Gerumas neturi galiojimo laiko

Ge­ru­mas ne­tu­ri ga­lio­ji­mo lai­ko

„Dar nie­kuo­met ne­bu­vau su­lau­ku­si tiek dė­me­sio ir ne­bu­vau taip pa­gerb­ta kaip šie­met, su­lau­ku­si 65 me­tų“, – pa­skam­bi­nu­si į re­dak­ci­ją džiau­gė­si kel­miš­kė Liu­ci­ja Kin­de­rie­nė, ku­rią ap­lan­kė „Ca­ri­to“ at­sto­vė Bro­ne­lė Grik­šie­nė, Neį­ga­lių­jų drau­gi­jos pir­mi­nin­kė Ely­tė Kan­čaus­kai­tė, bu­vu­si So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro di­rek­to­rė Al­do­na Kvin­tu­fe­lie­nė ir so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Dai­va Ši­lei­kie­nė.

Prieš me­tus „Šiau­lių kraš­tas“ pub­li­ka­vo po­nios Liu­ci­jos, iš­si­kaps­čiu­sios iš on­ko­lo­gi­nės li­gos, ta­čiau ser­gan­čios cuk­ri­niu dia­be­tu ir Par­kin­so­no li­ga pa­gal­bos šauks­mą. Mo­te­ris ne­ga­lė­jo pra­gy­ven­ti iš 120 eu­rų pen­si­jos. Tuo­met at­si­ra­do ge­rų žmo­nių su­tei­ku­sių jai pa­gal­bą. Kai ku­rie pa­de­da iki šiol.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Su­lau­kė at­jau­tos

„Sė­džiu kaip ka­ra­lie­nė tarp gė­lių“, – ap­lan­ky­ta „Šiau­lių kraš­to“ žur­na­lis­tės džiau­gė­si Liu­ci­ja Kin­de­rie­nė, ne­pra­tu­si nei prie di­de­lio dė­me­sio, nei prie pa­gar­bos ženk­lų.

Į re­dak­ci­ją šį­kart skam­bi­no ne pra­šy­ti pa­gal­bos, o no­rė­da­ma pa­dė­ko­ti sa­vo ge­ra­da­riams.

Prieš me­tus dau­gy­bės sun­kių li­gų ka­muo­ja­ma mo­te­ris pra­šė žur­na­lis­tų pa­gal­bos, nes neuž­tek­da­vo pi­ni­gų mais­tui. Ji ne­pra­šė pi­ni­gų, tik dar­žo­vių ar ki­to­kio mais­to, ku­rio gal­būt ki­ti žmo­nės tu­ri per­tek­lių.

Vi­są gy­ve­ni­mą dir­bu­si, tvar­kin­gai gy­ve­nu­si, sū­nų ir du glo­bo­ti­nius užau­gi­nu­si mo­te­ris tu­ri sa­vą vie­no kam­ba­rio bu­tą, bui­ties tech­ni­kos, vi­sus rei­ka­lin­gus daik­tus ir bal­dus, ku­riuos pir­ko tuo­met kai bu­vo svei­ka ir dir­bo. Jai ne­leng­va bu­vo pra­šy­ti. Il­gą lai­ką ne­ga­lė­jo išei­ti iš na­mų. Bai­mi­no­si, kad kai­my­nai ir pa­žįs­ta­mi pa­smerks, pa­si­ty­čios. Bet ne­su­gal­vo­jo ki­tos išei­ties ir nu­spren­dė, jog pra­šy­ti – ne tas pa­ts, kas vog­ti.

Pers­kai­tęs ra­ši­nį „Kel­mės sta­ty­bos“ di­rek­to­rius gar­baus am­žiaus ty­tu­vė­niš­kis, ži­no­mas kaip dau­gy­bės vargs­tan­čių žmo­nių rė­mė­jas, pa­sta­tęs jiems na­mus ir do­va­no­jęs kar­ves Al­bi­nas Pa­lai­kis apie pus­me­tį rė­mė po­nią Liu­ci­ją pi­ni­gais.

Bu­vo ir dau­giau at­jau­čian­čių žmo­nių, ku­rie per­ve­dė pi­ni­gų, da­li­jo­si kai­me užau­gin­to­mis dar­žo­vė­mis ir ki­tu mais­tu. Ge­rų žmo­nių dė­ka praė­ju­si žie­ma po­niai Liu­ci­jai bu­vo leng­ves­nė.

Drau­gai iš­li­ko iki šiol

„Šiau­lių kraš­to“ he­ro­jė la­bai nu­ste­bo, kai ne­li­ko pa­mirš­ta ir per sa­vo gim­ta­die­nį. Spa­lio 13 -ąją jai su­ka­ko 65 me­tai. Mo­te­rį ap­lan­kė ir pa­svei­ki­no „Ca­ri­to“ at­sto­vė Bro­ne­lė Grik­šie­nė, Neį­ga­lių­jų drau­gi­jos pir­mi­nin­kė Ely­tė Kan­čaus­kai­tė, bu­vu­si So­cia­li­nių pa­slau­gų cent­ro di­rek­to­rė Al­do­na Kvin­tu­fe­lie­nė ir so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Dai­va Ši­lei­kie­nė.

