Izraelis. Tarp būdravimo ir kovos už gyvenimą

Izraelis. Tarp būdravimo ir kovos už gyvenimą

Iz­rae­lis. Tarp būd­ra­vi­mo ir ko­vos už gy­ve­ni­mą

Iz­rae­lio te­ri­to­ri­jo­je Bib­li­jos vei­kė­jai gy­ve­no po ke­lis šim­tus me­tų. Šian­die­ni­niai Iz­rae­lio žmo­nės gy­ve­na trum­piau, ta­čiau ir jiems bū­din­gas il­gaam­žiš­ku­mas. Gal­būt tai le­mia šil­tas kli­ma­tas, ša­lies kran­tus ska­lau­jan­čios Vi­dur­že­mio, Ne­gy­vo­ji ir Rau­do­no­ji jū­ros, o gal ir žy­dų mi­ty­bos įpro­čiai bei ati­dus rū­pi­ni­ma­sis svei­ka­ta.

Dėl gy­ven­to­jų il­gaam­žiš­ku­mo, gau­sių šei­mų, nuo­lat ge­ri­nan­čių de­mog­ra­fi­nę si­tua­ci­ją, į is­to­ri­nę Tė­vy­nę vis dar grįž­tan­čių žy­diš­kų šak­nų tu­rin­čių re­pat­rian­tų bei ge­res­nio gy­ve­ni­mo ieš­kan­čių emig­ran­tų Iz­rae­ly­je nuo­lat trūks­ta būs­tų.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Kai­my­nai ver­čia būd­rau­ti

Le­gen­da pa­sa­ko­ja, jog Die­vas, su­kū­ręs že­mės ga­ba­lė­lį, ku­ria­me da­bar gy­ve­na žy­dų tau­ta, sa­vo an­ge­lams ap­reiš­kė: „Aš ati­duo­siu tą že­mės ga­ba­lą vie­nai tau­tai. Ji dirbs ir nuo­lat su­ks gal­vas, kaip pra­gy­ven­ti. Duo­siu jiems to­kius kai­my­nus, ku­rie ne­leis at­si­pa­lai­duo­ti.“

Ir iš tie­sų Iz­rae­lį su­pan­čios kai­my­nės nė­ra gė­ris. Li­ba­nas su te­ro­ris­ti­nė­mis gru­puo­tė­mis, Si­ri­ja, ku­rio­je nie­kad ne­si­bai­gia ka­ras, Egip­tas, kur kles­ti kont­ra­ban­da ir te­ro­riz­mas. Tai­kos su­tar­tis su­da­ry­ta tik su Jor­da­ni­ja. Ta­čiau tai bu­fe­ri­nė ša­lis. Dėl jos taip pat ten­ka būd­rau­ti.

Tai­gi, ir šian­die­ni­niai gy­ven­to­jai čia pa­ti­ria ne­ma­žai įtam­pos. Net kai ku­rie Iz­rae­ly­je gi­mę ir au­gę žmo­nės sun­kiai iš­ken­čia gy­ve­ni­mo in­ten­sy­vu­mą. Jie ne­ken­čia nuo­la­ti­nės ko­vos ir be­ve­ly­tų gy­ven­ti Eu­ro­po­je. Sun­kiai gy­ve­ni­mui Iz­rae­ly­je pa­si­duo­dan­tys, lė­tes­ni, ge­ri ir at­vi­ri žmo­nės čia kaž­ko­dėl va­di­na­mi frae­riais, nors Lie­tu­vo­je šis žo­dis tu­ri vi­siš­kai ki­tą reikš­mę.

Ka­riuo­me­nė­je pri­va­lo tar­nau­ti vi­sas jau­ni­mas: vai­ki­nai – tre­jus, mer­gi­nos – dve­jus me­tus. Uni­for­muo­tų ka­rei­vių ga­li pa­ma­ty­ti vi­sur: au­to­bu­sų sto­ty­se, tu­ris­tų lan­ko­mo­se vie­to­se, mies­to gat­vė­se.

Kai ku­rie su­tik­ti ru­sa­kal­biai žy­dai at­vi­ra­vo, jog dau­giau­sia įtam­pos pa­ty­rė tuo­met, kai ka­riuo­me­nė­je tar­na­vo jų vai­kai. Ga­zos ruo­že žu­vo ne vie­nas jau­nuo­lis. Ka­ras yra kas­die­nis žy­dų tau­tos pa­ly­do­vas.

