Kaklaraištis gramatikos vadovėlyje

Kak­la­raiš­tis gra­ma­ti­kos va­do­vė­ly­je

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Ta die­na, kai ma­ma pa­ma­tė rau­do­ną tri­kam­pį pio­nie­riš­ką kak­la­raiš­tį, bu­vo vie­na iš gė­din­giau­sių ma­no gy­ve­ni­me. Ruo­šiau pa­mo­kas, o sli­dus, šil­ki­nis kak­la­raiš­tis ne­ti­kė­tai iš­sly­do iš gra­ma­ti­kos va­do­vė­lio ir nu­kri­to ant grin­dų.

Šią pa­slap­tį tarp va­do­vė­lio pus­la­pių ne­šio­jau­si be­veik pus­me­tį. Vi­są tą lai­ką jau­čiau­si bjau­riai. O tą aki­mir­ką, kai ma­ma pa­ma­tė kak­la­raiš­tį ir griež­tai pa­klau­sė: „Tai vis­ tiek ma­nęs ne­klau­sei?“ no­rė­jo­si skra­džiai že­mę pra­smeg­ti. Su tė­vais vi­suo­met bu­vau la­bai at­vi­ra. Grį­žu­si iš mo­kyk­los vis­ką, kas ten vy­ko, iš­pa­sa­ko­da­vau. Čiauš­kė­da­vau ge­rą va­lan­dą.

De­ja, sep­tin­to­je kla­sė­je vi­są pus­me­tį ne­šio­jau­si pa­slap­tį – įsto­jau į pio­nie­res, nors tė­vai to da­ry­ti ne­lei­do.

Tie­siog ne­tu­rė­jau pa­si­rin­ki­mo. Kla­sės auk­lė­to­ja ata­ka­vo nuo penk­tos kla­sės. Aiš­ki­no, jog pir­mū­nė pri­va­lo bū­ti pio­nie­rių gre­to­se. Po­rą me­tų iš­si­su­ki­nė­jau – klau­siau tė­vų. Tie­są sa­kant, tė­vas ma­žai ki­šo­si į mū­sų auk­lė­ji­mą. Daug ir sun­kiai dir­bo – rū­pi­no­si, kad trims vai­kams už­tek­tų duo­nos.

Ma­ma ger­bė so­cia­liz­mą už tai, kad vi­si trys jos vai­kai ga­li mo­ky­tis. Ji pa­ti vai­kys­tė­je bu­vo la­bai ga­bi. Sme­to­nos Lie­tu­vo­je lan­kė pra­di­nę mo­kyk­lą. Pui­kiai kir­to ma­te­ma­ti­ką ir gra­ma­ti­ką. Ta­čiau bai­gė tik tris kla­ses. Anks­ti mi­rė tė­vas. Pri­va­lė­jo ei­ti tar­nau­ti.

To­dėl sa­vo sva­jo­nę la­vin­tis rea­li­za­vo bent per vai­kus. Vi­si trys bai­gė­me aukš­tuo­sius moks­lus.

Be­je, drau­ge su mu­mis nuo­lat la­vi­no­si ir mū­sų ma­ma. Skai­tė la­bai daug kny­gų. Neš­da­vo­si jas iš bib­lio­te­kos glė­biais. Skai­ty­da­vo kiek­vie­ną lais­ves­nę mi­nu­tę.

Kai stu­di­ja­vau uni­ver­si­te­te, prieš už­sie­nio li­te­ra­tū­ros eg­za­mi­ną ne­spė­jau per­skai­ty­ti vi­sų to­mų Ro­me­no Ro­la­no ro­ma­no „Ža­nas Kris­to­fas“. Ma­ma jį jau bu­vo per­skai­čiu­si. Kai sa­vait­ga­lį grį­žau na­mo, pa­pa­sa­ko­jo ne­pers­kai­ty­to to­mo tu­ri­nį. Per eg­za­mi­ną „iš­si­trau­kiau“ bi­lie­tą bū­tent su šiuo kū­ri­niu ir sėk­min­gai iš­lai­kiau.

Bet, ma­tyt, kaip ir dau­gu­ma mąs­tan­čių lie­tu­vių ma­ma sa­vaip pro­tes­ta­vo prieš so­cia­liz­mą. Ji bu­vo ti­kin­ti. O pio­nie­riaus kak­la­raiš­tis ant jos duk­ros kak­lo bu­vo ne­su­de­ri­na­mas su įsi­ti­ki­ni­mais.

Spa­liu­kais anuo­met bu­vo vi­si. Kaž­kaip au­to­ma­tiš­kai vi­siems įseg­da­vo ženk­liu­kus su ma­žo Le­ni­nu­ko gal­va. O „sto­ti į pio­nie­rius“ da­lies kla­sio­kų tė­vai ne­lei­do.

