Naujausios
Garbės donorės atmintyje neblėsta padėkos žodžiai
Atmintyje dar neišblėsęs dėkingumas, dvelkęs iš laiškų, kuriuos jai, garbės donorei, rašė žmonės, jos krauju išplėšti iš mirties nagų. Penkiasdešimt kartų kraujo davusi kuršėniškė sako, kad dabar donorai nebesulaukia visuomenės dėmesio.
Algimantas BRIKAS
brikas@skrastas.lt
Kraujo davė 50 kartų
Kuršėniškę Joaną Abromavičienę prajuokino „Šiaulių krašto“ straipsnio pavadinimu humoristiškai išreikšta abejonė, ar tik tarybiniais metais donorų duotas kraujas nebus buvęs kitokios spalvos ("Šiaulių kraštas“, 2013 12 04, „Ar sovietinių laikų kraujas raudonesnis?"). Panašios mintys kyla todėl, kad tada negailėjusieji savo kraujo kilniam tikslui, dabar yra tartum primiršti.
Straipsnis priminė ir tuos metus, kai ji pati 50 kartų nemokamai davė kraujo.
J. Abromavičienė už donorystę yra pelniusi apdovanojimų, jai suteiktas garbės donoro vardas.
Apdovanojimus, įvairią donorystės atributiką kuršėniškė saugo sudėjusi į polietileno maišelį, kad nepasimestų. Visa tai jai primena, byloja, kad ji daug metų galėjo ligos užkluptiems žmonėms būti naudinga savo krauju.
Visa tai ji, atėjusi į redakciją, išėmė iš maišelio ir išdėliojo ant stalo.
Kraujo J. Abromavičienė pirmą kartą davė 1965 metų balandžio 9 dieną, būdama 33 metų.
Šiaulių kraujo perpylimo stoties ekipažas atvykdavo į Kuršėnus, o kartais donorai vykdavo į Šiaulius, kad medikai paimtų jų kraujo. Kuršėnuose donorų veiklą organizuodavusi felčerė poniai Joanai primindavo, kad ji jau vėl galinti duoti kraujo, nes nuo paskutinio karto praėjo pakankamai laiko. Ir vėl ji eidavo į Kuršėnų ligoninę – jos koridoriuje įsitaisę medikai laukdavo iš miesto susirinkusių bei iš aplinkinių kaimų suvažiavusių donorų.
Iš pradžių J. Abromavičienė kraujo duodavo du, o vėliau – tris kartus per metus.
Padėkos laiškai
„Net nebuvo minties, kad kas mums mokėtų už kraują“, – sako J. Abromavičienė.
Donorai, davę kraujo, įgydavo teisę nemokamai papietauti.
Ant talpų, į kurias supilamas kraujas, būdavo užrašoma donoro pavardė. Ją ligonis, matyt, sužinodavo iš gydytojo, nes J. Abromavičienė sulaukdavo padėkos laiškų.
Žmonės parašydavo, kad buvo perpiltas jos kraujas, dėkodavo, kad jis išgelbėjo gyvybę. Viena moteris rašė, kad jei ne donorės kraujas, našlaičiais būtų likę jos vaikai.
Šių laiškų autoriai sulaukdavo ir J. Abromavičienės atsakymo.
Valstybės dėkingumą donorai pajausdavo jiems suorganizuojamuose sąskrydžiuose, apdovanojimų iškilmėse.
Kraujo J. Abromavičienė paskutinį kartą davė 1989-ųjų vasarį Šiaulių ligoninėje.
Gal būtų davusi dar ne kartą, bet donorams po šios procedūros pietaujant ligoninės valgykloje, į ją beužeinanti ir operacinėje dirbanti J. Abromavičienės duktė. Ji, pamačiusi savo mamą ir sužinojusi, kodėl ji čia, nustebo ir pasipiktino, kad ši, jau porą metų būdama pensijoje, dar duoda kraujo.
Donorai pasigenda dėmesio
Garbės donorei J. Abromavičienei dabar 82-eji. Ji – guvi, žodžio kišenėje neieškanti.
Tiems, kurie nusistebi jos gera sveikata, tuo, kad iki šiol vaikštanti be lazdos, ji atšauna, kad esanti donorė, 50 kartų davusi kraujo. Kraujas nuolat „atsinaujindavęs“, ir tai būdavo tik į gera.
Todėl kuršėniškė ir kitus paskatina tapti donorais.
J. Abromavičienė sako, kad didžiuojasi, jog jai suteiktas Garbės donorės vardas, kad galėjo savo krauju padėti žmonėms.
Ji apgailestauja, kad į kraujo davusiuosius tarybiniais laikais, Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, nebekreipiama jokio dėmesio. Tada donorams bent buvo suteikta teisė pas gydytojus patekti be eilės. Dabar nesuteikiama jokios didesnės pagalbos.
Tartum ne jų dėka buvo išgelbėta daug mūsų šalies žmonių.
Autoriaus nuotr.
DONORĖ: Garbės donorė Joana Abromavičienė saugo savo apdovanojimus tikėdamasi, kad jie bus įdomūs ir anūkams.
