Kelionė į stovyklą

Kelionė į stovyklą

Ke­lio­nė į sto­vyk­lą

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ra­jo­no laik­raš­čio re­dak­ci­jo­je bu­vau pa­dir­bė­ju­si gal tre­jus me­tus, kai vie­ną die­ną į ka­bi­ne­tą už­su­ko kom­jau­ni­mo ko­mi­te­to inst­ruk­to­rė. „Pui­kiai ra­šai. Ge­rai dir­bi. Siū­lo­me pa­ska­ti­ni­mą. Ke­liauk į tarp­tau­ti­nę jau­ni­mo sto­vyk­lą. Ra­jo­nas ga­vo du ke­lia­la­pius. Vie­nas į Du­ba­jų, ki­tas į sto­vyk­lą Ru­si­jo­je – prie Vol­gos.“

Inst­ruk­to­rė ap­gai­les­ta­vo, jog ne abu ke­lia­la­piai į Du­ba­jų. Į tą ste­buk­lų ša­lį vyks kom­jau­ni­mui nu­si­pel­nęs vei­kė­jas. O man teks ke­lia­la­pis į „Vol­gar“.

Ke­lio­nė vi­siš­kai vel­tui. Tik abe­jo­jau, ar ma­ne iš­leis iš dar­bo. Bu­vo vė­ly­vas ru­duo. Atos­to­gos jau iš­nau­do­tos.

Pa­si­ro­do, jo­kių pro­ble­mų. Iš­vyk­siu trims sa­vai­tėms, o at­ly­gi­ni­mas eis kaip ėjęs. Anais lai­kais di­džio­ji žur­na­lis­to pa­ja­mų da­lis bū­da­vo fik­suo­tas at­ly­gi­ni­mas, ho­no­ra­ras su­da­ry­da­vo tik ne­di­de­lį prie­dą. Tai­gi, ma­te­ria­li­niai nuo­sto­liai – mi­ni­ma­lūs.

Ta pa­ti inst­ruk­to­rė pa­dė­jo su­si­ras­ti ir ke­lio­nės drau­gę, į tą pa­čią sto­vyk­lą vyks­tan­čią mo­te­rį iš Su­val­ki­jos.

Iki Mask­vos dar­dė­jo­me trau­ki­niu. Iš Kau­no vyk­da­vo trau­ki­nys Kau­nas – Mask­va. Pa­va­ka­rę įsės­da­vai, ki­tos die­nos ry­tą jau bū­da­vai TSRS sos­ti­nė­je.

Nors vie­tos bu­vo iš­pirk­tos ku­pė, ta­čiau vis ­tiek nak­tį mie­go­ti be­veik ne­te­ko. Ka­dan­gi ku­pė ke­tu­rios vie­tos, te­ko va­žiuo­ti su vi­siš­kai ne­pa­žįs­ta­mais ir ga­na triukš­min­gais bend­ra­ke­lei­viais.

Iš Mask­vos iki ar­ti­miau­sio mies­to skri­do­me lėk­tu­vu. Ma­žiu­kas, vie­ti­nės reikš­mės, ne­di­de­liais at­stu­mais skrai­dan­tis AN lėk­tu­viu­kas, pa­na­šus į taip va­di­na­mą "ku­ku­rūz­ni­ką". Skry­dis – bai­sus. Lėk­tu­vas čia pa­ky­la, čia krin­ta lyg į ko­kią pra­ra­ją. At­ro­dė, jog per bur­ną iš­kris vi­si vi­du­riai.

Pa­ga­liau po ge­ros va­lan­dos skry­džio at­si­dū­rė­me mies­te, iš ku­rio au­to­bu­su tu­rė­jo­me nu­va­žiuo­ti iki sto­vyk­los. Ne­ži­nau, ko­kia to au­to­bu­so mar­kė, bet pa­me­nu, kad bu­vo pa­na­šus į PAZ, ku­rie dar ir šian­dien ve­žio­ja žmo­nes į kai­mus.