Ne­lei­do ir ma­nęs. Ma­ma uo­liai rū­pi­no­si, kad priei­tu­me iš­pa­žin­ties ir Pir­mo­sios Ko­mu­ni­jos. Kai­me gy­ve­no to­kia da­vat­kė­lė Onu­tė. Ji at­lik­da­vo ka­te­che­tės vaid­me­nį, reng­da­ma vai­kus Ko­mu­ni­jai. Po­te­rių mo­ky­da­vo va­sa­rą. Pa­mo­kos vyk­da­vo kas­dien vis ki­to vai­ko tro­bo­je. Mū­sų mo­ky­to­ja už­leis­da­vo kam­ba­rio, ku­ria­me mo­ky­da­vo­mės, lan­gą. Vai­kus pa­vai­šin­da­vo cuk­raus ply­te­le, pra­šy­da­ma, kad apie po­te­rius nie­kam ne­ple­pė­tu­me.

Tuo­met ne­sup­ra­to­me, ko­dėl ne­ga­li­ma ple­pė­ti, bet lai­kė­mės duo­to žo­džio. Tik vė­liau su­pra­to­me, ko­dėl ir ko bi­jo­jo po­te­rius mus mo­kiu­si te­ta.

Kaip ir prie kiek­vie­nos san­tvar­kos, prie so­cia­liz­mo rei­kė­jo pri­si­tai­ky­ti ir suau­gu­siems, ir vai­kams. Prie dau­ge­lio da­ly­kų ge­bė­ju­si pri­si­tai­ky­ti ma­ma so­cia­liz­mo, ma­tyt, la­biau­siai ne­ken­tė dėl ti­kė­ji­mo su­var­žy­mų. Kad ne­pa­kenk­tų sa­vo vai­kams, bent kar­tą per mė­ne­sį iš­klau­sy­ti sek­ma­die­nio mi­šių mus vež­da­vo ne į sa­vo, o į kai­my­ni­nės pa­ra­pi­jos baž­ny­čią.

Tai­gi, grįž­ki­me prie tos gė­din­gos die­nos. Ma­ma ne­rė­kė, ne­bau­dė. Tik pa­žiū­rė­jo tie­siai į akis, nu­si­su­ko ir nuė­jo. Pus­die­nį el­gė­si taip, lyg ma­nęs ne­bū­tų.

No­rė­jau jai paaiš­kin­ti, jog neat­lai­kiau auk­lė­to­jos spau­di­mo. Jau­čiau­si ig­no­ruo­ja­ma. To­dėl su­ti­kau vie­ne­rius me­tus pa­bū­ti pio­nie­re. (Aš­tun­to­je kla­sė­je jau rei­kė­da­vo sto­ti į kom­jau­ni­mą.) Tė­vams nie­ko ne­sa­kiau, ne­no­rė­jau jų ner­vin­ti. Pa­ma­niau, tie vie­ne­ri moks­lo me­tai ne­truks praei­ti, ir nie­kas nie­ko ne­su­ži­nos.

Nu­va­žia­vu­si į mo­kyk­lą, prieš pa­mo­kas už­si­riš­da­vau kak­la­raiš­tį. Pa­si­bai­gus pa­mo­koms, nu­si­riš­da­vau, gra­žiai su­lanks­ty­da­vau, kad ne­su­sig­lam­žy­tų, ir įdė­da­vai tarp gra­ma­ti­kos va­do­vė­lio, ku­rį tek­da­vo ne­šio­tis kas­dien, la­pų. Kak­la­raiš­tį iš­si­skalb­da­vau ir iš­si­ly­gin­da­vau, nu­tai­kiu­si pro­gą, kai tė­vų ne­bū­da­vo na­muo­se.

Ta­čiau ne­drį­sau priei­ti prie įskau­din­tos ma­mos. At­ro­dė, jog vi­si pa­si­tei­si­ni­mai nie­ko ver­ti, ir jo­kie žo­džiai ne­pa­leng­vins jos iš­gy­ve­ni­mo.

Ne­pa­me­nu, kaip ir po kiek lai­ko su­si­tai­kė­me. Tik jau­čiau, kad ma­ma ži­no kaž­ką dau­giau ir gi­liau, ne­gu mes, vai­kai, ne­su­vo­kian­tys, ko­dėl mo­ky­to­jai rei­ka­lau­ja vie­no, tė­vai – ki­to.

Tik vė­liau, jau stu­di­juo­da­ma ir bend­rau­da­ma su drą­ses­niais ir švie­ses­niais sos­ti­nės žmo­nė­mis, su­vo­kiau žmo­gaus pri­si­tai­ky­mo prie san­tvar­kos me­cha­niz­mą.

Vo­kie­čių kal­bą dės­čiu­si auk­lė­to­ja, ver­tu­si ma­ne prieš tė­vų va­lią tap­ti pio­nie­re, ko ge­ro, jau­tė mo­kyk­los di­rek­to­riaus spau­di­mą. Di­rek­to­rių spau­dė dar aukš­tes­nės jė­gos.

Ar jie mąs­tė ir jau­tė taip pat, kaip el­gė­si, da­bar jau tik­riau­siai nė ne­ga­lė­čiau pa­klaus­ti.

Aleksandro Ostašenkovo nuotr.