Kaip lietuviai iš sovietų vogė

Kaip lie­tu­viai iš so­vie­tų vo­gė

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

„Vi­sai kvai­li ta­vo tė­vai. Na­mui pirk­ti ply­tas, kai pil­na ge­le­žin­ke­lio sto­tis jų pri­krau­ta. Aš bū­čiau su­si­ne­šęs po vie­ną ply­tą, iš prin­ci­po ne­pir­kęs“, – nu­si­vy­lė į sve­čius at­va­žia­vęs drau­gas, bū­si­ma­sis in­ži­nie­rius.

Tuo­met aš bu­vau stu­den­tė. Va­sa­ro­jau pas tė­vus ša­lia ge­le­žin­ke­lio esan­čio­je gy­ven­vie­tė­je. Tė­vai prieš ke­lerius me­tus bu­vo pa­si­sta­tę čia nau­ją rau­do­nų ply­tų na­mą. Iki tol gy­ve­no­me už ki­lo­met­ro esan­čia­me ma­ža­me kai­me­ly­je, ap­sup­ta­me pu­šų jau­nuo­ly­no. Ta­čiau ten nau­jo na­mo sta­ty­tis val­džia ne­lei­do. Rei­kė­jo kel­tis į gy­ven­vie­tę. Da­vė me­de­liais ap­so­din­tą skly­pą. Rei­kė­jo tuos me­de­lius iš­rau­ti, že­mę iš­ly­gin­ti. Bet tė­vai ne­tu­rė­jo ki­to pa­si­rin­ki­mo.

Ga­lė­jo pa­si­rink­ti tik vog­ti iš pre­ky­bos ba­zės san­dė­lia­vi­mo vie­tų ar pirk­ti ply­tas. Bet jie ne­mo­kė­jo vog­ti. Ne­lei­do to da­ry­ti ir jų prin­ci­pai. Nors ap­lin­kui dau­ge­lis vo­gė. Pa­lei ge­le­žin­ke­lį bu­vo pre­ky­bos ba­zės san­dė­liai. Juo­se tai, kas bi­jo lie­taus. Ša­lia san­dė­lių – ply­tos, ši­fe­rio lakš­tai ir ki­to­kios sta­ty­bi­nės me­džia­gos.

O svar­biau­sia – ang­lys! Na­mus žmo­nės sta­tė­si ne kas­dien, o val­diš­ko­mis ang­li­mis kiek­vie­ną žie­mą šil­dy­da­vo­si da­lis gy­ven­vie­tės. Nak­tį jų vog­da­vo mai­šais, ki­bi­rais. Vie­nos kla­sio­kės ma­ma, sku­bė­da­ma, kad prieš ry­tą už­snū­dęs sar­gas ne­pa­ma­ty­tų su vog­tų ang­lių ki­bi­ru, ne­pas­te­bė­jo at­rie­dan­čio trau­ki­nio ir žu­vo.

Ang­lių san­dė­lio va­do­vas au­gi­no per de­šimt vai­kų, bet gy­ve­no taip ge­rai, kad ne­skai­čia­vo pi­ni­gų. Jo vai­kai į mo­kyk­lą ėjo gra­žiau­siai ap­reng­ti.

Ma­no tė­vai ang­lis pirk­da­vo. Kiek­vie­ną se­zo­ną ku­rui at­sei­kė­da­vo tam tik­rą da­lį sa­vo al­gų. Tik kar­tais at­ro­do, jog pirk­da­mi tris to­nas, vei­kiau­siai gau­da­vo ko­kias dvi ar­ba pust­re­čios. Juk rei­kė­jo iš kaž­ko „nu­sver­ti“, kad kles­tė­tų ang­lių ka­ra­liu­mi va­di­na­mas san­dė­li­nin­kas. Be to, rei­kė­jo kom­pen­suo­ti dėl va­gys­čių pa­tir­tus nuo­sto­lius.

Tą­syk, kai į sve­čius at­va­žia­vęs drau­gas at­skai­tė mo­ra­lą dėl ne­mo­kan­čių vog­ti ma­no tė­vų, iš kar­to su­pra­tau, jog mums ne­pa­ke­liui. Bū­si­ma­sis in­ži­nie­rius – per­ne­lyg pra­ktiš­kas ir ne­są­ži­nin­gas. O bū­ti są­ži­nin­ga ir ne­pa­si­sa­vin­ti nie­ko sve­ti­mo man bu­vo įdieg­ta nuo vai­kys­tės. Ir mes, be­je, ne­bu­vo­me lai­ko­mi ne­nor­ma­liais, nes to­kių kaip mū­sų tė­vai bu­vo dau­giau ne­gu va­gian­čių­jų. Vie­ni ne­priė­jo, ki­ti ga­lė­jo, bet ne­vo­gė, nes bi­jo­jo ar­ba ne­lei­do są­ži­nė.

Bet vog­ti iš val­džios praė­ju­sio am­žiaus pa­sku­ti­niai­siais de­šimt­me­čiais ne­bu­vo lai­ko­ma nu­si­kal­ti­mu. Vog­ti iš žmo­gaus bu­vo lai­ko­ma nuo­dė­me. O iš val­diš­kų san­dė­lių žmo­nės tie­siog „pa­siim­da­vo“. To veiks­mo net ne­va­di­no va­gys­te. Gal, kad vo­gė ne iš sa­vų – iš oku­pan­tų so­vie­tų.

