
Naujausios
Getas ar komforto zona?
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Švietimo ir mokslo ministerija prakalbo apie specialiųjų mokyklų panaikinimą. Esą tai savotiški getai, kur uždaryti „kitokie“ vaikai. Juos reikia leisti į bendrojo lavinimo mokyklas. Tegu integruojasi. O bendrojo lavinimo mokyklų mokiniai tegu mokosi tolerancijos. Tegu įpranta pakęsti šalia savęs kitokius bendraamžius.
Kitokius tai kitokius... Tačiau nelygu, kaip suprasime sąvoką „kitoks“. „Kitokie“ negu visi dažnai būna menininkai, ypač gabūs žmonės, protingi, bet sunkiai prisitaikantys prie visuomenės normų, individualistai, daugelį dalykų matantys kitaip negu visi.
Ar protinę negalią turintis vaikas tiktai kitoks? Ar jis turi specialiuosius poreikius, kurių jam negali suteikti bendrojo lavinimo mokykla?
Dar vienas klausimas, kaip silpnesnių gebėjimų vaikas jausis tipinėje lietuviškoje bendrojo lavinimo mokykloje, kur dar nemažai patyčių ir smurto. Kiek dėmesio jam galės skirti mokytojas, kai klasėje po 30 vaikų, o pamoka trunka tik 45 minutes?
Per pamokas jis jausis niekam tikęs, nes nesugebės „įsisavinti“ programos taip greitai, kaip jo bendraamžiai. Kai bus rengiama klasės programėlė, jis tik pastovės šalia. Nedainuos ir nešoks, nes kiti bendraklasiai tai darys geriau už jį.
Galiausiai kažin kaip jausis bendraklasiai, jeigu tam kitokiam vaikui, pavyzdžiui, užeina agresijos priepuoliai? Jeigu jis pripuls ir išlups jį suerzinusįjį?
Vienintelė optimistinė mintis, jog integruoti specialiųjų poreikių vaikai galėtų išgelbėti nykstančias bendrojo lavinimo mokyklas. Tačiau efektas gali būti ir priešingas.
Kai kurių mokinių tėvai sako, jog savo vaikus jie vežtų į kitas mokyklas, kur šalia nebūtų turinčiųjų intelekto sutrikimų.
Kelmėje jau keli dešimtmečiai gyvuoja specialioji mokykla. Tai vienintelė rajono mokykla, kurioje daugėja mokinių. Šiuo metu mokosi 89.
Šio „geto“, kaip specialiąsias mokyklas vadina aukštieji valdininkai, mokiniai pirmadieniais paimami iš kiemo ir atvežami į mokyklą, penktadienį parvežami, kelis kartus per dieną skaniai maitinami, migdomi nedideliuose kambariuose, švarioje patalynėje.
Ugdomi pagal sugebėjimus ir 30 procentų palengvintą programą. Klasėse nedaug mokinių. Mokytojas kiekvienam gali parodyti pakankamą dėmesį.
Šešios valandos per savaitę skiriamos technologijoms. Šios pamokos vėliau gali praversti vaiko amatui.
Daug pamokų skiriama muzikiniam lavinimui, menams. Kelios dešimtys intelekto sutrikimų turinčių vaikų dalyvauja vektorinio piešimo ir fotografijos būreliuose. Mokytojo rūpesčiu, vaikų piešiniai siunčiami į įvairius konkursus ir laimi prizus.
Šios mokyklos mokiniai sukūrė sveikinimą Lietuvos Prezidentei jos šešiasdešimtojo gimtadienio proga.
Teko dalyvauti šių vaikų vektorinio piešimo parodos atidaryme. Jie elgėsi daug kultūringiau už bendrojo lavinimo mokyklos bendraamžius. Vadinasi, yra mokomi elgesio įvairiose erdvėse, socializuojami. Ar tai reiškia kitokių vaikų „uždarymą“, kaip teigia aukštieji valdininkai?
Gal kankinimą reiškia ir tai, kad specialiojoje mokykloje vaikai naudojasi judesio ir šviesos terapija, kad kasdien su jais dirba logopedai, specialieji pedagogai, psichologai?
Kad jie mokomi pasikloti lovą, išvalyti kambarį, pasigaminti valgį, nes to dažniausiai nemoko jų tėvai?
