Naujausios
KOMENTARAS
Kaip apdrausti cigaretę nuo ugnies?
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Iki kovo pirmosios partijos turėjo pateikti savo narių sąrašus Teisingumo ministerijai. Paaiškėjo, jog Lietuvėlėje, kurioje jau nėra nė trijų milijonų gyventojų, sugeba rastis net 45 partijos.
Socialinė metafora: du lietuviai – trys partijos, atrodo, čia kaip tik.
Net didžiojoje Rusijoje rinkimuose į valstybės Dūmą dalyvauja tik apie 15 partijų. O iš viso užregistruotas 41 politinis darinys. Pusšimtį valstijų turinčioje Amerikoje į politines aukštumas iškyla tik pora partijų: Respublikonų ir Demokratų. Dar yra keletas smulkesnių.
Ar partijų gausa Lietuvoje atspindi mūsų politinę brandą? Gal tai 45 skirtingi demokratijos veidai? Tokios demokratijos, kokią kiekviena politinė partija įsivaizduoja? O gal 45 keliai, kaip Lietuvai išrėplioti iš autsaiderių duobės?
Stebint debatus, daugelio politinių lyderių kalbos atrodo tarsi nurašytos viena nuo kitos. Skiriasi tik tonas, lyderio artistiniai sugebėjimai ir kitos raiškos priemonės. Tik vienas kitas pretendentas mesteli originalesnę idėją, mintį ar frazę.
Ir nieko čia keisto. Politinių partijų atstovai orientuojasi į tautos poreikius. O kuklūs lietuvio poreikiai – aiškūs ir eilinei kaimo moterėlei. Kam išradinėti dviratį?
Tad kodėl Amerikoje, kur tiek valstijų ir tiek įvairovės, valstybės poreikius sugeba patenkinti pora lyderiaujančių partijų, o Lietuvoje, kur nėra net vidutiniosios klasės, į valdančiąją koaliciją susijungia kelios partijos ir dar kelios lieka opozicijoje?
Toks lietuviškojo mentaliteto kodas? Mes amžinai susipriešinę. Nevieningi. Nepasitikintys vieni kitais. Pavydūs. Gero linkime tik tam, ką ištinka nelaimė.
Stebint kito skausmą mus užplūsta gailestingumo banga. Gal todėl, kad tuo momentu patys pasijuntame stipresni, dar gerai gyvenantys. Todėl atiduodame gerumo duoklę Aukščiausiajam už tai, kad nelaimė ištiko ne mus.
Bet kam tada jungtis į partijas? Juk partija - beveik tas pats kaip santuoka. Prarandi dalelę savasties. Partijos labui turi darbuotis ir aukoti savo laiką. O jeigu dar staiga pajunti, kad "vedybos" nesėkmingos?
Partinių skyrybų, vedybų, perbėgimų, perviliojimų Lietuvos Nepriklausomybės laikotarpiu būta ne vieno.
Bet, ko gero, didžiausios ir turtingiausios jungtuvės laukia pastaraisiais mėnesiais. Apie sužadėtuves paskelbė "Tvarka ir Teisingumas" bei Darbo partija.
Politologai spėlioja, kokie šių vedybų motyvai. Negi tikrai tokia stipri dviejų ganėtinai vyriškų ir charizmatiškų lyderių meilė? Būsimi jaunavedžiai tikina, jog susijungę bus įtakingesni ir galingesni.
Jeigu tai tiesa, būtų vilties, jog ir mūsų Tėvynėje atsiras daugiau vienybės. Partijos didės ir stiprės, kad išpildytų tautos lūkesčius.
Bet moteriška šių eilučių autorės logika šnibžda ką kitą. Teismuose taršoma Darbo partija ieško pamotės keliolikai tūkstančių savo narių.
Kas priglaus našlaičius, jeigu jų tėvai atsidurs „cypėje“ arba bus paskelbti socialinės rizikos šeima? O gal rūstūs teisėjai iš viso išvaikys nusižengusią politinę jėgą? Kad geras neprapultų reikia pasirūpinti iš anksto.
"Tvarka ir teisingumas" – patikima globėja. O ir jai pačiai naudinga tokia didelė politinė šeimyna. Nelaimėlius lietuviai myli. Už juos balsuos per visų lygių rinkimus.
Beje, tokios didelės XXXL politinės vestuvės – Lietuvos padangėje unikalus dalykas. Dažniau lietuviškos partijos linkusios skaidytis.
Musė pro nosį, kaip liaudis sako, – ir kuriu savo partiją. Tampu jos lyderiu, atsiduriu sąrašo priekyje ir patenku į Seimą. Juk jau yra tokių pavyzdžių!
Arba, atmetęs ištikimybės priesaiką, duotą vienai partijai, glaudžiuosi prie kitos, kuri žada didesnius dividentus.
Labiausiai tikėtina, jog partijų teikiami dividentai ir yra pagrindinė tokios jų gausybės priežastis. Reikiamu laiku atsidūręs reikiamoje vietoje gali visai neblogai prasikurti. Kai kas šneka, jog vargingoje Lietuvoje politika yra pats pelningiausias verslas.
Žinoma, jeigu nesi koks humanistas, altruistas, patriotas, o tik puikus savo kišenės žinovas ir vadybininkas. Juolab, kad ir konkurencija tarp stiprių asmenybių Lietuvoje nėra tokia didelė kaip Amerikoje ar Rusijoje.
Lietuvoje šioks toks, pamėtėtas bangos, gali atsidurti aukščiausiuose valdžios sluoksniuose. Turi ar neturi jo smegenėlės politinę navigaciją tada jau tampa ne jo, o tautos problema.
Tragiškiausia, jog blogieji politikai lyg kokie atsinaujinantys energijos ištekliai niekada nepasibaigia. Nupjovei ir vėl atauga lyg gluosnis. Išvarei pro vienas duris – jis grįžta atgal pro kitas.
Išėjo konservatorium, grįžo liberalu. Ir toliau suka valstybės vairą sau palankia kryptimi.
Kai kurie Seimo narius vaidina jau po keliolika metų. Gyvena sau ir vargo nemato. Vardan tos Lietuvos... O Lietuvai iš jų – vieni nuostoliai.
Panašių partinės saulės apšviestų gyvenimo scenarijų apstu ir provincijoje.
Mažieji karaliukai valstybės tarnyboje įdarbina bendrapartiečius, draugus, drauges, meilužes, žmonas, žentus ir tolimesnes gimines.
Superka ežerus ir miškus. Pasinaudodami tarnybine padėtimi, pigiai išvilioja turtą iš teisėtų šeimininkų. Išmeta iš vienos tarnybos. Po pusmečio gauna kitą, sukurtą pagal specialų užsakymą.
Kartais užtenka būti tik seniūnijos sekretore, kad apgautum ir apvogtum gimines. O tai padaryti tau padės notarai ir teismai.
Neseniai teko girdėti vieną amerikonišką istoriją. Milijonierius nusipirko labai brangių cigarų ir apdraudė juos nuo ugnies. Kai surūkė, pareikalavo, kad draudimas sumokėtų 150 tūkstančių dolerių, nes cigarai sudegė.
Draudimas teismo įpareigotas sumokėjo. Bet cigarų rūkytojui buvo iškelta byla dėl padegimo.