Dau­ge­lis ra­jo­no cent­ro ir kai­mo gy­ven­vie­čių di­džiu­lių, mo­kyk­las pri­me­nan­čių dviaukš­čių na­mų, iš­ki­lu­sių ta­ry­bi­niais me­tais, iš­ki­lo pri­si­du­riant iš va­gys­čių. Ko­lū­kių ar val­diš­kų įstai­gų vai­ruo­to­jams nie­ko ne­reiš­kė pa­suk­ti į ša­lį su žvy­ro sunk­ve­ži­miu, ke­liais ce­men­to mai­šais, po­ra pa­dėk­lų ply­tų. Sau ar­ba sa­vo pa­žįs­ta­mam, gi­mi­nai­čiui, drau­gui... Tuo­met tai bu­vo va­di­na­ma ne­kal­tai – „chal­tū­ra“, nes už at­ve­ži­mą bū­da­vo sim­bo­liš­kai su­mo­ka­ma.

Aiš­ku, da­lį sta­ty­bi­nių me­džia­gų nau­ja­ku­riai pirk­da­vo. Juk bet ka­da ga­lė­jo atei­ti koks tik­rin­to­jas ir pa­pra­šy­ti me­džia­gų pir­ki­mo do­ku­men­tų. Ta­čiau na­mai kai­nuo­da­vo pi­giau, nes kai ku­rie nau­ja­ku­riai da­lį tų me­džia­gų tie­siog „su­si­veik­da­vo“. Jei tik priei­da­vo ir ne­bi­jo­da­vo, vo­gė elekt­ri­kai, san­tech­ni­kai, mū­ri­nin­kai, ply­te­lių klo­jė­jai.

Anais lai­kais dis­ku­ta­vau su vie­nu vai­ruo­to­ju, dir­bu­siu ga­my­bi­nia­me su­si­vie­ni­ji­me. Jis at­vi­rai pri­si­pa­ži­no, jog bai­gian­tis dar­bo die­nai, dai­ro­si, ką čia pa­vo­gus. Jei­gu tą die­ną nie­ko ne­par­si­ne­ša į na­mus, grįž­ta la­bai ne­lai­min­gas. Vel­tui pra­leis­ta die­na.

Pre­ky­bos ba­zės kro­vi­kai, ei­da­mi na­mo, į au­li­nius ba­tus pri­si­pil­da­vo „kom­bi­kor­mos“, pa­rė­ję iš­kra­ty­da­vo – taip nu­si­šer­da­vo kiau­les.

Iš val­gyk­lų vi­rė­jos ki­bi­rais ne­šda­vo­si mais­tą ir pro­duk­tus. Iš li­go­ni­nių – vais­tus ir tvars­lia­vą. Iš mė­sos kom­bi­na­tų – mė­są. Iš ga­myk­lų – de­ta­les, iš ku­rių su­si­konst­ruo­da­vo dvi­ra­čius ar­ba te­le­vi­zo­rius.

Pel­nin­giau­sios pro­fe­si­jos bu­vo san­dė­li­nin­ko ir par­da­vė­jo. San­dė­li­nin­kai ga­lė­jo „pa­siim­ti“, o par­da­vė­jos „nu­suk­ti“ ar­ba gau­ti ky­šį už de­fi­ci­tą.

Kai ku­rie kom­bi­nuo­ti mo­kė­ję žmo­nės ne­no­rė­da­vo ge­rai ap­mo­ka­mų dar­bų. Duok jam dar­bą už 80 rub­lių san­dė­ly­je ar­ba mais­to pra­mo­nės įmo­nė­je.

Įs­to­ti į Kau­no mais­to pra­mo­nės tech­ni­ku­mą bu­vo sun­kiau ne­gu į kai ku­rias spe­cia­ly­bes uni­ver­si­te­te.

Bu­vo dar­bo­vie­čių, ku­rio­se ne­ga­lė­da­vai nie­ko pa­vog­ti. Kū­ry­bin­gi lie­tu­viai tuo­met vog­da­vo dar­bo lai­ką. Mo­te­riš­kės bent kar­tą per sa­vai­tę „pa­si­plau­da­vo“ nuo pie­tų, nes na­muo­se lau­kė vai­kai, gy­vu­liai ir na­mų ruo­ša. Rei­ka­lus taip pat tvar­ky­da­vo dar­bo me­tu. Net į kir­pyk­lą su­ge­bė­da­vo nuei­ti dar­bo va­lan­do­mis. Ki­tos nė ne­slėp­da­vo, jog į dar­bą atei­na tie­siog gra­žiai at­ro­dy­ti ir pail­sė­ti. Vie­nas ma­no ko­le­ga taip pat per die­ną steng­da­vo­si kuo leng­viau pra­slam­pi­nė­ti, nes grį­žęs va­ka­re ra­šė kny­gą.

Čia iš­gul­dy­ti so­cia­liz­mo ženk­lai vi­siš­kai ne­pa­žįs­ta­mi se­no­sios de­mok­ra­ti­jos ša­lių žmo­nėms. O mū­sų gal­vo­se dar te­be­gy­ve­na jų re­lik­tai. Gal jie tie­siog trans­for­ma­vo­si į ki­tą for­mą ir ki­tą lyg­me­nį?

Bet, ma­tyt, bū­tent ten glū­di šian­dien ve­šan­čios ko­rup­ci­jos ir ge­ro­kai di­des­nio mas­to nei ang­lių ki­bi­ras va­gys­čių šak­nys.

1983 metai.

Aleksandro Ostašenkovo nuotr.