Liu­ci­ja ne­ga­li at­si­džiaug­ti gė­lė­mis. Nie­kuo­met ne­bu­vo taip pa­gerb­ta. Sa­vo džiaugs­mu pa­no­ro pa­si­da­lin­ti ir su „Šiau­lių kraš­to“ skai­ty­to­jais.

Nors po pub­li­ka­ci­jos dien­raš­ty­je praė­jo kiek dau­giau kaip me­tai, mo­te­ris at­ra­do drau­gų, ku­rių ge­ru­mas ir dė­me­sys ne­tu­ri ga­lio­ji­mo lai­ko.

Nuo­lat dė­me­sį jai ro­do ir mais­tu pa­re­mia kai­my­nai Ge­no­vai­tė Gu­sa­ro­va, Ing­ri­da ir Ar­tū­ras Vi­soc­kai, Gra­ži­na Jo­nu­šie­nė.

Tris kar­tus per sa­vai­tę ją ap­lan­ko so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Dai­va Ši­lei­kie­nė. Kiek­vie­ną mė­ne­sį už sa­vo pi­ni­gus pirk­to mais­to jai at­ne­ša „Ca­ri­to“ at­sto­vė Bro­nė Gri­šie­nė, kel­miš­kių va­di­na­ma ma­žy­bi­niu Bro­ne­lės var­du.

Kiek­vie­ną mė­ne­sį, ga­vęs pen­si­ją, šiek tiek pi­ni­gų po­niai Liu­ci­jai pa­što per­lai­da at­siun­čia Pak­ruo­jo ra­jo­ne, Plau­čiš­kių kai­me, gy­ve­nan­tis lais­vės ko­vų da­ly­vis 88 me­tų Zig­mas Kir­dei­kis.

Kuk­lio­mis sa­vo pa­ja­mo­mis be­si­da­li­jan­tis pa­kro­jie­tis sa­vo poel­gį aiš­ki­na pa­pras­tai: „Ko­vo­jau, kad gy­ven­tu­me ge­riau, kad žmo­gus žmo­gui bū­tų drau­gas. Gy­ve­nu, kad pa­dė­čiau vargs­tan­tiems.“

Po­nas Zig­mas – bu­vęs po­li­ti­nis ka­li­nys. Apie sa­vo li­ki­mą jis pa­sa­ko­ja prieš tre­jus me­tus iš­leis­to­je sa­vo kny­go­je „Ma­no ir Lie­tu­vos ke­lias“. Šis švie­suo­lis sa­vo lė­šo­mis yra pa­sta­tęs ir pa­mink­lą Lie­tu­vos par­ti­za­nams.

Jis kas­dien pa­skam­bi­na po­niai Liu­ci­jai, kad ji ne­si­jaus­tų vie­ni­ša. Pak­lau­sia, ar tu­ri ko val­gy­ti. Kar­tais pa­pras­tai, žmo­giš­kai pa­juo­kau­ja: „At­va­žiuok pas ma­ne – duo­siu mil­tų.“

De­ja, ir po­niai Liu­ci­jai, ir švie­suo­liui Zig­mui to­li­mos ke­lio­nės – jau per sun­kios. Ta­čiau vie­no bė­da, ki­to at­jau­ta šiuos du žmo­nes tar­si su­jun­gė. Po­nas Zig­mas ne­pra­lei­džia nė vie­nos die­nos bent te­le­fo­nu po­niai Liu­ci­jai ne­pa­lin­kė­jęs svei­ka­tos.

Au­to­rės nuo­tr.

Liu­ci­ja Kin­de­rie­nė vis dar te­be­si­džiau­gia per gim­ta­die­nį pa­do­va­no­to­mis gė­lė­mis.

As­me­ni­nė nuo­tr.

Bu­vęs po­li­ti­nis ka­li­nys, lais­vės ko­vų da­ly­vis Zig­mas Kir­dei­kis, gau­da­mas kiek di­des­nę pen­si­ją, kiek­vie­ną mė­ne­sį šiek tiek pi­ni­gų pa­siun­čia nė pu­sant­ro šim­to eu­rų ne­gau­nan­čiai kel­miš­kei Liu­ci­jai. Kny­gos iš­lei­di­mo pro­ga jį ap­lan­kė Pak­ruo­jo ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros, pa­vel­do­sau­gos ir vie­šų­jų ry­šių sky­riaus ve­dė­ja Bi­ru­tė Va­na­gie­nė.