Apie se­ne­lį, ku­rį su­ba­rė tė­vas

Ne­pai­sant psi­cho­lo­gi­nės įtam­pos ir karš­to dy­ku­mų kli­ma­to, žmo­nės čia tu­ri daug ener­gi­jos. Jie dir­ba il­gas va­lan­das. Kar­tais net įko­pę į de­vin­tą de­šim­tį dar dir­ba ar­ba sa­va­no­riau­ja. Jie sa­ko, jog ša­ly­je la­bai pa­lan­kus kli­ma­tas svei­ka­tai. Be to, se­ni žmo­nės čia la­bai ger­bia­mi. Mo­ka­mos oriai gy­ven­ti lei­džian­čios pen­si­jos. Su­tei­kia­mos prie­mo­nės, kad ga­lė­tų ope­ra­ty­viai pri­si­šauk­ti pa­gal­bos, jei stai­ga su­trin­ka svei­ka­ta.

Dau­ge­lis aš­tuo­nias­de­šimt­me­čių čia dar gy­ve­na sa­va­ran­kiš­kai. Vy­res­niems, jei­gu ne­pa­jė­gia sa­vi­mi pa­si­rū­pin­ti, sam­do­mi slau­gy­to­jai. Daž­niau­sia fi­li­pi­nie­čiai. Jie lai­ko­mi ge­riau­siais slau­gy­to­jais. Slau­gy­to­jams mo­ka­ma ge­ra al­ga. Da­lį jos mo­ka vals­ty­bė, da­lį pa­ts sen­jo­ras ar­ba jo ar­ti­mie­ji.

Jau­ni­mas ger­bia vy­res­niuo­sius. Net nu­stem­bi, kai au­to­bu­se jau­na mer­gi­na ar jau­nuo­lis tau už­lei­džia vie­tą at­si­sės­ti.

Vai­kai taip pat la­bai ger­bia se­nus tė­vus. Per ša­ba­tą vie­ną sa­vait­ga­lį tė­vus į sa­vo na­mus par­si­ve­ža vie­nas, ki­tą sa­vait­ga­lį – ki­tas vai­kas.

Iz­rae­lis pa­ten­ka tarp de­šim­ties ša­lių, ku­rio­se il­giau­sia gy­ve­ni­mo truk­mė.

Apie iz­rae­lie­čių il­gaam­žiš­ku­mą sklan­do ne vie­nas anek­do­tas. Vie­na­me pa­sa­ko­ja­ma apie už­sie­nie­tį at­vy­kė­lį, ku­ris pa­ma­tė grau­džiai ver­kian­tį se­ne­lį.

– Ko tu ver­ki?

– Ma­ne tė­vas iš­ba­rė.

– Už ką?

– Kad ne­pa­gar­biai kal­bė­jau su dė­de.

Nus­te­bęs, kad to­kio se­no žmo­gaus tė­vas dar gy­vas, už­sie­nie­tis nuė­jo su juo pa­si­kal­bė­ti. Tė­vas pre­kia­vo vai­siais vie­tos tur­gu­je. Pak­lau­sė, kiek jam me­tų. O jis at­sa­kė:

– Ne­ži­nau. Nueik ir pa­klausk kai­my­no, ku­ris ma­ne api­pjaus­tė.

Grį­ži­mas į iš­tuš­tė­ju­sią že­mę

19 am­žiu­je iš­tuš­tė­ju­si Šven­to­ji že­mė prieš 70 me­tų pra­dė­jo spar­čiai pil­dy­tis, nes į is­to­ri­nę Tė­vy­nę pra­dė­jo grįž­ti žmo­nės. Smė­ly­nuo­se dy­go na­mai. Ma­ži kai­me­liai iš­si­plė­tė į di­džiu­lius mies­tus. Ne­tur­tin­gų kai­me­lių že­mė šian­dien ta­po vie­na iš la­biau­siai iš­si­vys­čiu­sių ša­lių.

Dau­gia­bu­čiai na­mai čia ki­to­kie nei Lie­tu­vo­je. Dau­ge­lis jų pri­me­na vi­las. Įė­ji­mas į kiek­vie­ną laip­ti­nę – lyg at­ski­ra gat­ve­lė, iš­puoš­ta va­zo­nais su au­ga­lais. Di­džiu­liai tvar­kin­gi ho­lai, lif­tai. Bu­tuo­se di­džiu­lės 30 – 40 kvad­ra­ti­nių met­rų sve­tai­nės su­jung­tos su vir­tu­vė­mis. To­liau – ke­li mie­ga­mie­ji. Kai ku­riuo­se jie vie­no­je erd­vė­je su sve­tai­ne, kai kur – pa­ly­pė­jus laip­te­liais aukš­tyn.