Duo­bė­tais ke­liais rie­dė­jo­me dar apie po­rą va­lan­dų. Pa­ga­liau iš nuo­var­gio iš­lei­du­sios lie­žu­vius pa­sie­kė­me tiks­lą. Pir­miau­sia iš­vy­do­me pla­čią Vol­gos upę. Ne­to­lie­se mū­ri­niai pa­sta­tai. Sto­vyk­la „Vol­gar“. Nu­si­tem­pė­me ten di­džiu­lius la­ga­mi­nus, į ku­riuos bu­vo su­krau­ta be­veik mė­ne­siui rei­ka­lin­ga man­ta. Bet sto­vyk­lo­je – jo­kio ju­de­sio. Ne­ma­ty­ti nei jau­ni­mo, nei ko­kio nors ženk­lo, kad čia bū­tų sto­vyk­lau­ja­ma.

Įžen­gu­sios vi­dun, pa­ma­tė­me be­si­dar­buo­jan­čius ke­lis vy­rus. Ro­do­me sa­vo ke­lia­la­pius. Jie sa­ko: „A u nas re­mont“ (O pas mus re­mon­tas).

Iš nuo­var­gio ir ap­mau­do ap­si­ver­kė­me. Lie­tu­viš­kai ėmė­me keik­ti ru­siš­ką tvar­ką. Kur dė­tis? At­gal va­žiuo­ti pu­sant­ro tūks­tan­čio ki­lo­met­rų na­mo? Ta­čiau po ke­lių mi­nu­čių atė­jo vy­ru­kas iš sto­vyk­los va­do­vy­bės. Nu­ra­mi­no, jog duos kam­ba­rį ir mais­to. Ga­lė­si­me per nak­tį pail­sė­ti. O ry­toj mus nu­veš į ki­tą sto­vyk­lą „Be­rio­zo­va­ja roš­čia“ prie Iva­no­vo.

Leng­viau at­si­du­so­me. Iš tie­sų ga­vo­me šil­to, ska­naus mais­to. Ki­tos die­nos ry­tą ke­lio­nės į tarp­tau­ti­nę jau­ni­mo sto­vyk­lą spal­vos jau bu­vo švie­ses­nės. Dau­giau ne­pa­ty­rė­me jo­kių var­gų. Nu­ve­žė iki pat „Be­rio­zo­va­ja roš­čia“ du­rų.

Sto­vyk­lo­je bu­vo jau­ni­mo iš vi­sų Ta­ry­bų są­jun­gos res­pub­li­kų. Bu­vo ir dar po­ra lie­tu­vių mer­gi­nų iš Kau­no. Vi­sos lai­kė­mės drau­ge. Ir užė­mė­me ypa­tin­gą pa­dė­tį sto­vyk­lo­je. Iš mū­sų ki­tų ša­lių jau­ni­mas ėmė pa­vyz­dį, kaip elg­tis ka­vi­nė­je, kaip reng­tis. Net vy­ru­kai ėmė ne­šio­ti taip su­riš­tus ša­li­kus kaip mes. Dau­ge­lis klau­si­nė­jo, kaip mes su­ge­ba­me Lie­tu­vo­je taip ge­rai gy­ven­ti. Jau­tė­mės tar­si už­sie­nie­tės, iš ki­to­kio pa­sau­lio.

Sto­vyk­lo­je bu­vo ga­na links­ma. Vy­ko kon­kur­sai, poil­sio va­ka­rai. Ve­žė į eks­kur­si­jas. Lie­tu­vai­tėms ypač pa­ti­ko eks­kur­si­ja „Ru­si­jos auk­so žie­das“ ir... į Iva­no­vą, va­di­na­mą nuo­ta­kų mies­tu dėl ten išplėtotos teks­ti­lės pra­mo­nės, ku­rio­je dir­ba mo­te­rys.

Bet Iva­no­vas pa­ti­ko ne dėl to. Ga­lė­jo­me pri­si­pirk­ti pa­ta­ly­nės ir fro­ti­nių rankš­luos­čių. Tuo me­tu Lie­tu­vo­je šios pre­kės bu­vo de­fi­ci­tas. Pil­ni krep­šiai pir­ki­nių at­pir­ko kan­čias vi­są die­ną bū­ti be ka­vos. Kaž­ko­dėl Ru­si­jo­je ka­vi­nė­se ka­va bu­vo vi­siš­kai ne­stip­ri. Vos pa­ru­da­vęs skys­tis, ku­rį va­din­da­vo­me „ka­va si­si“.

