Naujausios
KOMENTARAS
Kieno draugas policininkas?
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Įtarus, jog Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato geriausieji tyrėjai galėjo sukti narkotikų biznį, visuomenėje kilo šurmulys dėl pasitikėjimo policija.
Jeigu jau neteisėta veikla „susigundo“ patys geriausieji vyriausiojo policijos komisariato darbuotojai, ką bekalbėti apie eilinius?
Visuomenė gavo antausį. Mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomi pareigūnai, užuot gynę mokesčių mokėtojus, galimai užsiėmė visuomenei kenksminga veikla.
Policininkai nuolat deklaruoja esantys piliečių draugai, angelai sargai, jų nereikia bijoti. Bet neseniai stebėdama, vieną susidūrimą su jaunais kelių patruliais, pamaniau, jog tokių „draugų“ nenorėčiau turėti.
Buvo bjaurus lietingas vakaras. Garbaus amžiaus žmogus vairavo automobilį. Staiga išgirdo sirenas. Vairuotojas pamanė – gal kur nors skuba greitoji pagalba. Pasitraukė į šoną, kad paskui važiuojantis automobilis pralenktų, ir važiavo toliau.
Vėl sukaukė sirenos. Vairuotojas sustojo. Už jo automobilio stovėjo Kelmės policijos „Škoda“.
„Kodėl nestojat? Išlipkit. Parodykit dokumentus. Kur žalia kortelė?“ – lyg generolas kareiviui komandavo jaunas kelių patrulis.
Liepė uždegti automobilio šviesas. Automobilio gale nedegė vienas pažibintis. Prieš kelias minutes, išvažiuojant iš aikštelės, abu pažibinčiai švietė. Matyt, dėl drėgmės ar važiavimo per „gulintį policininką“ pranyko kontaktas. Vairuotojas pliaukštelėjo delnu per žibintą. Jis užsidegė.
Mano galva, ši situacija patruliui buvo labai naudinga pasirodyti, jog jis iš tiesų yra piliečio draugas ir angelas sargas. Būtų pareiškęs žodinę pastabą, palinkėjęs gero kelio ir atsisveikinęs. Juolab kad vairuotojas mandagiai atsiprašė už tai, ko jis negalėjo nei matyti, nei pakeisti.
Deja, patrulyje prabudo baudėjas. O gal jau anksčiau buvo prabudęs, nes, matyt, įnirtingai nardė po miestą ieškodamas aukų.
Jis nekreipė dėmesio, jog pažibintis vėl švietė. Pakvietė į tėvus, o gal net į senelius jam tinkantį vairuotoją į savo automobilį ir „išrašė“ 50 litų baudą.
Ilgai rausėsi kompiuteryje, kol įsitikino, kad nebaustas. Paskui ilgai rašė protokolą.
Pusšimtį metų valstybei dirbęs inteligentas net nejaukiai jautėsi tokioje prabangioje naujutėlaitėje policijos mašinėlėje su modernia įranga. Pats visą gyvenimą išgalėjo pirkti tik senus automobilius.
Bandė protinti policininkus, jog per žiauru iš pensijos gyvenantį žmogų už tai, kad pavažiavo porą šimtų metrų nedegančiu pažibinčiu, bausti pusšimčio litų bauda.
Patruliai tikino, jog galį nubausti ir pusantro šimto. Esą juos irgi baudžia. Už ką – nepasakė. Matyt, už tai, kad per mažai surenka baudų.
Už smulkmeną, kuri negalėjo sukelti jokių blogų pasekmių (abi šviesos ir vienas pažibintis degė), į patrulių nemalonę patekęs pensininkas iki šiol naiviai tikėjo, kad visose valstybės institucijose, tarp jų ir policijoje, dirba teisingi, savo darbą išmanantys žmonės. Dabar pasitikėjimas susvyravo.
Ir ne tik dėl 50 litų, už kuriuos būtų nusipirkęs vaistų. Liaudiškai tariant, iš jų nei policija „prabagotės“, nei jis „nubiednės“.
Tų patrulių vadai, aišku, juos gintų ir sakytų, jog nenusižengė įstatymui. Tačiau ar įstatymo vardu veikiantis pareigūnas tikrai privalo aklai laikytis įstatymo raidės, ar paisyti žmogiškumo ir pats įvertinti situaciją? Kur teisininkų deklaruojamas protingumo ir teisingumo kriterijus?
Ar nesusmulkėjimas, kai žmogus baudžiamas už tai, kad pastatė automobilį kaimyninio daugiabučio kieme? Ar teisinga, kad šalia banko palikus automobilį daugiau negu dviem valandoms turi sumokėti pusantro šimto litų? Arba vien už tai, kad avarinę situaciją sukėlusį kaimyną kitas kaimynas pavadina „suskiu“, baudžiamas ne avarinės situacijos sukėlėjas, o vos nežuvęs žmogus, paleidęs netinkamą žodį?
Tokių situacijų į redakciją atėję skaitytojai pripasakoja dešimtis. Tuomet kyla klausimas, ar tikrai mūsų, padoriųjų piliečių, draugai yra policininkai.
O gal mes jiems esame tik lengvos aukos, kai trūksta iki baudų plano? Juk dar turime iš ko sumokėti. Mūsų nereikės sodinti parų ir už nusižengimą valgydinti valstybės sąskaita.
O gal policininkai neturi ką veikti? Pavyzdžiui, Kelmės policijos komisariatas šiandien gerokai pasipildęs jaunais pareigūnais. Kai sueina švęsti Policijos dienos – pilna Kelmės krašto muziejaus salė. Ir sako, kad dar ne visi, nes kiti pasiliko dirbti.
O įvykių, dėl kurių pradedami ikiteisminiai tyrimai, – kartais keli, kartais keliolika per savaitę.
Mes, mokesčių mokėtojai, juos išlaikome, o kartais dar pridedame ir sumokėdami nusižengimui neadekvačią baudą.
Jie turi nemažai privilegijų. Palyginti su kitais aukštąjį išsilavinimą įgijusiais žmonėmis (beje, ne visi policininkai tą aukštąjį išsilavinimą ir turi) ir visa socialine nedarbo kamuojamo rajono aplinka, gauna nemažus atlyginimus.
Važinėja naujomis, šiltomis mašinomis. Rodo savo galią švyturėliais. Save vadina labai skambiai – pareigūnais... Už viršvalandžius, gauna išeiginę.
Padirbėję vos dvidešimt metų, jau tampa pensininkais, kuriuos mes ir vėl išlaikome. Ir dar vis šaukia, kad maži atlyginimai, kad nusikaltėliai geriau apsirūpinę už policiją.
Tačiau ar nuo jų privilegijų saugesnis žmogus, kuriam supleškino ūkinį pastatą, o kaltų nerandama?
Ar saugesnė kaimo močiutė, kai ją iki mirtinos ligos sumuša plėšikas ir atima visus pinigus? Ar ramiai galime pereiti gatvę, kai tarsi bepročiai lekia automobilį ką tik nusipirkę piemenys?
Žinau, policijoje dirba daug dorų, kompetencijos nestokojančių žmonių. Kaip ir visur yra ir problemiškų, ne kompetenciją, o galią demonstruojančių asmenybių.
Tad gal nereikėtų vadintis angelais sargais? Juk angelas žmogui visada linki tik gero. Ir nesidėkite draugais. Nes tokius draugus, kokius neseniai sutikome kelyje, nelabai malonu sutikti.
