Gyvenimas meilės vardan

Gyvenimas meilės vardan

Gy­ve­ni­mas mei­lės var­dan

Tris­de­šimt me­tų tė­vų at­stum­tus vai­kus glo­bo­ju­sių, tris kar­tas jų išau­gi­nu­sių už­ven­tiš­kių (Kel­mės r.) Re­gi­nos ir Jur­gio Rat­ni­kų na­mai šio­kia­die­niais da­bar tuš­tes­ni. Jau be­veik me­tai, kai tė­vais dir­bu­si šei­ma išė­jo už­tar­nau­to poil­sio.

Ta­čiau prie Kū­čių sta­lo sė­do 25 žmo­nės. Re­gi­na Rat­ni­kie­nė sa­ko, jog tai, kad vai­kai su­grįž­ta, na­mus, ku­riuo­se au­go, pri­pa­žįs­ta sa­vais, ir yra jų gy­ve­ni­mo pra­smė: jau­tie­si my­li­mas ir rei­ka­lin­gas.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Dau­giau da­vė, ne­gu atė­mė

Šian­dien dau­ge­lio kel­miš­kių aky­se dar iš­li­kęs vaiz­das, kaip šei­my­nos tė­vais pa­si­ry­žę tap­ti Rat­ni­kai ant ran­kų ne­šio­ja po li­go­ni­nę ser­gan­čius, tė­vų ap­leis­tus vai­kus. Be­veik vi­si jie bu­vo li­go­ti, kai ku­rie – neį­ga­lūs. Ne vie­nam neuž­te­ko Kel­mės li­go­ni­nės. Te­ko ve­žio­ti į Šiau­lius ar Ry­gą. Vai­kus gel­bė­ti pa­dė­jo kel­miš­kė gy­dy­to­ja Ma­ri­jo­na Še­die­nė ir šiau­lie­tė do­cen­tė J. Dau­lens­kie­nė.

Rat­ni­kų mi­si­ją su­pran­tan­tys kel­miš­kiai ste­bė­jo­si jų ryž­tu, gai­lė­jo, kad jau­na, dvi šau­nias, ga­bias sa­vo duk­ras au­gi­nan­ti šei­ma sa­ve pa­smer­kė to­kiam at­sa­kin­gam ir var­gi­nan­čiam dar­bui. Abe­jo­jo, ar at­lai­kys jų pa­čių svei­ka­ta.

Ta­čiau šian­dien, ap­mąs­ty­da­ma tris sve­ti­miems vai­kams paau­ko­tus sa­vo gy­ve­ni­mo de­šimt­me­čius, Re­gi­na Rat­ni­kie­nė tvir­ti­na, jog vai­kai jai dau­giau da­vė, ne­gu pa­rei­ka­la­vo. „Iš vai­kų mo­kiau­si. Jie su­tei­kė ge­rų emo­ci­jų. Iki šiol jau­čia­mės my­li­mi ir rei­ka­lin­gi“, – ne­tuš­čia­žo­džiau­ja 30 ap­leis­tų vai­kų į gy­ve­ni­mą iš­lei­du­si ma­ma.

Šei­my­na pa­nai­kin­ta. Ry­šiai ne­nut­rū­ko

Šei­my­nos jau ne­bė­ra. Išau­gi­nę tre­čią­ją kar­tą vai­kų, Rat­ni­kai nu­spren­dė išei­ti už­tar­nau­to poil­sio. Tie­sa, ke­ti­no dar pa­si­lik­ti jau­niau­sią­jį sep­ty­nio­lik­me­tį Mo­des­tą, ta­čiau vie­no vai­ko glo­bo­ti ne­lei­do, nes šei­my­nos ma­ma, pa­si­ro­do, tu­rė­jo baig­ti spe­cia­lius kur­sus.

Rat­ni­kai Mo­des­to ne­pa­li­ko Die­vo va­liai. Glo­bė­jos sta­tu­są tu­ri jų duk­ra Ine­sė, ji ir baigs tė­vų pra­dė­tą mi­si­ją. Per ato­sto­gas ir šven­tes vai­ki­nu­kas grįž­ta į Už­ven­tį. Pas šei­my­nos tė­vus grįž­ta ir dar stu­di­juo­jan­ti Rū­ta, jau pil­na­me­tė, bet dar ne­su­kū­ru­si sa­vo šei­mos. Šiuos vai­kus dar ten­ka pa­rem­ti fi­nan­siš­kai.

