Kas stipriau iškeiks Verygą?

KO­MEN­TA­RAS

Kas stip­riau iš­keiks Ve­ry­gą?

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Prie kai­mo par­duo­tu­vė­lės nuo aš­tuo­nių sto­vi­niuo­ja pul­ke­lis vy­rų. Tarp jų ant laip­tų pri­sė­du­si dū­mą trau­kia mo­te­ris, gy­ve­ni­mo vė­jų iki mė­ly­nu­mo nu­gai­rin­tu vei­du.

Iki de­šim­tos, kol ga­lės nu­si­pirk­ti "bam­ba­lį" alaus ar­ba pi­gaus vy­ne­lio bu­te­lį, dar pu­sant­ros va­lan­dos. O gerk­lės džiūs­ta. Rei­kia ką nors įpil­ti. Net su­si­ries­da­mi kei­kia Svei­ka­tos mi­nist­rą Ve­ry­gą. Kaip jis ga­lė­jo su­gal­vo­ti to­kią ne­są­mo­nę?! Par­duo­tu­vė dir­ba – bet ne­duo­da alaus! Su­ka pirš­tus ap­link smil­ki­nius.

Ve­ry­ga kal­tas ir dėl to, kad vie­nas tų lat­riu­kų šian­dien ne­nuė­jo dirb­ti pas ūki­nin­ką. Mat rei­kia gaiš­ti lai­ką, lauk­ti, kol par­duos svai­ga­lus.

Ki­tas skun­džia­si iš pat ry­to „pa­šven­ti­nęs“ žmo­ną. Gal bus pra­ne­šu­si po­li­ci­jai. Ir­gi kal­tas Ve­ry­ga! Jei­gu vos pra­mer­kęs akis bū­tų pa­trau­kęs iš bu­te­lio, ne­bū­tų ki­lęs pyk­čio prie­puo­lis ir ne­bū­tų ap­kumš­čia­vęs „sa­vo bo­bos“.

Nuo­rū­ką į laip­tus už­ge­si­nu­si mo­te­riš­kė ir­gi žvilg­čio­ja į laik­ro­dį. Pa­li­ko vie­nus vai­kus. Jau tik­riau­siai bus at­si­kė­lę. „Dar pri­krės ko­kių ei­bių vel­niu­kai! Kai­my­nai vai­ko tei­sėms pra­neš. Tu­riu lauk­ti čia kaip ko­kia dur­nė!“

Tas pul­ke­lis tik­riau­siai dar ne­tu­ri kom­piu­te­rių, ne­si­nau­do­ja so­cia­li­niais tink­lais. Su­gal­vo­tų gud­res­nį bū­dą įsi­gy­ti al­ko­ho­lio. Gal net biz­niu­ką pra­suk­tų? An­tai 22 me­tų Tel­šių ra­jo­no De­gai­čių kai­mo gy­ven­to­jas al­ko­ho­lį par­da­vi­nė­jo so­cia­li­niuo­se tink­luo­se.

De­mok­ra­ti­ja ska­ti­na kū­ry­bin­gu­mą. O kū­ry­bin­gu­mas pa­de­da pri­si­tai­ky­ti prie įvai­riau­sių gy­ve­ni­mo si­tua­ci­jų ir apei­ti pa­čius griež­čiau­sius įsta­ty­mus.

Tai­gi, ei­ni per kai­me­lį. O čia tie­siog žy­di de­mok­ra­ti­ja! Kal­ba kas ką no­ri. Da­ro kas ką no­ri. Nie­kas nie­ko ne­bi­jo. Ig­no­ruo­ja ne­tgi aukš­tų val­di­nin­kų gąs­di­ni­mus apie ga­li­mą ka­rą. Tik­ra lais­vė! O par­duo­tu­vės kie­mas – tie­siog de­mok­ra­ti­jos ži­di­nys.

Ki­to­se kai­me­lio vie­to­se – ki­to­kia de­mok­ra­ti­ja. Jos vei­de at­si­spin­di be­si­žval­gan­čio į dan­gų ūki­nin­ko rū­pes­tis. Ar ne­su­šu­to, ar ne­su­ša­lo žiem­ken­čiai? Ko­kia bus sė­ja?

Ki­to­je kai­mo tro­bo­je – lie­tu­viš­ka rū­pes­tin­gos mo­ti­nos kas­die­ny­bė. Jos de­mok­ra­ti­ja ir lais­vė – tai nuo­la­ti­nis sku­bė­ji­mas ir dar­bas. Jos ry­tas: ap­liuob­ti gy­vu­lius, į mo­kyk­lą iš­leis­ti vai­kus, pa­čiai iš­va­žiuo­ti į dar­bą. Va­ka­ras – vėl toks pat. Ki­taip ji ir jos šei­ma neiš­gy­ven­tų.

Kai­mo pa­kraš­ty vos nu­lai­ko kai­čia­mą vir­du­lį li­gos ka­muo­ja­ma ke­tu­ris vai­kus išau­gi­nu­si se­no­lė. Dre­ban­čiom ran­kom ne­ša­si į tro­bą mal­kas. Po ke­lias pliaus­kas – tiek te­pa­ke­lia. O vai­kų ša­lia nė­ra. Vie­ni Šve­di­joj, ki­ti Ang­li­joj. Pa­siim­tų ir ją. Bet se­no­ji lai­ko­si įsi­tvė­ru­si sa­vo na­mų slenks­čio.

