Iš tolo Tėvynę mylėti lengviau

Iš to­lo Tė­vy­nę my­lė­ti leng­viau

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Per Lie­tu­vą nu­vil­ni­jo Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės šimt­me­čio ren­gi­niai. Vals­ty­bės (Ka­ra­liaus Min­dau­go ka­rū­na­vi­mo) die­na pa­mi­nė­ta įspū­din­ga dai­nų šven­te. Į ją su­si­rin­kę gim­tą­ja kal­ba su ak­cen­tu kal­ban­tys pa­sau­lio lie­tu­viai džiau­gė­si iš­gra­žė­ju­sia Tė­vy­ne, kal­bė­jo apie be­są­ly­giš­ką mei­lę Lie­tu­vai.

Tą pa­tį kal­ba ir šian­die­ni­niai emig­ran­tai. Jie my­li Tė­vy­nę, kas­dien il­gi­si sa­vo ar­ti­mų­jų ir vai­kys­tės bei jau­nys­tės vie­tų. Ta­čiau pa­klau­sus, ar grįš į Lie­tu­vą, dau­ge­lio sen­ti­men­tus pa­kei­čia pra­ktiš­kes­nis to­nas. Jie pra­de­da var­dy­ti da­ly­kus, dėl ku­rių la­biau ap­si­mo­ka gy­ven­ti už­sie­ny­je. Ge­res­nis at­ly­gi­ni­mas, skaid­res­nė svei­ka­tos sis­te­ma, tei­sin­ges­nė vi­suo­me­nė, iš­min­tin­ges­nis švie­ti­mas, ge­res­nės per­spek­ty­vos vai­kams...

Vie­na kal­bin­ta in­te­li­gen­tė ne­slė­pė, jog po ato­sto­gų Lie­tu­vo­je iš­va­žiuo­da­ma į sve­ti­mą ša­lį, trokš­ta per­kraus­ty­ti vi­sus ar­ti­miau­sius sa­vo žmo­nes ten, kur gy­ve­na ji. Ge­res­nis, la­biau už­tik­rin­tas ir sau­ges­nis gy­ve­ni­mas už­sie­ny­je nu­sve­ria mei­lę Tė­vy­nei.

Pa­si­ren­ka­ma Lie­tu­vą my­lė­ti iš to­lo.

Kaž­kas pa­na­šaus į se­ną­sias lie­tu­vių liau­dies pa­sa­kas ar rea­lis­ti­nius ap­sa­ky­mus, kai vy­ras, my­lė­da­mas ne­tur­tin­gą mer­gai­tę, dėl nau­dos ves­da­vo tur­tuo­lio duk­rą, o mie­lą be­tur­tę gra­žuo­lę my­lė­da­vo iš to­lo.

My­lė­ti iš to­lo leng­viau, nes tu nie­kuo neį­si­pa­rei­go­ji. At­si­per­ki ret­kar­čiais nu­pirk­da­mas do­va­nų ar­ti­mie­siems, par­vež­da­mas lab­da­ros sa­vo Tė­vy­nės var­guo­liams.

Lie­tu­va – pui­ki. Per pa­sta­ruo­sius Nep­rik­lau­so­my­bės me­tus ji la­bai iš­gra­žė­jo. Iš paukš­čio skry­džio at­ro­do tar­si per­las. Su uni­ka­liais na­tū­ra­lios gam­tos kam­pe­liais. Su mies­tais, tu­rin­čiais įspū­din­gą is­to­ri­ją ir ste­bi­nan­čiais ar­chi­tek­tū­ra.

Tai – vi­su­ma, ku­rią pa­jau­ti ste­bė­da­mas iš dan­gaus ar­ba pri­si­lies­da­mas prie in­ten­sy­viai pul­suo­jan­čio did­mies­čių gy­ve­ni­mo. Dek­la­ra­ty­vią­ją mei­lę iš­pa­žįs­tan­tiems už­ten­ka to vaiz­do iš to­lo, tos vi­su­mos. Tar­si žvilgs­nio į di­džio dai­li­nin­ko pei­za­žą, ku­ris iš to­lo at­ro­do spal­vin­ges­nis ir gra­žes­nis.

Bet kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­mas jau yra to pa­veiks­lo de­ta­lės, ku­rias ga­li pa­ma­ty­ti ty­ri­nė­da­mas dro­bę lu­pa ar­ba pa­jaus­ti ša­lia gy­ven­da­mas.

O gy­ve­ni­mas Lie­tu­vo­je ne kiek­vie­nam gra­žus.

Pa­vyz­džiui, po­re­lė vers­li­nin­kų pa­si­sko­li­na iš tau­pios mo­te­riš­kės įspū­din­gą su­mą pi­ni­gų. Pa­tys va­ži­nė­ja pra­ban­giais au­to­mo­bi­liais, ato­sto­gau­ja šil­tuo­se kraš­tuo­se, pa­si­tu­ri­mą sa­vo gy­ve­ni­mą de­monst­ruo­ja so­cia­li­niuo­se tink­luo­se. O mo­te­riš­kei be­veik de­šimt­me­tį ne­grą­ži­na sko­los. Su tei­si­nin­kų pa­gal­ba da­lį sko­los iš­si­mu­ša. Kai pa­rei­ka­lau­ja li­ku­sios da­lies, sko­li­nin­kas ją ap­kal­ti­na re­ke­tu.

Ar ga­li to­kie vers­li­nin­kai bū­ti są­ži­nin­gais darb­da­viais?

