Knyga ir plyta

Kny­ga ir ply­ta

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Praė­ju­sį šeš­ta­die­nį „Šiau­lių kraš­te“ pub­li­kuo­ta me­di­kų emig­ran­tų is­to­ri­ja su­kė­lė ko­men­ta­to­rių šur­mu­lį. Vie­ni džiau­gė­si per di­de­lį dar­bą pa­siek­ta lie­tu­vai­čių sėk­me už­sie­ny­je. Ki­ti, tar­si ka­muo­ja­mi pa­gi­rių, lie­jo ne­sup­ran­ta­mą pyk­tį, ma­tyt, iš pa­vy­do. Tre­ti ap­si­mes­da­mi kru­vi­nais Lie­tu­vos pa­trio­tais ste­bė­jo­si, kad tiek daug nei­gia­mų da­ly­kų emig­ran­tai pa­sa­kė apie Lie­tu­vą.

Bet kas čia nau­jo?Juk lie­tu­viš­ką rea­ly­bę kas­dien pa­ti­ria­me sa­vo kai­liu. Ji ži­no­ma ir Briu­se­ly­je. Lie­tu­vo­je di­džiau­sia so­cia­li­nė at­skir­tis vi­so­je Eu­ro­po­je. Vie­ni ma­žiau­sių Eu­ro­po­je at­ly­gi­ni­mai ir pen­si­jos. Skurs­ta kas penk­tas žmo­gus. Šie­met lie­tu­viš­ka inf­lia­ci­ja taip pat di­džiau­sia bend­ri­jo­je.

Ke­lią sve­ti­mo­je ša­ly­je pra­si­sky­nu­si jau­na šei­ma Lie­tu­vą tu­ri su kuo pa­ly­gin­ti. Jų min­tys ska­ti­na pa­mąs­ty­ti, kas žmo­gui svar­biau – vie­nin­te­lis jam duo­tas gy­ve­ni­mas ir at­sa­ko­my­bė už sa­vo vai­kų atei­tį ar Lie­tu­vos pi­lie­ty­bė. Ir kas esa­me mes, li­ku­sie­ji Lie­tu­vo­je. Pat­rio­tai ar au­kos, au­ko­jan­čios sa­vo gy­ve­ni­mą ir krau­nan­čios nau­jie­siems mi­li­jo­nie­riams tur­tus?

Tik­ri pa­trio­tai ko­vo­ja, kad gy­ve­ni­mas Tė­vy­nė­je bū­tų ge­res­nis. O mes tik bam­ba­me ir pa­vy­di­me tiems, ku­rie, ne­vai­din­da­mi pa­trio­tų, iš­va­žiuo­ja, kad su­si­kur­tų orų gy­ve­ni­mą ir se­nat­vę be jo­kių fi­nan­si­nių rū­pes­čių ga­lė­tų leis­ti šil­tuo­se kraš­tuo­se.

Be­je, pub­li­ka­ci­jos he­ro­jai pirš­tu dū­rė ir į juos iš Lie­tu­vos iš­va­riu­sią pro­ble­mą. Čia gy­dy­to­jo, mo­ky­to­jo ir ki­tų sri­čių spe­cia­lis­tų aukš­ta­sis iš­si­la­vi­ni­mas ir ge­bė­ji­mai pri­ly­gi­na­mi be­to­nuo­to­jo dar­bui.

Laik­raš­tį su­gal­vo­jęs leis­ti vers­li­nin­kas ieš­ko žur­na­lis­tų. Ža­da jiems la­bai ge­rą at­ly­gi­ni­mą – 10 – 15 eu­rų už straips­nį.

Lei­dyk­la lei­džia kny­gą. Ieš­ko rė­mė­jų, ku­rie au­ko­tų po ke­lis šim­tus ar net po ke­lis tūks­tan­čius eu­rų kny­gos lei­dy­bai. Po to ieš­ko žur­na­lis­tų, ku­rie apie tuos rė­mė­jus pa­ra­šy­tų. Sa­ko, kiek čia truk­sit: va­lan­da pa­kal­bin­ti, va­lan­da pa­ra­šy­ti. Gal ga­lit ne­mo­ka­mai? O jei ne­ga­lit, mo­kė­sim po dvi­de­šimt eu­rų už straips­nį.