Rat­ni­kų na­mai at­vi­ri vi­siems glo­bo­ti­niams. Jie pa­tys lan­ko ir daž­nai į na­mus par­si­ve­ža dėl neį­ga­lu­mo „Ven­tos“ glo­bos na­muo­se gy­ve­nan­tį bu­vu­sį glo­bo­ti­nį.

Jų kaip tik­rų­jų tė­vų šau­kia­si ir pa­tys glo­bo­ti­niai. Nors gy­ve­na sa­va­ran­kiš­kai, jau su­kū­rę sa­vo šei­mas. Šei­my­nos tė­vai sku­ba pas juos, kai šei­mo­se at­si­ran­da nau­ja gy­vy­bė. Ve­ža nu­pir­kę krai­te­lį, drą­si­na prieš gim­dy­mus.

Vy­riau­sia jų glo­bo­ti­nė Ra­sa, vos iš­te­kė­ju­si ir pa­gim­džiu­si du vai­kus, su­si­rgo vė­žiu. Ne vie­ną va­lan­dą šei­my­nos tė­vai iš­sė­dė­jo prie ser­gan­čios glo­bo­ti­nės lo­vos. Po jos mir­ties sa­vo na­muo­se priim­da­vo naš­lai­čius, ku­riuos lai­kė sa­vo anū­kais.

Pen­ke­tas Rat­ni­kų glo­bo­ti­nių gy­ve­na už­sie­ny­je, bet su tė­vais bend­rau­ja in­ter­ne­tu, o su­grį­žę į Lie­tu­vą bū­ti­nai už­su­ka ir į Už­ven­tį. Nors aukš­tų­jų moks­lų ne­bai­gė, bet įgi­jo pro­fe­si­jas, tu­ri dar­bą. Ita­li­jo­je iš­te­kė­ju­si glo­bo­ti­nė va­do­vau­ja vieš­bu­čiui.

Vie­na glo­bo­ti­nė, pa­dir­bė­ju­si už­sie­ny­je, grį­žo. Ku­ria­si Tau­ra­gė­je. Nu­si­pir­ko na­mus. Pa­va­sa­riop Rat­ni­kai va­žiuos jų ap­lan­ky­ti.

Nors dvi sa­vos duk­ros ir tris­de­šimt glo­bo­ti­nių, šei­my­nos tė­vai vis­ką ži­no apie kiek­vie­ną sa­vo vai­ką.

„Be­veik vi­si tris­de­šimt mū­sų išau­gin­tų glo­bo­ti­nių pa­jė­gė iš­trūk­ti iš to už­bur­to ra­to, ku­ria­me bu­vo įkliu­vu­si bio­lo­gi­nė jų šei­ma. Jie su­kū­rė šei­mas. Tu­ri ki­to­kį ne­gu jų tė­vų gy­ve­ni­mą. Są­ži­nin­gai dir­ba. Dau­ge­lis jau tu­ri ir sa­vus na­mus. La­bai už juos džiau­giuo­si. Sma­gu, kai į Už­ven­tį at­va­žiuo­ja su sa­vo vai­kais“, – pa­sa­ko­ja R. Rat­ni­kie­nė.

Po­rai glo­bo­ti­nių ne­la­bai ge­rai te­su­sik­los­tė gy­ve­ni­mas. Mėgs­ta iš­ger­ti. Kar­tais yra ag­re­sy­vūs. Ta­čiau ir jų Rat­ni­kai neats­tu­mia, prii­ma sa­vo na­muo­se. Tik pra­šo, kad at­vyk­tų tin­ka­mos bū­se­nos.