Kar­tą ke­lio­nė­je vie­na šiau­lie­tė pa­sa­kė: „Kai ku­rie Lie­tu­vos darb­da­viai pa­si­ruo­šę rei­ka­lau­ti, kad žmo­gus ne tik vel­tui dirb­tų, bet dar už tai, kad ga­li dirb­ti, pri­mo­kė­tų.“

Vie­nas šei­mos tė­vas per pa­sta­rą­jį pus­me­tį pa­kei­tė jau tris dar­bo­vie­tes. Ne dėl sa­vo kal­tės. Pa­dir­ba mė­ne­sį – darb­da­vys ne­su­mo­ka at­ly­gi­ni­mo. Ne­su­mo­ka ant­rą – ei­na lauk. Su­si­ran­da ki­tą dar­bo­vie­tę – vėl tas pa­ts. Da­bar lau­kia, kaip bus tre­čio­jo­je. Ar ga­li šis kai­mo ei­li­nis my­lė­ti Lie­tu­vą, ku­rio­je yra taip įžū­liai mul­ki­na­mas?

Lo­gi­kos dar ne­pa­me­tęs vy­ro pro­tas su­vo­kia, jog ne Lie­tu­va čia kal­ta. Kal­ti mes pa­tys, pa­si­ruo­šę už cen­tą nu­va­ry­ti utė­lę į tur­gų. Kal­ti, nes no­ri­me mak­si­ma­lios pra­ban­gos, įdė­ję tik mi­ni­mu­mą dar­bo ar­ba vi­siš­kai jo neį­dė­ję.

Kal­ti, nes ne­mo­ka­me gerb­ti nei ki­to žmo­gaus, nei jo dar­bo. Kal­ti, nes ne­drįs­ta­me ci­vi­li­zuo­tu bū­du pa­rei­ka­lau­ti to, kas mums tei­sė­tai pri­klau­so – nei iš val­džios, nei iš darb­da­vio, nei iš kai­my­no, nei iš sa­va­nau­džio drau­go.

Kai­mo žmo­gus ne­mo­ka tei­si­nės kal­bos. Sa­vo tei­sy­bę jis ver­čiau įro­di­nės at­kiš­da­mas špy­gą ar už­mes­da­mas per spran­dą skriau­di­kui. Tai vien­kar­ti­nė, trum­pa­lai­kė ko­va.

Prap­ru­sęs mies­tie­tis gai­li lai­ko ko­vai. Ge­riau nu­mo­ja ran­ka ir lei­džia blo­gy­bėms to­liau ve­šė­ti. Tu­rė­tų jaus­tis kal­tas, nes ap­si­mes­da­mas, jog po lan­gais ve­šan­čių pikt­žo­lių ne­pas­te­bi, sa­vaip ko­la­bo­ruo­ja su blo­giu.

Kad ko­vo­ti rei­kia ir įma­no­ma bent po tru­pi­nį keis­ti mū­sų kas­die­ny­bę ro­do pa­vyz­džiai. Ne­se­niai pub­li­ka­vo­me straips­nį „Sta­žas 37 me­tai, pen­si­ja – 173 eu­rai“, ku­ria­me ra­šy­ta apie ma­žą pen­si­ją gau­nan­čios kel­miš­kės pra­šy­mą „Sod­rai“ ir at­mes­ti­nai pa­reng­tą spe­cia­lis­čių at­sa­ky­mą, nors su­ras­ta ne­prie­mo­kų. Po pub­li­ka­ci­jos kel­miš­kė ga­vo dar vie­ną jau aukš­tes­nio ly­gio spe­cia­lis­tės pa­si­ra­šy­tą laiš­ką iš „Sod­ros“. Ja­me at­si­pra­šo­ma už ne­pa­to­gu­mus, vis­kas paaiš­ki­na­ma su­pran­ta­ma kal­ba ir in­for­muo­ja­ma, kad pra­šy­mas dar kar­tą bus svars­to­mas ne­teis­mi­nių gin­čų ko­mi­si­jo­je.

To­kių pa­vyz­džių, kai įsi­ki­šus ži­niask­lai­dai, ar­ba pa­čiam žmo­gui ap­si­šar­va­vus kant­ry­be, pa­vyks­ta ras­ti tei­sy­bę, yra ne vie­nas.

Bu­dis­tų dva­si­nis ly­de­ris Da­lai La­ma tei­gia, jog moks­lo ir tech­no­lo­gi­jų sri­ty­je to­li pa­žen­gu­si žmo­ni­ja neįs­ten­gė pa­siek­ti, kad su­ma­žė­tų kan­čių. Neįs­ten­gė, nes trūks­ta do­rų ir alt­ruis­tiš­kų as­me­ny­bių.

Bib­li­ja sa­ko, jog mei­lė tu­ri bū­ti ne­pa­vy­di ir kant­ri. Nes­var­bu kam ji skir­ta – žmo­gui, ar Tė­vy­nei. My­lė­da­mi Tė­vy­nę ga­li­me ją to­bu­lin­ti. Bet tik bū­da­mi su ja. Sve­tur puo­se­lė­ja­ma lie­tu­vy­bė ir mei­lė Lie­tu­vai – ge­rai. Tik ji pri­lygs­ta pla­to­niš­kai mei­lei ar­ba gro­žė­ji­mui­si iš paukš­čio skry­džio.

Tik­ro­ji mei­lė yra gė­rio ka­rys. Kas sa­vo mei­le keis Tė­vy­nę, kai gė­rio ka­riai iš­va­žiuo­ja?