Ir guo­džia­si se­no­lė bent tuo, kad jos vai­kai „nei­šė­jo vė­jais“, nors ir sve­tur dir­ba, bet ge­rai už­dir­ba, pa­si­tu­ri­mai gy­ve­na. O štai kai­my­nei Onai – vi­sai ne kas. Jos sū­nūs ne­te­ko dar­bo, pra­ra­do žmo­nas. Ne­tu­rė­jo ką da­ry­ti, su­grį­žo pas mo­ti­ną. Sė­di jai ant spran­do. Siur­bia jos pen­si­ją. Kar­tais nuei­na pa­dir­bė­ti pas ūki­nin­ką. Bet va­ka­re pa­rei­na gir­ti kaip šniū­rai. Pra­de­da muš­tis – mo­ti­nai na­muo­se vie­tos nė­ra.

Mies­te de­mok­ra­ti­jos vei­das kiek švie­sė­ja. Ja­me dau­giau in­te­lek­to ir gud­ru­mo žy­mių. Vi­zi­tuo­ti li­go­nių ei­na ne­blai­vus gy­dy­to­jas. Šv. mi­šias už žu­vu­sį jau­nuo­lį sos­ti­nės baž­ny­čio­je au­ko­ja pa­gė­ręs ku­ni­gas. Gal jie dėl sa­vo bė­dų ir­gi kal­tins Svei­ka­tos ap­sau­gos mi­nist­rą Au­re­li­jų Ve­ry­gą?

Mies­te lie­tu­viš­kos de­mok­ra­ti­jos at­spal­viai tam­pa švie­siai pil­ki. Tiks­lai – aukš­tes­ni!

Sei­mas bran­giai įkai­no­tą sa­vo lai­ką ski­ria svars­ty­mams apie pri­klau­so­my­bę nuo sek­so. Pas­kui at­si­me­na, jog rei­kė­tų ap­mo­kes­tin­ti ant­rą­jį ne pir­mos bū­ti­ny­bės šei­mos būs­tą. Žmo­nėms aiš­ki­na, jog su­ma per me­tus bus la­bai ne­di­de­lė – tik koks 30 eu­rų. Ar su arit­me­ti­ka blo­gai, ar ir arit­me­ti­ko­je de­mok­ra­ti­ja, kai ga­li skai­čiuo­ti kaip tau pa­lan­kiau? Jei­gu jau už ne­kil­no­ja­mą­jį tur­tą rei­kės mo­kė­ti 0,3 pro­cen­to jo ver­tės, tai 30 eu­rų mo­kė­tu­me tik to­kiu at­ve­ju, jei būs­tas bū­tų įver­tin­tas tik 9000 eu­rų.

Pen­si­nin­kai ei­na mi­tin­guo­ti prie pre­zi­den­tū­ros. Rei­ka­lau­ja di­des­nių pen­si­jų, nors jas „vals­tie­čių“ val­džia jau po­rą kar­tų kė­lė. Ko­dėl ne­mi­tin­ga­vo tuo­met, kai pen­si­jų vi­sai ne­kė­lė ar­ba tuo­met, kai bu­vo nu­rė­žę? Išd­rą­sė­jo?

Ko­rup­ci­ja ir ky­šio ėmi­mu kal­ti­na­mas bu­vęs sei­mū­nas Eli­gi­jus Ma­siu­lis ren­gia spau­dos kon­fe­ren­ci­ją, ku­rio­je die­va­go­ja­si, jog pi­ni­gus ga­vo ne kaip ky­šį, o sko­li­no­si. De­mok­ra­ti­ja jam su­tei­kia tei­sę tei­sin­tis.

Pre­zi­den­tė ir prem­je­ras tę­sia žo­džių ka­rą dėl že­mės ūkio mi­nist­ro. Jų kal­bos – ra­fi­nuo­tos, vie­no mo­ty­vuo­ta mo­ra­le, ki­to – tei­se. In­te­lek­tua­li de­mok­ra­ti­ja!

Veiks­mų ka­ras tę­sia­si skir­tin­go­se val­džios po­zi­ci­jo­se. Opo­zi­ci­ja ka­sa­si po po­zi­ci­jos pa­ma­tais lyg žve­jai ieš­ko­da­mi tin­ka­mų slie­kų ir iš­ka­sa vė­jo ma­lū­nus. Po­zi­ci­ja ne­nu­si­lei­džia – ran­da keis­to­mis ap­lin­ky­bė­mis įdar­bin­tą opo­zi­cio­nie­riaus uoš­vį.

Ži­niask­lai­da vos spė­ja vi­sus tuos ra­di­nius fo­tog­ra­fuo­ti ir vie­šin­ti.

Tik kaip ei­li­niam Lie­tu­vos pi­lie­čiui su­si­gau­dy­ti, ku­ris čia tei­sus, ku­ris ne­tei­sus, ir ku­rio ge­riau klau­sy­ti? Ne­ša­liš­kų po­li­to­lo­gų be­veik nė­ra. Vie­ni tar­nau­ja de­ši­nio­sioms, ki­ti – kai­rio­sioms par­ti­joms.

O Lie­tu­vos ei­li­niai įvy­kius ste­bi iš sa­vo var­pi­nės ir vis­ką ma­tuo­ja sa­vo gy­ve­ni­mo mas­te­liu.

Gy­va­sis veid­ro­dis ir gy­vo­ji so­cia­li­nė įžval­ga.