Kad taip kiekvienam po tūkstantį eurų!

Kad taip kiek­vie­nam po tūks­tan­tį eu­rų!

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Vie­nas kai­mo in­te­li­gen­tas su­glu­mi­no ne­ti­kė­tu klau­si­mu: „Ar ei­li­nis Lie­tu­vos žmo­gus jau­čia Eu­ro­pos pa­ra­mą?“

Ka­dan­gi sa­ve lai­kau ei­li­niu Lie­tu­vos žmo­gu­mi, pra­dė­jau min­ty­ti, kaip to­ji pa­ra­ma at­si­lie­pė ma­no gy­ve­ni­mui.

Iš Eu­ro­pos pa­ra­mos su­tvar­kė Kel­mės cent­rą. Vie­toj di­de­lių ke­tur­kam­pių iš­kly­pu­sių ta­ry­bi­nių ply­te­lių su­dė­jo trin­ke­les. Sma­giau vaikš­čio­ti. Ma­žes­nis pa­vo­jus nuo šio­je že­mė­je pra­gy­ven­to lai­ko jau ap­di­lu­siems są­na­riams. Ei­ni sau į dar­bą ar į „Ma­xi­mą“ pa­ki­les­ne nuo­tai­ka. Da­rai­si svei­kes­nis.

Ypač sma­gu ei­ti va­ka­re, kai mies­tas tuš­tu­tė­lis. Jau­ti to­kią lais­vę tar­si vi­sa Kel­mė pri­klau­sy­tų tik tau. Tuo­met da­ro­si gai­la tur­tuo­lių, ku­rie neiš­li­pa iš au­to­mo­bi­lių ir ne­ma­to vi­so Eu­ro­pos do­va­no­to gro­žio.

Rau­siuo­si min­ty­se, ką dar ga­vau iš Eu­ro­pos. Su Eu­ro­pos pa­ra­ma re­no­va­vo dau­gia­bu­tį! Val­di­nin­kai tvir­ti­no, jog re­no­va­ci­jai su­tei­kia­ma 85 pro­cen­tų Eu­ro­pos pa­ra­ma. Ta­čiau vis tiek rei­kė­jo pri­mo­kė­ti 10 tūks­tan­čių li­tų. Tų dau­gia­bu­čių gy­ven­to­jai, ku­rių Eu­ro­pa ne­pa­rė­mė, mo­kė­jo po 20 tūks­tan­čių. Va­di­na­si, rea­liai mū­sų gau­to­ji pa­ra­ma – ne 85, o tik 50 pro­cen­tų. Kur din­go dar 35 pro­cen­tai?

Pa­na­šu kaip su vais­tais. Tau duo­da kom­pen­suo­ja­mųjų vais­tų pa­są. Gy­dy­to­jas ja­me pa­ra­šo re­cep­tą. Bet, nuė­jus į vais­ti­nę, vis tiek rei­kia mo­kė­ti. Kar­tais iki 40 pro­cen­tų vais­to kai­nos!

Dau­giau ne­su­mo­ju, ką ga­vau iš Eu­ro­pos. Pro­fe­si­ja ver­čia ži­no­ti, kad daug pa­ra­mos gau­na ūki­nin­kai, mais­to per­dir­bi­mo įmo­nės. Bet dėl to nė kiek ne­pa­pin­ga svies­tas ir varš­kė.

Iš Eu­ro­pos pa­ra­mos sa­vo būs­ti­nes tvar­ko­si kai­mo bend­ruo­me­nės. Bet gy­ve­nu ma­ža­me kai­me, kur bend­ruo­me­nės nė­ra. Vei­kiau­siai, nie­ko dau­giau iš Eu­ro­pos ir neiš­pe­šiau. Ne­tu­riu ką at­sa­ky­ti tam kai­mo in­te­li­gen­tui. Jis, gy­ven­da­mas sa­vo na­me­ly­je, į ku­rį ve­da duo­bė­tas ke­liu­kas per lau­kus, iš vi­so jo­kios pa­ra­mos ne­pa­jau­tė.

Ar pa­jau­tė ją vals­ty­bė? Juk kas­dien tik ir gir­di­me, jog iš Eu­ro­pos į Lie­tu­vą plau­kia mi­li­jar­dai. Ant kiek­vie­no kam­po sto­vi sten­dai, in­for­muo­jan­tys, jog tas kam­pe­lis su­tvar­ky­tas iš Eu­ro­pos pa­ra­mos.