Atsižvelgiant į bu­to ko­ky­bę ir dy­dį jie kai­nuo­ja nuo 1,2 mi­li­jo­no še­ke­lių iki pu­sant­ro mi­li­jo­no (250 –300 tūks­tan­čių eu­rų). Gy­ven­to­jai gau­na ban­ko pa­sko­las ir per­ka būs­tus. Daž­na­me mies­to kvar­ta­le sto­vi sta­ty­bos kra­nai. Su­tems­ta, o dar­bi­nin­kai vis tiek dar­buo­ja­si.

Vie­na pa­žįs­ta­ma kel­miš­kė, į Iz­rae­lį nu­va­žia­vu­si ap­lan­ky­ti gi­mi­nai­tės, pa­ma­nė, jog pa­kly­do, nes per pus­me­tį ša­lia gi­mi­nai­tės na­mo bu­vo pa­sta­ty­tas dar vie­nas dau­gia­bu­tis.

Dėl ma­žo gy­ven­to­jų mir­tin­gu­mo, di­de­lio gims­ta­mu­mo ir re­pat­rian­tų bei imig­ran­tų būs­tų po­rei­kis vis dar di­de­lis. Sta­ty­boms pra­de­da trūk­ti vie­tos. To­dėl ant se­niai sta­ty­tų dviaukš­čių na­mų pri­sta­to­ma dar po du tris pa­pil­do­mus aukš­tus. Se­nie­siems gy­ven­to­jams už lei­di­mą sta­ty­ti ant jų sto­gų pa­ge­ri­na­mi būs­tai.

Be­je, gy­ve­na­mos te­ri­to­ri­jos ple­čia­si ir at­ko­vo­jant po ga­ba­lė­lį te­ri­to­ri­jos iš dy­ku­mos. Kaip pro­gno­za­vo mū­sų gru­pę į Tel Avi­vą ly­dė­ju­si gi­dė Ga­li­na, 2060 me­tais dau­gu­ma 20 770 kvad­ra­ti­nių ki­lo­met­rų uži­man­čio Iz­rae­lio žmo­nių gy­vens dan­go­rai­žiuo­se.

Ka­dan­gi čia kar­tais ga­li­mi ir že­mės dre­bė­ji­mai, ypač aukš­ti na­mai sta­to­mi, di­de­lę jų da­lį įlei­džiant į že­mę.

Ša­lia is­to­ri­nių vie­tų Iz­rae­ly­je ky­la nau­jie­ji 21 am­žiaus mies­tai. Pa­vyz­džiui, ša­lia ka­ra­liaus Ero­do pa­sta­ty­tos se­no­sios Kei­sa­ri­jos li­ku­čių įsi­kū­rė nau­jo­ji Kei­sa­ri­ja, ku­ri va­di­na­ma mi­li­jo­nie­rių mies­tu.

Bri­lian­tų bir­ža

Tur­tin­gie­ji iz­rae­lie­čiai svar­biau­siuo­ju ka­pi­ta­lu lai­ko bri­lian­tus. To­kią nuo­sta­tą dik­tuo­ja būd­ra­vi­mo bū­se­na, ku­rio­je gy­ve­na ša­lis. Ki­lus ka­rui, že­mės dre­bė­ji­mui ar ki­to­kiai sui­ru­tei, di­de­lių daik­tų ga­li ne­spė­ti pa­siim­ti. O ma­žą di­de­lės ver­tės ak­me­nė­lį įsi­ki­ši tie­siog į ki­še­nę. Jis bus di­de­lė pa­spir­tis ku­riant nau­ją gy­ve­ni­mą.

Iz­rae­lis – vie­nas iš di­džiau­sių dei­man­tų eks­por­tuo­to­jų pa­sau­ly­je. Pa­ti ša­lis dei­man­tų ne­tu­ri. Iš ki­tų ša­lių per­ka ne­šli­fuo­tus bran­gak­me­nius, juos ap­dir­ba ir par­duo­da.