Ži­no­ma, tie to­li­mi, ke­lių de­šimt­me­čių se­nu­mo įspū­džiai iš ke­lio­nės jau iš­blu­ko, li­ko tik at­ski­ri frag­men­tai.

Pri­si­me­nu ir ki­tų to­li­mes­nių ke­lio­nių frag­men­tus, ku­rie ir­gi liks kaip anos epo­chos žy­mė. Pa­vyz­džiui, ato­sto­gos Kry­me. Skry­dis į Sim­fe­ro­po­lį, pa­skui ke­lio­nė į Jal­tą ne­ži­nant nei kur, nei kaip ap­si­sto­si­me. Su ket­ve­rių me­tu­kų duk­re­le. Au­to­bu­sų sto­ty­je priei­na ne­pa­žįs­ta­ma mo­te­ris Je­le­na. Pa­siū­lo ap­si­sto­ti jos dvie­jų kam­ba­rių bu­te. Vie­na­me kam­ba­ry­je mū­sų šei­ma, ki­ta­me – pa­tys šei­mi­nin­kai. Bend­ra vir­tu­vė­lė. Ry­tais pus­ry­čiams ver­da­mi kiau­ši­niai, va­ka­re sriu­ba.

Pie­tūs ka­vi­nė­je. Į prie­kį be­si­sprau­džian­čios ru­sa­kal­bės mo­te­rys. Pap­ra­šius, kad ne­lįs­tų be ei­lės, nes ma­ža duk­re­lė no­ri val­gy­ti, ap­rė­kia: „Ko čia at­va­žia­vo­te. Il­sė­ki­tės prie sa­vo jū­ros!“ Ne­pa­ly­gi­na­ma su šei­mi­nin­kų, pas ku­riuos ap­si­sto­jo­me, mo­kė­da­mi po 15 rub­lių už pa­rą, drau­giš­ku­mu!

Vis iš at­min­ties iš­plau­kia pa­čio­je Jal­tos šir­dy­je, prie dai­nuo­jan­čių fon­ta­nų be­si­mu­šan­čios ru­sa­kal­bės mo­te­rys. Su­sip­lie­kė to­dėl, kad ant­ro­ji prie pir­mo­sios per daug pri­si­glau­dė. Mat, prie dai­nuo­jan­čių fon­ta­nų žmo­nių grūs­tis.

To­kia gar­siai pro­ble­mas spren­džian­ti, skan­da­lin­ga ta ru­sų tau­ta. Nors ke­liau­jant po anuo­me­ti­nę Ta­ry­bų są­jun­gą te­ko pa­žin­ti ir la­bai ge­rų, ypač vy­res­nio am­žiaus, žmo­nių.

Pa­me­nu, su drau­ge su­gal­vo­jo­me pa­si­žval­gy­ti po Mask­vą. Ap­sis­to­jo­me prie­mies­ty­je, pas ne­pa­žįs­ta­mą, bet mu­mis pa­ti­kė­ju­sią ir priė­mu­sią į sa­vo kuk­lų būs­tą se­nu­tę. Ji lauk­da­vo mū­sų, per die­ną nu­si­ka­lu­sių, grįž­tan­čių trau­ki­nu­ku su ga­ruo­jan­čia va­ka­rie­ne ant sta­lo.

Bu­vo­me apie de­šimt die­nų. Iš­va­žiuo­da­mos no­rė­jo­me at­si­ly­gin­ti. Ji ne­paė­mė nė rub­lio. Ten­ki­no­si iš Lie­tu­vos at­vež­to­mis lauk­tu­vė­mis ir iš mies­to par­vež­tu mais­tu ar ko­kia ma­lo­nia smulk­me­na.

1978 metai.

Aleksandro Ostašenkovo nuotr.