An­tai vien 2014–2020 me­tų Kai­mo plėt­ros pro­gra­mai Eu­ro­pa ski­ria dau­giau kaip pu­sant­ro mi­li­jar­do eu­rų. O kur dar pa­ra­ma mies­tams, aikš­tėms tvar­ky­ti, pa­sta­tams at­nau­jin­ti! Tu­ri dar­bo sta­ty­bos bend­ro­vės. Ne gė­da sa­vo mies­tus ir mies­te­lius pa­ro­dy­ti už­sie­nie­čiams.

Tik kiek dėl tų Eu­ro­pos pum­puo­ja­mų mi­li­jar­dų da­ro­si lai­min­ges­nis Lie­tu­vos žmo­gus?

An­tai Lais­vo­sios rin­kos ins­ti­tu­tas at­li­ko so­cia­li­nės pa­dė­ties sa­vi­val­dy­bė­se ana­li­zę. Penk­ta­da­ly­je sa­vi­val­dy­bių ne­dar­bas vir­ši­ja 12 pro­cen­tų. Šiau­lių ap­skri­ty­je tos kri­ti­nės sa­vi­val­dy­bės – Kel­mės ir Ak­me­nės, kur ne­dar­bo ly­gis sie­kia 13,5 ir 13,6 pro­cen­to.

Ne ką švie­siau ir Jo­niš­ky­je, kur ne­dar­bas 11,2 pro­cen­to, bei Rad­vi­liš­ky­je, kur dar­bo ne­tu­ri kas de­šim­tas dar­bin­go am­žiaus žmo­gus.

Be­veik 7 pro­cen­tai Ak­me­nės ra­jo­no gy­ven­to­jų pra­šo pa­šal­pų. Pak­ruo­jo ra­jo­ne iš so­cia­li­nių pa­šal­pų gy­ve­na 6,2, Kel­mės ra­jo­ne – 5,5 pro­cen­to žmo­nių.

Vi­du­ti­nis at­ly­gi­ni­mas į ran­kas nė vie­no­je Šiau­lių ap­skri­ties sa­vi­val­dy­bė­je ne­sie­kia ša­lies vi­dur­kio. Di­džiau­sias Ak­me­nė­je – 544 eu­rai. Šiau­lių mies­te – 537, Pak­ruo­jo ra­jo­ne – 507, Jo­niš­ky­je – 486, Šiau­lių ra­jo­ne – 483, ma­žiau­sias Kel­mė­je ir Rad­vi­liš­ky­je – 470 ir 469 eu­rai į ran­kas.

Kel­mės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės di­rek­to­rė Ire­na Si­ru­sie­nė ste­bi­si, kaip čia yra. Sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jams mo­ka­mi di­džiau­si at­ly­gi­ni­mai vi­so­je ap­skri­ty­je. Va­di­na­si, vers­li­nin­kai mo­ka la­bai ma­žus at­ly­gi­ni­mus!

Sa­vi­val­dy­bės dar­buo­to­jų – 229. O ra­jo­ne dar­bin­go am­žiaus gy­ven­to­jų dar yra ke­lio­li­ka tūks­tan­čių. Ir dau­ge­lis iš tų, ku­rie tu­ri dar­bą, dir­ba už mi­ni­ma­lų ar­ba kiek di­des­nį nei mi­ni­ma­lus at­ly­gi­ni­mą. Ne tik pri­va­čia­me sek­to­riu­je, bet ir biu­dže­ti­nė­se įstai­go­se.

Pro­fe­si­nio ren­gi­mo cent­re spe­cia­ly­bę įgi­jęs jau­nuo­lis iš­vyks­ta į Nor­ve­gi­ją ir už­dir­ba pust­re­čio tūks­tan­čio eu­rų per mė­ne­sį. Dau­ge­lis emig­ran­tų sa­ko, jog už­sie­ny­je už­dirb­ti 100 eu­rų per die­ną – vie­ni nie­kai. Lie­tu­viai ten­ki­na­si už­dirb­da­mi 20 – 30 eu­rų per die­ną. Ar mes tik­rai pen­kis kar­tus kvai­les­ni? Ar mū­sų dar­bo na­šu­mas pen­kis kar­tus ma­žes­nis? Ar tu­ri­me pen­kis kar­tus ma­žiau kom­pe­ten­ci­jos? Ar esa­me di­des­ni tin­gi­niai?

Į šiuos klau­si­mus at­sa­ko pa­tys emig­ran­tai, ku­rie už­sie­niuo­se su­ku­ria vers­lus, bet dar­buo­to­jus sam­do tik iš Lie­tu­vos. Nes jie pra­na­šes­ni už vie­tos gy­ven­to­jus.