In­ter­ne­ti­niai po­rta­lai kar­tais ir­gi ieš­ko teks­tų įvai­riau­sio­mis te­mo­mis ra­šy­to­jų. Už ma­žą 300 žo­džių straips­ne­lį ža­da mo­kė­ti 3 eu­rus. Esą pa­ra­šy­ki­te 100 straips­ne­lių per mė­ne­sį – už­dirb­si­te 300 eu­rų. Tie­siog auk­so gys­la!

Nuo pa­vyz­džių apie kū­ry­bi­nio dar­bo ver­ti­ni­mą pra­dė­jau to­dėl, kad per ke­lis de­šimt­me­čius žur­na­lis­tės dar­bo pa­tir­ties pui­kiai ži­nau, kiek lai­ko rei­kia su­gal­vo­ti įdo­mią ir ak­tua­lią te­mą, su­si­ras­ti pa­šne­ko­vą, su­de­rin­ti abiem tin­ka­mą lai­ką, pa­si­ruoš­ti po­kal­biui, pa­skui ma­žiau­siai po­rą va­lan­dų bend­rau­ti, pa­bend­ra­vus tin­ka­mai pa­ra­šy­ti. Daž­nas pa­šne­ko­vas no­ri pa­skai­ty­ti ra­ši­nį prieš pub­li­kuo­jant. Vėl ten­ka de­rin­ti lai­ką, tai­sy­ti ne­tiks­lu­mus, jei to­kių bū­ta.

Jei straips­nis – ana­li­ti­nis, ten­ka šne­kin­ti ke­lis spe­cia­lis­tus, var­to­to­jus, eks­per­tus, jei kri­ti­nis – iš­klau­sy­ti vi­sas pu­ses. Tai reiš­kia, jog prie vie­no ra­ši­nio ten­ka dirb­ti ke­le­tą die­nų po ke­lias va­lan­das. Ar ne juo­kin­gas pra­ktiš­kų vers­li­nin­kų siū­lo­mas 15 – 20 eu­rų at­ly­gis? Juo­lab, kad kū­ry­bin­gų žmo­nių – ne tiek ir daug. Čia ne mal­kų ka­po­ji­mas. De­ja, dar ir mal­kų skal­dy­ti bet ko ne­pa­sam­dy­si. Be tris­de­šim­ties eu­rų už die­ną skal­dy­to­jas neis nė pro var­tus.

Pa­na­šiai ver­ti­na­mas ne tik kū­ry­bi­nių pro­fe­si­jų, bet ir ki­tų daug in­te­lek­to ir kom­pe­ten­ci­jos rei­ka­lau­jan­čio pro­ti­nio dar­bo žmo­nių lai­kas.

Ne­se­niai vie­šo­jo­je erd­vė­je bu­vo skelb­ta apie ne­do­va­no­ti­nai ma­žas mo­ky­to­jų ir dės­ty­to­jų al­gas. Pra­de­dan­tis šei­mos gy­dy­to­jas taip pat gau­na tik šiek tiek di­des­nį už mi­ni­ma­lų at­ly­gi­ni­mą.

Tuo tar­pu in­di­vi­dua­lios veik­los pa­žy­mą tu­rin­tis, o kar­tais net „juo­dai“ dir­ban­tis ap­dai­li­nin­kas už vie­no kvad­ra­ti­nio met­ro sie­nos iš­da­žy­mą, ta­pe­to už­lip­dy­mą ar par­ke­to plokš­čių su­dė­ji­mą „už­si­šau­kia“ tiek, kiek kai ku­rie vers­li­nin­kai ver­ti­na žur­na­lis­to straips­nį. „Su­maus­tė“ vie­no kam­ba­rio grin­dims par­ket­len­tes – ir tu­ri po­rą šim­tų eu­rų. Iš­da­žė vie­ną kam­ba­rio sie­ną – dar šim­tas.