Pirmadienį į mokyklą atvežti kai kurie vaikai pirmiausia puola valgyti. Iki trečiadienio „atsivalgo“, o penktadienį kišasi į kišenes duoną, nes nėra tikri, kad savaitgalį tėvų namuose ras kokį kąsnį.
Taigi, šalia kitų specialiųjų poreikių tie socialiai apleisti vaikai dar turi ir specialųjį poreikį sočiai privalgyti, ir tėvų sugėrovų netrukdomi išsimiegoti švarioje lovoje.
Ar turėtų jie tokias sąlygas integruoti į bendrojo lavinimo mokyklą? Ar integracija tuos vaikus tikrai padarytų laimingesnius? Ar jie tik taptų patyčių objektais ir dar skaudžiau pajaustų savo gyvenimo dramą?
Specialiosios mokyklos direktorė Dalia Viliūnienė sako, jog nė vienas mokinys čia neatvarytas varu. Kam nepatinka, susirenka savo daiktus ir išvažiuoja. Deja, tokių pasitaiko labai retai, o norinčiųjų patekti į specialiąją mokyklą kasmet daugėja.
Direktorė neneigia, kai kurie tik fizinę negalią turintys arba tik socialiai apleisti vaikai galėtų mokytis bendrojo lavinimo mokyklose. Tik jiems reikės daugiau dėmesio. Kiek mokytojo dėmesio tuomet liks gabiam vaikui?
Liolių pagrindinės mokyklos direktorius Albertas Pumputis tikina, jog jų ir kaimyninėje Maironių mokykloje mokosi vienas kitas specialiųjų poreikių vaikas. Jie sėkmingai integravosi, nes jų mokykla nedidelė, kaimiška, mažos klasės. Didžiosiose mokyklose specialiųjų poreikių vaikai integruojasi sunkiai. Be to, jeigu tokių vaikų būtų daugiau, reikėtų daugiau specialistų.
Taigi, ar ekonomiška ardyti specialiųjų poreikių vaikams sukurtą mokymo bazę, suburtą pedagogų ir kitų specialistų kolektyvą, jaukius bendrabučius? Ar bus pigiau dėl kelių vaikų samdyti specialistus bendrojo lavinimo mokyklose?
Jungtinėje Karalystėje prieš dešimtmetį buvo panaikintos specialiosios mokyklos. Specialiųjų poreikių vaikai integruoti į bendrojo lavinimo mokyklas. Tačiau anglai išmoko integracijos pamoką ir iš naujo kuria specialiąsias mokyklas specialiųjų poreikių vaikams.
Lietuvoje ne kiekvienas rajonas turi specialiąją mokyklą. Specialiųjų poreikių vaikus veža į kitų rajonų mokyklas.
Kai kur bendrojo lavinimo mokyklose specialiųjų poreikių vaikai mokomi atskirame fligelyje, ir tai pavadinama integracija.
Valdininkai aiškina, jog daugelis specialiųjų poreikių vaikų mokosi namuose. Deja, ne daugelis. Pavyzdžiui, Kelmės specialiojoje mokykloje tik pora vaikų mokomi namuose. Šis ugdymas, pasak mokyklos direktorės, atsieina gana brangiai. Kiek kainuos mokytojų siuntinėjimas į vaikų namus, kai nenorinčių eiti į bendrojo lavinimo mokyklą skaičius išaugs kelis kartus?
Ar mokomi namuose ir pažindami tik savo kiemo erdvę vaikai nebus uždaryti? Ar kiekvienuose namuose bus sąlygos intelekto sutrikimų turinčiam vaikui mokytis? Gal kitoje kaimo troboje pamokos vesti atėjęs mokytojas neturės net kur atsisėsti? Gal ras girtus tėvus, su kuriais turės aiškintis?
Keista, jog visos su socialiai jautriausiomis gyvenimo sritimis susijusios reformos Lietuvoje paremtos griovimu, ne tęstinumu, ir ne to, kas sukurta, tobulinimu. Ateina nauja valdžia ir pradeda giedoti: „Pasaulį seną išardysim“.
Kas ima tariamo taupumo, kas tariamo racionalumo, kas tariamo protingumo baslį ir ardo... Griauna be atvangos ir be išminties. Griovimas neša pačius didžiausius nuostolius. Tačiau griauti, matyt, lengviau, negu kurti.