Ko bijo Šiaulių meras?

Ko bi­jo Šiau­lių me­ras?

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Ket­vir­ta­die­nį po Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bės lan­gais jau ant­rą kar­tą mi­tin­ga­vo apie pus­šim­tis Sa­vi­val­dy­bės įmo­nės „Bus­tu­ras“ dar­buo­to­jų, pus­bal­siu vis už­si­min­da­mi apie strei­ką. Ir jau ant­rą kar­tą Šiau­lių mies­to me­ras nei­šė­jo su mi­tin­guo­to­jais pa­si­kal­bė­ti. Ko­dėl?

Ga­li­ma nu­tai­sy­ti „pi­lie­tiš­ką“ vei­dą ir pa­reikš­ti, ko tie mi­tin­guo­to­jai no­ri? Juk me­rui prieš ant­rą­jį mi­tin­gą į Sa­vi­val­dy­bę bu­vo at­vež­ta apie dvi­de­šimt „Bus­tu­ro“ dar­buo­to­jų ir jis jiems so­lo paaiš­ki­no, kaip rei­kia mąs­ty­ti, kaip rei­kia su­pras­ti „per­mai­nas“. Nors at­vež­tie­ji pa­tys už­si­mi­nė ne­pri­ta­rian­tys mi­tin­gui.

Me­ras juk jau paaiš­ki­no, ko­dėl į mi­tin­gą jis neis, nes „tas mi­tin­gas ne­są­ži­nin­gas ir ne­pras­min­gas“. Ir ta­da ne­pa­ten­kin­tiems pa­siū­lė ge­riau­sią bend­ra­vi­mo for­mą – jis juk kvie­čia da­ly­kiš­kai spręs­ti klau­si­mus... feis­bu­ke.

Ar tik­rai ta­me di­džia­ja­me iliu­zi­jų bur­bu­le ir vyks­ta di­die­ji pro­ble­mų spren­di­mai?

Ta­ria­mų nuo­mo­nių bur­bu­le yra sau­gu nuo pro­ble­mų: no­ri – iš­try­nei ne­pa­ti­ku­sį ko­men­ta­rą ar už­blo­ka­vai neį­ti­ku­sį, no­ri – ap­šau­kei k-o-m-u-n-i-s-t-u, no­ri – pa­si­gy­rei, no­ri – pa­girs ta­ve eta­ti­niai gy­rė­jai, įvai­riau­si vei­kė­jai, ku­rian­tys ne­tik­rus var­dus ir ne­tik­ras nau­jie­nas, ar­ba ko­kie nors „pi­lie­tiš­ki pi­lie­čiai“.

Ar­ba blo­giau­siu at­ve­ju, kai kas nors paašt­ri­na si­tua­ci­ją ko­kiu ne­pa­to­giu klau­si­mu, bet ne­be­pa­to­gu iš­trin­ti, nes tą klau­si­mą feis­bu­ke spė­jo pa­ma­ty­ti ir dau­giau žmo­nių, ga­li „už­ta­gin­ti“ sa­vo pa­va­duo­to­ją, ko­kį skyr­ve­dį, kad tas at­sa­ki­nė­tų – te­gul „var­to­si“ iš si­tua­ci­jos, me­ras sa­vo mun­du­ro prieš rin­ki­mus – ne­si­teps.

O gal yra ir šiek tiek ki­ta prie­žas­tis: ar ga­li bū­ti, kad me­ras tie­siog bi­jo?

Bi­jo akis­ta­tos su ki­taip mąs­tan­čiais ir ma­tan­čiais?

Bi­jo, kad lyg kor­tų na­me­lis grius il­gai kur­ta iliu­zi­ja, kad vis­kas mies­te vyks­ta la­bai ge­rai?

Bi­jo, kad su­grius iliu­zi­jo­se su­si­kur­tas įvaiz­dis, kad jo val­do­mas „mies­tas ke­lia­si iš pe­le­nų“, nes mies­te juk vi­sur tik ir knibž­da vi­so­kių jo kon­ku­ren­tų, be­si­ren­gian­čių jam pa­kenk­ti ant­ra­ja­me žy­gy­je į mies­to olim­pą?

