
Naujausios
Iš redakcijos virtuvės
Kaip „Šiaulių krašte“ daromi skandalai?
Vladas VERTELIS
vyriausiasis redaktorius
Per dešimtmečius trunkančią laikraštininko veiklą daug kartų įsitikinau, kad periodinių leidinių, ypač dienraščių, leidyba visuomenei yra tikra terra incognita – neatrasta žemė, paslaptis.
Tad praskleiskime tos paslapties skraistės vieną mažą kampelį. Pradėkime nuo skandalų.
Kaip jie daromi? Labai paprastai. Svarbiausia išgirsti, suprasti, kas sakoma ar parašyta, ir įvertinti, kiek tai svarbu didesniam žmonių būriui, tinkamai pateikti, o prieskoniai – pagal norą ir sugebėjimus.
Geriausia šios mažytės pamokėlės iliustracija – Antano Bartulio, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus, spaudos konferencijoje išsakytos mintys apie valstybinių įstaigų iškėlimą iš Šiaulių į Panevėžį. Toji problema, sakyčiau, skandalinga naujiena, buvo nagrinėjama „Šiaulių krašto“ straipsnyje „Buldozeriu per Šiaulius“ (2017 09 16).
Savivaldybės administracijos direktorius teigė, kad sudėtinga nuneigti Panevėžio privalumus prieš Šiaulius. Panevėžys – arčiau Vilniaus, prie automagistralės: „Mes nepastumsime Šiaulių arčiau sostinės (...), reikia pasakyti, kad šiai dienai mes net ir laisvų patalpų Savivaldybės dispozicijoje daug neturime, aš nekalbu apie kitas įstaigas, tokias kaip universitetas, bankai ar kitos.“
Dar A. Bartulis svarsto: „Čia nėra esminis ekonomikos klausimas, jeigu, tarkime, Šiauliuose atsisės 10 teisėjų.“
Plačiau apie direktoriaus pasisakymą rašoma vakar dienos „Šiaulių krašte“ (“Administracijos direktorius: „Mes nepastumsime Šiaulių arčiau sostinės"), publikuojama ir internete skrastas.lt.
Kokios mintys gali kilti mąstančiai visuomenei ir kritiškai žiniasklaidai, kokie formuojasi klausimai ir išvados apie Savivaldybės administraciją apskritai ir konkrečius vadovus konkrečiai? Pateiksiu keletą variantų.
1. Šiauliai traukiasi, nes juos palieka ne tik gyventojai, bet ir valstybinės įstaigos, todėl miestas praranda regiono centro statusą. Tačiau Šiaulių savivaldybės administracijai – tai neatrodo didelė problema.
2. Šiauliai pralaimi konkurencinę kovą su gyventojų skaičiumi mažesniu Panevėžiu. Tačiau Savivaldybės administracija mano, kad tai neišvengiama, nes „nepastumsime Šiaulių arčiau sostinės.“
3. Šiaulių valdžia net nerodo didesnių pastangų, kad situacija pasikeistų, nes „šiai dienai mes net ir laisvų patalpų Savivaldybės dispozicijoje daug neturime“.
4. Šiaulių valdžia nesupranta dominuojančio regiono, krašto, didesnės geografinės teritorijos pagrindinio miesto statuso reikšmės. Šis statusas garantuoja: a) valstybės investicijas; b) privataus kapitalo trauką; c) žmonių judėjimą; d) didesnes galimybes išlaikyti intelektualinį potencialą, nesaviveiklinę kultūrą; e) didesnį politinį, visuomeninį svorį. Tai – nesvarbu, nes „čia nėra esminis ekonomikos klausimas, jeigu, tarkim, Šiauliuose atsisės 10 teisėjų.“
5. Administracijos vadovas kalba Savivaldybės vardu, todėl atrodo, kad miesto vadovai yra labai paprasti, supaprastintai suprantantys Šiaulių vietą Lietuvoje žmonės, nežinantys, kaip sustabdyti miesto nykimo procesą. O gal ir nenorima stabdyti?
6. Kyla klausimas, kaip A. Bartulis tapo antruoju žmogumi Savivaldybėje. Miesto Taryboje užsitęsus politinei suirutei jo kandidatūrą pasiūlė ir rėmė asocijuoti Šiaulių pramonininkai.
Šis galimų minčių ir asociacijų sąrašas gali būti tęsiamas, nes skandalai „Šiaulių krašte“ atsiranda ne šiaip sau, o iš didelio noro, kad skaitytojai žinotų, mąstytų ir vertintų.
Taigi, gerbiamieji skaitytojai, jūs teisūs – skandalai „Šiaulių krašte“ daromi labai paprastai: pasiklausoma ir surašoma.