KAIP ATI­DUO­TI PA­GAR­BĄ?

Šiau­liuo­se – nau­jas va­das ir nau­jos ma­nie­ros. Vie­na iš jų – svei­kin­tis va­di­na­muo­ju žai­bu, kai su­si­dau­žia­ma kumš­čiais ir pirš­tais švel­niai pa­brai­žo­mi del­nai. Gal ateis lai­kas, kai ,su­ti­kę Šiau­lių ko­kį va­dą ar va­du­ką, tu­rė­si­me svei­kin­tis ka­riš­kai – iš­ties­ta plaš­ta­ka ar pirš­tu prie smilk­me­nio?

Šiau­lie­tis Jo­nas

KAIP ATI­DUO­TI PA­GAR­BĄ?

Ne­ži­nau, kas ka­riš­kiams su­gal­vo­jo to­kią ne­są­mo­nę – ati­duo­ti pa­gar­bą, t. y. da­lin­ti sa­vi­gar­bą, ku­ri kiek­vie­nam rei­ka­lin­ga, kaip neats­ki­ria­ma žmo­gaus ver­ty­bė, kaip mo­ra­li­nė prie­vo­lė. Ir tė­vus rei­kia gerb­ti, ir al­gas gau­nan­čius pus­gal­vius val­džio­je, nes jei ne­gerb­si... O čia – da­lin­ti mo­ra­li­nę nuo­sa­vy­bę...

Nė už ką! Bet šne­kė­ki­me pla­čiau.

Mes, bu­vę ka­riš­kiai, ži­no­me, kad pa­gar­ba ati­duo­da­ma sa­liu­tuo­jant, t. y. prie smil­ki­nio pri­de­dant iš­ties­tos de­ši­nės ran­kos plaš­ta­ką, žiū­rint tvir­tu žvilgs­niu į tą su­bjek­tą, ku­ris yra aukš­čiau ta­vęs pa­gal ran­gą.

Ži­no­me ir auk­si­nę tai­syk­lę, kad „ran­ka prie tuš­čios gal­vos ne­pri­de­da­ma!“ Taip el­gia­si vi­sų vals­ty­bių ka­riš­kiai – ir vo­kie­čiai, ir in­dai, ir ru­sai, ir bra­zi­lai. Ko­dėl?

Pa­si­ro­do, tas pa­pro­tys – iš mū­sų LDK hu­sa­rų, iš XVI am­žiaus. Tai už­fik­sa­vo moks­li­nin­kai, ty­ri­nė­ję Or­šos mū­šio per­ga­lę (1514). Mū­sų sun­kių­jų hu­sa­rų gal­vas den­gė šal­mai.

Mu­zie­juo­se iš­li­ko anuo­me­ti­niai šal­mai – skar­di­nės ke­pu­rės su au­si­nė­mis. Tos au­si­nės, sau­go­jusios au­sis ir ki­tas gal­vos da­lis kirs­ty­nė­se, ri­kiuo­tė­je truk­dy­da­vo gir­dė­ti va­do po­strin­ga­vi­mus, ko­man­das ar mo­ra­lus. To­dėl hu­sa­rai, klau­sy­da­mi va­do, iš­ties­ta plaš­ta­ka pa­kel­da­vo de­ši­nę šal­mo au­si­nę.

Koks ri­kiuo­tės vaiz­das! Plie­no vy­rų plie­no ran­kos prie plie­no smil­ki­nių! Šar­vuo­tos gre­tos ir jas vie­ni­jan­tis pa­kel­tų ran­kų žvil­ge­sys.

Ki­to lai­kai, kei­tė­si šal­mai, va­dai ir pa­pro­čiai, ta­čiau to­ji de­ko­ra­ty­vi el­ge­sio prie­vo­lė del­nu gerb­ti nu­ke­lia­vo per pa­sau­lio ar­mi­jas, sta­tu­tus.

Įdo­mu, kad Lie­tu­vo­je te­be­gy­va hu­sa­rų šal­mus me­nan­ti au­si­nės ke­pu­rės for­ma. Ji ma­to­ma Ka­zio Ši­mo­nio pie­ši­nė­liuo­se iš XX a. pir­mų­jų de­šimt­me­čių. Po­ka­ris šią tra­di­ci­ją pa­kei­tė ru­siš­ko­mis „ušan­ko­mis“. To­kių lie­tu­viš­kos žie­mi­nės ke­pu­rės at­mai­nų ga­li­me už­tik­ti mu­gė­se... Tau­to­dai­lės ty­ri­nė­to­jams toks su­ta­pi­mas kaž­ko­dėl pra­sly­do pro au­sis ir akis.

Nuk­ly­dau nuo te­mos.

..............................................................................................................................

Ak, tas žai­ba­vi­mas kumš­čiais vie­toj ran­kų pa­spau­di­mo?

Tai – ma­din­gas „ši­kas“. Taip ma­ne, kaip „cheb­ran­tą“, svei­ki­no vie­nas iš „bom­žų“, pa­ju­tęs, kad esu „sa­vas tarp sa­vų“, nors, kai pa­va­di­no „tė­vu“, at­rė­žiau, kad ne­su brok­da­rys, o kai pa­pra­šė dvi­de­šimt eu­ro ­cen­tų – pa­siun­čiau...

Ne­si­gi­lin­da­mas į bend­ra­vi­mo su­bti­ly­bes pri­me­nu:

MA­DA – TAI BJAU­RU­MO FOR­MA, IŠEI­NAN­TI IŠ MA­DOS.

Svar­bu mums, kraš­to­ty­ri­nin­kams, ją lai­ku pa­ste­bė­ti ir do­ku­men­tuo­se už­fik­suo­ti.

Sme­to­niš­ko­je nuo­trau­ko­je iš P. Ka­mins­ko ko­lek­ci­jos – Šiau­lių cent­ri­nė­je aikš­tė­je sa­liu­tuo­ja gru­pė Lie­tu­vos ka­riš­kių.

 Sme­to­niš­ko­je nuo­trau­ko­je iš P. Ka­mins­ko ko­lek­ci­jos – pa­gar­bos žes­tai tarp va­do ir pa­val­di­nio.

 Sun­kio­jo hu­sa­ro šar­vuo­tė. Frag­men­tas iš XVII a. gra­viū­ros apie LDK kar­ve­dį Ka­ro­lį Chod­ke­vi­čių.

Dail. Ka­zio Ši­mo­nio iliust­ra­ci­ja