Gal bi­jo pa­si­jus­ti ne­pa­to­giai, lyg koks mo­ki­nu­kas, nes dar tur­būt pri­si­me­na tas ne­leng­vas die­nas, kai te­ko pir­mą kar­tą, vos ta­pus mies­to va­do­vu, su­si­ti­ki­nė­ti su mies­to in­te­li­gen­ti­ja, nu­si­pel­niu­siais mies­tui žmo­nė­mis, ku­rių dau­ge­lio iki tol net ne­pa­ži­no­jo, ir jiems aiš­kin­ti, kad da­bar tai jau bus im­ta­si mū­ry­ti mies­te kul­tū­ros pa­ma­tus, o nu­si­pel­niu­sį mies­to pra­mo­ni­nin­ką svei­kin­ti iš­va­di­nant jį vie­šai verg­val­džiu?!

O gal dar iki šiol ne­pa­to­giai jau­čia­si, kai pri­si­me­na, kad ka­den­ci­jos pra­džio­je ste­bė­jo­si su­ži­no­jęs, kad ket­vir­to­jo pa­gal dy­dį Lie­tu­vos mies­to bib­lio­te­ko­se yra kom­piu­te­rių ir skait­me­ni­nių kny­gų?

Me­ras ne­mėgs­ta, kai su jo nuo­mo­ne ne­su­tin­ka. Kar­tais – net su­sier­zi­na. Gal to­dėl me­ras vaikš­to ten, kur jam plo­ja?

O gal tie­siog bi­jo kri­tiš­kai mąs­tan­čių žmo­nių? Juk kaip paaiš­kin­ti, ko­dėl pir­ma­sis mies­to as­muo nea­tė­jo į Są­jū­džio 30-me­čio mi­nė­ji­mą? Ne plo­jan­tys, o kri­tiš­kai mąs­tan­tys griau­na ge­le­ži­nius ap­tva­rus.

Nors, tie­są sa­kant, nei Ar­tū­ras Vi­soc­kas pir­mas, nei pa­sku­ti­nis me­ras, bi­jan­tis išei­ti su­si­tik­ti su mi­tin­guo­jan­čiais žmo­nė­mis. Ne taip ir se­niai bu­vo 2009 me­tų sau­sio 16-oji. Ge­na­di­jaus Mik­šio val­dy­mo lai­ko­tar­pis. Lie­tu­vai ta die­na pa­ženk­lin­ta gu­mi­nė­mis kul­ko­mis ir krau­ju. Šiau­liuo­se ta­da į aikš­tę prie Sa­vi­val­dy­bės su­si­rin­ko tūks­tan­ti­nė mi­nia. Įe­lekt­rin­ta at­mos­fe­ra, mi­nia ūžia. At­ro­dė, ne to­kio žvilgs­nio bū­tų už­te­kę, kad pyk­tis bū­tų spro­gęs ir mi­nia tap­tų ne­val­do­ma. Sa­vi­val­dy­bės du­rų štur­mą pa­vy­ko su­val­dy­ti tik spec­pa­jė­gų pa­gal­ba.

Ir ta­da su įe­lekt­rin­ta tūks­tan­ti­ne mi­nia į Šiau­lių me­ri­jos bal­ko­ną išė­jo pa­si­kal­bė­ti ir­gi ne mies­to va­do­vas, o mo­te­ris – vi­ce­me­rė Al­ma Jav­to­kie­nė. Kas da­bar pri­si­mins, kur bu­vo me­ras. Fak­tas, kad jo su mies­to žmo­nė­mis aikš­tė­je ne­bu­vo.

2000 – 2001 me­tų mies­to me­rė Vi­da Sta­siū­nai­tė (da­bar – Vi­da Skač­kaus­kai­tė) yra li­pu­si ir ant šar­vuo­to ka­riš­ko „dži­po“ aikš­tė­je po sa­vi­val­dy­bės lan­gais, kad nu­ra­min­tų įsi­karš­čia­vu­sią mi­nią. Ne­bi­jo­jo bū­ti nei iš­vers­ta iš kė­dės, nei nu­vers­ta nuo šar­vuo­čio.

Ei­da­vo su mi­nia kal­bė­tis ir me­ras Alf­re­das Lan­kaus­kas. Jam be­ne dau­giau­siai yra te­kę to­kių akis­ta­tų, nes jo va­do­va­vi­mo me­tu ypač daug bu­vo įvai­rių so­cia­li­nių bė­dų. Yra bu­vęs ir iš­juok­tas, bet jis ne­bi­jo­jo žmo­nių.

Gal to­dėl, kad ta­da ne­bu­vo feis­bu­ko?