Pa­ban­dyk pa­prieš­ta­rau­ti sa­ky­da­mas, kad in­te­li­gen­tas to­kią su­mą už­dir­ba tik per pu­sę mė­ne­sio ar de­šimt die­nų. At­šaus: „Dirbk ir tu ap­dai­li­nin­ku. Kas truk­do? Pa­ma­ty­si – tai sun­kus fi­zi­nis dar­bas.“

Gal ir ne­leng­vas fi­zi­nis dar­bas. Bet in­te­li­gen­tas be di­de­lio var­go, tik įdė­jęs kiek dau­giau pa­stan­gų ne­gu pro­fe­sio­na­lus sta­ty­bi­nin­kas, iš­si­da­žy­tų sie­nas ir su­si­dė­tų "plau­kio­jan­čio" par­ke­to grin­dis. Juk per va­sa­ros ato­sto­gas ne vie­nas mo­ky­to­jas va­žiuo­ja į už­sie­nį dirb­ti sta­ty­bi­nin­kais, braš­kių sky­nė­jais, nor­ve­gų na­mų da­žy­to­jais.

O ap­dai­li­nin­kas tik­rai ne­pa­ra­šy­tų straips­nio, ne­suor­ga­ni­zuo­tų kul­tū­ros ren­gi­nio, ne­pra­ves­tų nė pa­čios leng­viau­sios pa­mo­kos, ne­pa­kon­sul­tuo­tų li­go­nio.

Pro­ti­nio dar­bo nu­ver­ti­ni­mą reiš­kia ir kas­die­nis rė­ki­mas, jog švie­ti­mas ir svei­ka­tos ap­sau­ga su­ry­ja di­džiau­sią da­lį biu­dže­to. Kar­to­ji­mas, jog Lie­tu­vo­je per daug uni­ver­si­te­tų, per daug mo­kyk­lų, per daug kul­tū­ros na­mų, per daug li­go­ni­nių, am­bu­la­to­ri­jų ir me­di­ci­nos punk­tų. Mo­kyk­las pri­jun­gia prie di­des­nių, po to pa­nai­ki­na. Uni­ver­si­te­tus taip pat ra­gi­na jung­tis.

Grei­tai priei­si­me iš­va­dos, jog per daug kai­mų, per daug mies­tų, o mies­tuo­se per daug gat­vių. Per daug na­mų ir bu­tų. Kau­ną jung­si­me prie Vil­niaus, Šiau­lius – prie Pa­ne­vė­žio, Ši­lu­tę ir Jur­bar­ką – prie Tau­ra­gės, mo­ty­vuo­da­mi, jog juo­se gy­ve­na per ma­žai žmo­nių.

Su­jun­gus mo­kyk­las, su­tau­po­mas di­rek­to­riaus eta­tas. Ta­čiau paaiš­kė­ja, kad rei­kia sky­riaus ve­dė­jo. Fi­na­le su­tau­po­ma pu­sė eta­to. O kiek ne­pa­to­gu­mų pa­ti­ria mo­ki­niai, ne­tu­rė­da­mi mo­kyk­los ar­ti, li­go­niai, li­kę be am­bu­la­to­ri­jos ar li­go­ni­nės!

Sta­ty­bi­nin­kai prieš ke­lis de­šimt­me­čius jas sta­tė. Da­bar tu­rės dar­bo griau­da­mi. Apsk­ri­tai, pro­gno­zuo­ja­ma, kad atei­ty­je sta­ty­bų bend­ro­vės dau­giau už­dirbs iš grio­vi­mo ne­gu iš sta­ty­mo.

Nug­riau­tų fer­mų ply­tas iš­si­ne­šio­jo pa­ji­nin­kai. Kas nors iš­si­ne­šios ir nu­griau­tų mo­kyk­lų bei am­bu­la­to­ri­jų ply­tas.

Praė­jo 470 me­tų nuo pir­mo­sios lie­tu­viš­kos kny­gos iš­lei­di­mo. Tūks­tan­čiai švie­suo­lių iš­ti­sus šimt­me­čius ko­vo­jo už švie­są, ži­nias.

Bet kar­tais at­ro­do, jog dar ir šian­dien ply­ta lai­mi prieš kny­gą ir jos ne­ša­mą švie­są. Dar ge­rai, kad kny­ga – ne stik­li­nė, ne­dūž­ta nuo pa­leis­tos ply­tos.

CI­TA­TA: „...kas esa­me mes, li­ku­sie­ji Lie­tu­vo­je. Pat­rio­tai ar au­kos, au­ko­jan­čios sa­vo gy­ve­ni­mą ir krau­nan­čios nau­jie­siems mi­li­jo­nie­riams tur­tus?“