Pa­tir­tys ver­tos kny­gos

Kai per­mąs­to vis­ką, ką pa­ty­rė glo­bo­da­ma sve­ti­mus vai­kus, po­nia Re­gi­na sa­ko, jog pa­tir­tys ver­tos kny­gos. Bu­vo la­bai daug sun­kių aki­mir­kų. Paau­gu­sius glo­bo­ti­nius la­bai veik­da­vo ap­lin­ka. Kar­tais bend­raam­žiai ar jų tė­vai nu­teik­da­vo prie­šiš­kai prieš glo­bė­jus, sa­ky­da­vo: „Kam su jais skai­ty­tis, jie tau ne tė­vai“. Bu­vo to­kių, ku­rie paaug­lys­tė­je pa­li­ko šei­my­nos na­mus. Gė­dy­da­vo­si, kad gy­ve­na šei­my­no­je. Pas­kui gai­lė­da­vo­si, grįž­da­vo.

Daž­niau­sia glo­bo­ti­nių nuo­mo­nė pa­si­kei­čia, kai jie pa­tys su­ku­ria šei­mą ir su­si­lau­kia vai­kų. Tuo­met su­pran­ta, ką reiš­kia vai­ką au­gin­ti ir auk­lė­ti.

Va­sa­rio 16-ąją su­ka­ko 30 me­tų, kai Rat­ni­kai at­vy­ko gy­ven­ti ir glo­bo­ti vai­kų į Už­ven­tį.

Pe­da­go­gės spe­cia­ly­bę įgi­ju­si Re­gi­na dir­bo vai­kų dar­že­ly­je Aukš­tai­ti­jo­je. Ta­čiau vi­suo­met sva­jo­jo apie pri­va­tų dar­že­lį. Sva­jo­nė­mis pa­si­da­lin­da­vo su vy­ru Jur­giu ir duk­ro­mis Vil­ma bei Ine­se. Vie­ną va­ka­rą iš dar­bo grįž­tan­čią ma­mą vy­ras ir duk­ros su­ti­ko keis­tai šyp­so­da­mie­si. Pas­kui pa­ro­dė skel­bi­mą, jog Už­ven­ty­je ku­ria­mi šei­my­nos na­mai. Rei­ka­lin­gi tė­vai. Sa­kė: „Juk tai be­veik tas pa­ts, kas pri­va­tus dar­že­lis.“

Kon­kur­se tap­ti šei­my­nos tė­vais da­ly­va­vo 14 šei­mų. Ta­čiau Rat­ni­kai lai­mė­jo. Ne­be­li­ko nie­ko ki­to kaip kel­tis į Že­mai­ti­ją.

At­sik­raus­čius į Už­ven­tį, na­mą, ku­rį nu­pir­ko „Nau­jo ke­lio“ ko­lū­kis, rei­kė­jo su­re­mon­tuo­ti. Lė­šo­mis pa­dė­jo švie­saus at­minimo jo pir­mi­nin­kas Ze­no­nas Ado­mai­tis. Dir­bo ir ko­lū­kio sta­ty­bi­nin­kai. Ta­čiau re­mon­tu rū­pin­tis rei­kė­jo pa­tiems Rat­ni­kams, nes jie bus to na­mo šei­mi­nin­kai.

„Die­no­mis va­žiuo­da­vo­me į vai­kų na­mus rink­tis vai­kų, o nak­ti­mis rū­pi­no­mės re­mon­tu, – sun­kią pra­džią pri­si­me­na R. Rat­ni­kie­nė. – Ke­lias į Už­ven­tį tuo­met bu­vo neas­fal­tuo­tas. Lai­kas – niū­rus. Pur­vy­nai. Vai­kus su­rink­ti ir­gi ne­bu­vo pa­pras­ta. Ga­vo­me vai­kų na­mų, ku­riuo­se gy­ve­na vai­kai iš Kel­mės ra­jo­no, są­ra­šą. Ta­čiau kai ku­rie vai­kų na­mai mū­sų iš vi­so neį­si­leis­da­vo. Ki­ti siū­lė vai­kus, su ku­riais su­si­šne­kė­ti neį­ma­no­ma.“

Vai­kas tu­ri prie ko nors pri­si­riš­ti

Pa­va­sa­rį, kai įvy­ko ofi­cia­lus šei­my­nos na­mų ati­da­ry­mas, Rat­ni­kai jau tu­rė­jo pen­kis vai­kus. Jau tu­rė­jo ir pa­tir­ties. Sup­ra­to, jog šei­my­nos na­mai – tik­rai ne tas pa­ts, kas pri­va­tus dar­že­lis. Vai­kų na­mai šei­my­nai ati­da­vė li­go­tus, psi­cho­lo­gi­nių pro­ble­mų tu­rin­čius vai­kus. Šei­my­nos tė­vai jų ne­ga­lė­da­vo vež­tis au­to­bu­sais. El­gė­si kaip žvė­riu­kai.

