Naujausios
Kiekvienam kaimui – po Valančių!
(Doriems – drąsos, darbštiems – pagalbos, girtuokliams – lazdos)
Tokius palinkėjimus kaimo žmonėms siunčia Kelmės rajone, Budraičiuose, gyvenanti rašytojo, Žemaitės premijos laureato Igno Viržinto našlė Justina.
Visą gyvenimą kaime gyvenanti moteris negali susitaikyti su kai kuriomis šių dienų kaimo realijomis ir mano, kad čia viską pakeistų blaivybė.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Atimta vaikystė
Justina Viržintienė prieš rinkimus nešiojo kvietimus balsuoti. „Užėjau į vieną trobą – susiėmiau už galvos. Indai, nuorūkos, drabužiai, maisto atliekos – viskas vienoj krūvoj. Skarmaluose vidury dienos susirietusi žmogysta. Taip įmigusi tarsi be sąmonės. Dviejų vaikų motina. Vaikai mokykloje. Į kokius namus jie pareina? Kaip tokiuose namuose pailsėti ir paruošti pamokas?“
Trobelė atoki. Niekas ten neužeina. Socialinės darbuotojos irgi mieliau sėdi šiltuose kabinetuose.
Tokių nelaimingų vaikų kaimuose dešimtys. Jie gūžiasi ir jaučiasi nepilnaverčiai mokykloje. Namuose irgi neranda nei šilumos, nei normalių sąlygų.
„Geriantys tėvai arba motinos – šeimos nelaimė, ašarų pakalnė. Kiek skriaudų jie pridaro šeimai! Galiausiai, žiūrėk dar tik keturiasdešimties, penkiasdešimties metų vyras – mėlynai violetinis jau guli karste,“ – negaili vaizdingų žodžių Justina.
Ji apgailestauja, jog Lietuva taip netausoja savo žmonių. Nuo svaigalų žūsta daugiau vyrų negu per karą. O mes to neakcentuojame kaip nacionalinės bėdos.
„Motiejus Valančius – vienas įkūręs blaivybės judėjimą tik savo nenuginčijamu autoritetu sugebėjo padaryti didžiulę įtaką. Dabar tiek daug autoritetingų ar bent tokiais save laikančių žmonių – ir nieko nepadaro!“ – stebisi moteris.
Reikėtų uždaryti aludes
Budraičiuose įsikūręs Kelmės profesinio rengimo centro filialas ir jaunimo mokykla. O šalia mokymo įstaigos – aludė. Lietuviška būsimo amatininko „praktika“ jaunimui.
„Moksleiviai paprašo pijokėlių, kad nupirktų alaus. Ir traukia prie prūdo gerti, – piktinasi Justina Viržintienė. – Vasarą krūmai knibžda nuo pijokų. Tai mūsų vyrai. Genofondas kaip sakoma... O nėra kam uždėti šakės koto, pataisyti išklibusios durų rankenos.
Reikia išorinės jėgos, kuri sustabdytų girtavimą kaime. Panaikinti visas aludes. Iš parduotuvės nusipirkti butelį degtinės ar alaus ne kiekvienas sukrapštys litų. O aludėje ir už centus bokaliuką įpila.
Imkim pavyzdį iš Šiluvos. Ten visas aludes uždarė. Miestelis tapo švaresnis, ramesnis. Ir niekas nenutroško.“
Kaimo moterys norėjusios tokį pasiūlymą duoti rajono valdžiai. Bet per susitikimą nė viena neišdrįso atsistoti ir pasakyti.
„Mūsų kaime yra daug inteligentų, iniciatyvių žmonių. Aukodami savo laiką rašo projektus. Įkūrė gražius bendruomenės namus, mikroįmonę.
Atvažiuoja daug garbingų svečių. Kaimyninių rajonų bendruomenės atvažiuoja iš mūsų pasimokyti. Grožisi tvarkoma aplinka, gėlynais. Ir žiūrėk besigrožint pravinguriuoja vos ant kojų pastovintis gyvenvietės „papuošalas“.
Rajono valdžia bendruomenei įteikia padėkos raštą. O mes ir liekame toliau gyventi su savo problemomis,“ – širdijosi moteris ir gyrė Raseinių rajono valdžios principingumą.
Paslaugų nėra, o alaus – kiek tik nori
Girtavimas, anot Justinos, labai prisideda prie nedarbo didėjimo kaime. Čia likę labai daug vyresnio amžiaus, neįgalių žmonių. Jie, turėdami sklypelį žemės, dar ką nors veiktų. Bet nėra kas jiems padeda. Budraičiuose tik viena jaunesnė daugiavaikė šeima, kurios ir tėvai, ir vaikai linkę sąžiningai užsidirbti litą.
Pasiprašo kaimo senutė kokio prašalaičio pagalbos. Tas atėjo – iš pradžių duok penkis litus. Jis pirma „įkals“, o paskui gal ką nors padės, jei turės ūpo. Bet labiau tikėtina, kad kokius penkis mėnesius nepraeis nė pro šalį.
Pensininkai pasakojo pasiprašę niekur nedirbantį pusamžį vyrą, kad sutvarkytų tvartą. Tas atėjo toks girtas, kad teko patiems už pažastų laikyti, kad pagalbininkas neįkristų į srutų duobę.
Nėra kas padeda ir neįgaliems. Socialinių paslaugų tarnyba visko neaprėpia. Vaikai užsieniuose arba didmiesčiuose. O senukų pirštai sukumpę jau nė mobiliojo telefono skaičių nesuspaudo. Kaip prisikviestų greitąją?
Viena senutė priėmė gyventi jaunesnę moterį, kad ta jai maisto ar vaistų parneštų. Senoji kenčia nuo bronchinės astmos. O pagalbininkė jos namuose nuolat rūko. Močiutė bijo ką nors pasakyti. Pabėgs. O taip norisi baigti gyvenimą savo nameliuose. Čia tavo daiktai, tavo šuniukas ir kačiukas.
Kai prašnenka apie aludžių uždarymą, kai kas Justinai sako esą kaime visai nebeliks verslo. Kas suneš pinigų į biudžetą?
„Bet juk tie verslininkai tokie išradingi ir protingi. Sugalvos kitą verslą. Nejaugi tesugeba gyventi tik pardavinėdami alų? Juk gali teikti kitokias paslaugas.
Tegu parveža į kaimą kibirų, kauptukų, kastuvų. Tegu organizuoja pagalbą mažažemiams: suaria, pasodina, nuravi daržą. Tegu vežioja žmones pas gydytojus ar apsipirkti į prekybos tinklus. Tegu skaldo malkas, pjauna žolę. Bus sveikiau ir kaimui, ir biudžetui, – įsitikinusi Justina Viržintienė. – Dabar visų akys krypsta į bendruomenę. O ką ta bendruomenė gali? Ji neturi nei traktorių, nei arklių, nei artojų, nei žoliapjovių. Tai kodėl kaime negali nusipirkti paslaugos? O alaus kiek nori...“
Autorės nuotr.
BLAIVYBĖ: Justina Viržintienė sako, jog dabar Lietuvai būtų ypač reikalingas naujas, principingas blaivybės sąjūdis. Nes aludžių užkratas veda iš kelio padorų jaunimą.