Prieš ke­le­tą me­tų bu­vo dis­ku­tuo­ja­ma apie įdo­mų so­cia­li­nį mo­de­lį, kai vals­ty­bė iš biu­dže­to vi­siems gy­ven­to­jams pa­da­li­ja pa­vyz­džiui, po tūks­tan­tį eu­rų kas mė­ne­sį. Ir ne­mo­ka nei pen­si­jų, nei pa­šal­pų, nei vai­ko pi­ni­gų ar ki­tų so­cia­li­nių iš­mo­kų. Ne­rei­kia iš­lai­ky­ti gi­gan­tiš­kų tų iš­mo­kų skirs­ty­mo ir ad­mi­nist­ra­vi­mo, skai­čia­vi­mo, da­li­ji­mo apa­ra­tų. Su­tau­po­ma daug lė­šų.

Tuo tar­pu iš pri­gim­ties veik­lus žmo­gus vis tiek eis dirb­ti ar­ba pa­ts kurs dar­bo vie­tas, nes ne kiek­vie­nas sa­vo po­rei­kius pa­ten­kins iš tūks­tan­čio eu­rų.

Pas­ta­ruo­ju me­tu to­kią sis­te­mą siū­lo­ma su­kur­ti vie­no­je iš skur­džiau­sių Vo­kie­ti­jos že­mių, kur at­ly­gi­ni­mai ma­žes­ni nei ki­to­se Vo­kie­ti­jos da­ly­se, ir ma­žiau dar­bo vie­tų. Jei­gu eks­pe­ri­men­tas pa­si­tei­sin­tų, sis­te­ma bū­tų įdieg­ta ir ki­to­se že­mė­se.

Mo­de­lį siū­lan­tys po­li­ti­kai mo­ty­vuo­ja tuo, jog kiek­vie­nam žmo­gui ski­ria­mas ba­zi­nis pra­gy­ve­ni­mo ly­gis iš­lais­vin­tų jo kū­ry­bi­nes jė­gas. Žmo­nės drą­siau ri­zi­kuo­tų kur­da­mi vers­lą, leis­tų sau il­giau ieš­ko­ti pa­tin­kan­čio dar­bo, ku­ria­me ga­lė­tų at­skleis­ti pa­čias ge­riau­sias sa­vo sa­vy­bes, at­si­dė­tų kū­ry­bai.

Kad taip Eu­ro­pa po tūks­tan­tė­lį kas mė­ne­sį nu­mes­tų kiek­vie­nam lie­tu­viui! Kad kiek­vie­nas žmo­gus as­me­niš­kai pa­jus­tų, jog yra re­mia­mas „mo­ti­nos“ Eu­ro­pos. Ir tų pi­ni­gų rei­kė­tų ne ką dau­giau ne­gu ski­riant pa­ra­mą trak­to­riams ir kom­bai­nams ar mies­to aikš­tėms su­tvar­ky­ti.

Kaip mat at­kus­tų vers­las, nes tur­tin­ges­ni tap­tų var­to­to­jai. Gy­vuo­tų kul­tū­ra, nes sen­jo­rai ir ties skur­do ri­ba gy­ve­nan­tys in­te­li­gen­tai plūs­te­lė­tų į teat­rus ir kon­cer­tus. Suk­les­tė­tų ke­lio­nių agen­tū­ros, nes kiek­vie­nas lie­tu­vis ga­lė­tų sau leis­ti poil­sį per ato­sto­gas ir tu­ri­nin­gus sa­vait­ga­lius. Su­ži­no­ję apie to­kią pa­ra­mą į Lie­tu­vą at­gal su­lėk­tų vi­si emig­ran­tai. Neišb­ro­kuo­tų Lie­tu­vos ir pa­bė­gė­liai.

Pa­ge­rė­tų de­mog­ra­fi­nė si­tua­ci­ja. Gau­da­mos po tūks­tan­tį eu­rų ma­mos mie­lai gim­dy­tų vai­kus. Ne­rei­kė­tų steng­tis dėl dar­bo sta­žo, kad už­si­dirb­tų pen­si­jai.

Ga­lė­čiau fan­ta­zuo­ti iki be­ga­ly­bės! De­ja, tarp Kai­mo, Gy­vu­li­nin­kys­tės, Miš­kų ir ki­to­kios plėt­ros pro­gra­mų Žmo­nių plėt­ros ar Lie­tu­vio eko­no­mi­nio ska­ti­ni­mo pro­gra­mų nė­ra.