Ta­čiau pe­da­go­ge dir­bu­si Re­gi­na su­vo­kė, ko­dėl jie taip el­gia­si. Ta­ry­bi­niuo­se vai­kų na­muo­se, vai­kai bu­vo nuas­me­nin­ti. Nie­kas jų ne­my­lė­jo. No­ras pri­si­glaus­ti ten bu­vo lai­ko­mas silp­nu­mu. O iš tik­rų­jų vai­kams rei­kė­jo mei­lės. Be mei­lės ir ar­ti­mų­jų ši­lu­mos vai­kas ne­ga­li vys­ty­tis.

Nors da­bar de­cent­ra­li­zuo­ja­mi vai­kų na­mai, glo­bo­ti­niams per­ka­mi bu­tai, kad gy­ven­tų ma­žes­nis skai­čius vai­kų, R. Rat­ni­kie­nė sa­ko, jog per­tvar­ka neišsp­ręs vi­sos pro­ble­mos: „Vis tiek tuo­se na­me­liuo­se nė­ra tė­vo ir mo­ti­nos. Yra tik so­cia­li­nės dar­buo­to­jos, ku­rios kei­čia­si. Vie­na vai­kams ge­res­nė, ki­ta – blo­ges­nė. Vai­kai ne­tu­ri prie ko pri­si­riš­ti, ką my­lė­ti“.

Rat­ni­kų duk­ra Vil­ma pa­ti au­gi­na pen­kis vai­kus ir yra lai­ki­no­ji glo­bė­ja. Ne­se­niai pa­siė­mė glo­bo­ti nau­ja­gi­mę, ku­rią ke­ti­na įsi­vai­kin­ti. Žur­na­lis­tės pro­fe­si­ją įgi­ju­si mo­te­ris ku­rį lai­ką dir­bo ra­jo­no laik­raš­čio re­dak­to­re, bet vie­ną die­ną me­tė dar­bą ir įkū­rė Vai­kų die­nos cent­rą.

Šiau­lių vys­ku­pi­jos ku­ri­jo­je dir­ban­ti Rat­ni­kų duk­ra Ine­sė dar dir­ba ir bu­din­čia ma­ma. Glo­bo­ja Mo­des­tą, ku­rio ne­spė­jo iki pil­na­me­tys­tės išau­gin­ti jos tė­vai, ir prii­ma lai­ki­nai glo­bai iš tė­vų paim­tus vai­kus.

R. Rat­ni­kie­nė sa­ko įspė­ju­si duk­ras, kad ei­ti jos ke­liu bus la­bai sun­ku. O jos at­sa­kė klau­si­mu: „Ir į ką mes čia at­si­gi­mėm?“

„Ma­tyt, to­kia Aukš­čiau­sio­jo va­lia“, – at­si­dūs­ta sa­vo mi­si­ją jau įvyk­džiu­si šei­my­nos Mo­ti­na.

Au­to­rės nuo­tr.

Re­gi­na ir Jur­gis Rat­ni­kai 30 me­tų glo­bo­jo naš­lai­čius ir tė­vų at­stum­tus vai­kus.

Vos at­vy­ku­si į Už­ven­tį Re­gi­na Rat­ni­kie­nė bu­vo pil­na ryž­to pa­dė­ti vai­kams.

Pir­mo­ji Rat­ni­kų pri­glaus­tų vai­kų kar­ta jau užau­go ir su­kū­rė ki­to­kį gy­ve­ni­mą ne­gu jų bio­lo­gi­niai tė­vai.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Re­gi­na ir Jur­gis Rat­ni­kai są­ži­nin­gai at­li­ko sa­vo gy­ve­ni­mo mi­si­ją. Nuo ne­mei­lės iš­gel­bė­jo 30 vai­kų.