Iz­rae­lie­čiai iš­ra­do aukš­tas bran­gak­me­nių ap­dir­bi­mo tech­no­lo­gi­jas. Bri­lian­tų bir­žo­se dir­ba ge­riau­si pa­sau­lio ju­ve­ly­rai.

Į šias bir­žas bū­ti­nai ve­ža ir tu­ris­tų gru­pes. Į vie­ną to­kių bir­žų Tel Avi­ve nu­ve­žė ir mū­sų eks­kur­si­ją. Jau­nas kon­sul­tan­tas ru­siš­kai pa­pa­sa­ko­jo, ko­kios yra dei­man­tų rū­šys ir kaip jas at­skir­ti. Ru­sa­kal­bės mer­gi­nos pa­kvie­tė pa­si­dai­ry­ti po ju­ve­ly­ri­nių dir­bi­nių vit­ri­nas.

Bri­lian­tų bir­žo­se, pa­pras­tai dir­ba in­ter­na­cio­na­li­nis ko­lek­ty­vas. Čia ne­sun­kiai įsi­dar­bi­na ir ke­lio­mis kal­bo­mis kal­ban­tys emig­ran­tai ge­rai iš­mo­kę ir heb­ra­jų (iv­ri­to) kal­bą.

Su­si­pa­žįs­tu su mer­gi­na iš Bal­ta­ru­si­jos. Tė­vy­nė­je ji įgi­jo aukš­tą­jį iš­si­la­vi­ni­mą. Ta­čiau ne­ten­ki­no nei at­ly­gi­ni­mas nei dar­bo są­ly­gos. Prieš pus­ket­vir­tų me­tų emig­ra­vo į Iz­rae­lį. Pra­dė­jo nuo auk­lės dar­bo vie­ti­nių gy­ven­to­jų šei­mo­je. Šian­dien tu­ri pres­ti­ži­nį kon­sul­tan­tės dar­bą bri­lian­tų bir­žo­je.

„Čia vi­si at­vy­kė­liai pra­de­da nuo nu­lio, – pa­sa­ko­jo mer­gi­na. – Ta­čiau vie­tos gy­ven­to­jai – la­bai ge­ra­no­riš­ki. Vi­si jau­čia at­sa­ko­my­bę už tai, kas vyks­ta ap­link. Vals­ty­bė pa­de­da įsi­tvir­tin­ti, jei­gu pa­ts ro­dai pa­stan­gas. Tu­riu įdo­mų dar­bą. Čia dir­ba žmo­nės iš vi­sų pa­sau­lio ša­lių. Skir­tin­gas men­ta­li­te­tas, skir­tin­ga pa­tir­tis, skir­tin­gos re­li­gi­jos ir skir­tin­gos kul­tū­ros. Tu­ris­tų gru­pės čia at­vyks­ta iš vi­so pa­sau­lio. Jie bū­na ma­lo­niai nu­ste­bin­ti, kai kon­sul­tan­tas priei­na ir už­kal­bi­na jų kal­ba.“

Mer­gi­na iš Bal­ta­ru­si­jos ve­džio­ja po pra­ban­gų dei­man­tų pa­sau­lį, ro­do vie­ne­ti­nius ju­ve­ly­ri­nius dir­bi­nius, su­kur­tus ge­riau­sių­ meist­rų. Sa­ko, jog dau­giau­sia dir­bi­nių nu­per­ka Azi­jos, In­do­ne­zi­jos gy­ven­to­jai, ma­lai­zie­čiai, fi­li­pi­nie­čiai, ki­nai, ame­ri­kie­čiai. Pa­si­tai­ko ir per­kan­čių vo­kie­čių gru­pių.

Mū­sų gru­pė nie­ko ne­pir­ko. Tik vie­na mask­vie­tė iš­drį­so pa­si­ma­tuo­ti pra­ban­gų žie­dą.

Au­to­rės nuo­tr.

Gi­dė Ga­li­na ro­do, kaip vie­ta Tel Avi­ve tau­po­ma, ant se­nų­jų na­mų pa­sta­tant dar ke­le­tą aukš­tų.

Tel Avi­vo dan­go­rai­žiai.

Je­ru­za­lė – ne kar­tą su­griau­tas ir vėl at­sta­ty­tas mies­tas.

Je­ru­za­lės ka­pi­nė­se ra­bi­nai at­lie­ka apei­gas.

Tel Avi­vo bri­lian­tų bir­žo­je kas­dien ap­si­lan­ko po ke­lias tu­ris­tų gru­pes.