Naujausios
KOMENTARAS
Dvasios higiena
Regina MUSNECKIENĖ
Gatvėje, tiesiog ant grindinio, kankinama traukulių gulėjo jauna mergaitė. Eilinis epilepsijos priepuolis, mergaitę aplankantis porą kartų per mėnesį. Tomis akimirkomis jai dingodavosi, jog kūne grumiasi mirtis su gyvenimu. Kas ką nurungs? Mergaitė žinojo, jog kiekvienas priepuolis gali būti paskutinis. Lyg bejėgis gyvūnėlis dairėsi pagalbos.
Žmonės virtinėmis skubėjo pro šalį. Bet nepasilenkė ir nepaklausė nelaimėlės, kas jai atsitiko. Tik nuvilnydavo šnibždesys: „Tikriausiai girta...“
Kelios minutės priepuolio mergaitei atrodė lyg amžinybė. Atlėgo, kai prie jos palinko pensininkų pora. Du atjausti dar mokantys pokario kartos žmonės nuvežė mergaitę į ligoninę. Po to parsivedė namo. Nes ji neturėjo kur eiti. Praėjus priepuoliui, būtų glaudusis benamių landynėje.
Nuo dvylikos metų našlaitė. Seserį pasiėmė mamos giminės. Jai neliko vietos giminių namuose. Glaudėsi pas mamos draugę. Paskui susirado draugą. Bet vieną dieną grįžusi namo draugą rado kilpoje. Žemė išslydo iš po kojų. Kur eiti? Darbingumas tik 50 procentų. Baigusi tik vidurinę. Darbo nėra. Pašalpa — 270 litų. Atsidūrė gatvėje.
Pensininkai užleido visai svetimai mergaitei savo svetainę. Pirmomis dienomis baiminosi. Gal įnamė apvogs ir pabėgs? Gal iškrės dar kokių šunybių? Tačiau mergaitė neatsiklaususi nepraverdavo net šaldytuvo.
Iki pavasario ją valgydino, rengė. Gelbėjo, kai užeidavo nuomaris. Pavasariop pradėjo rūpintis, kad globotinė gautų darbo. Sekė skelbimus. Tačiau neįgali mergaitė nueina į pokalbį ir grįžta verkdama. Niekas nepriima dirbti net valytoja. Bijo epilepsijos.
Pati pasiskelbė ieškanti darbo. Pradėjo skambinti vyrai su nepadoriais pasiūlymais.
Beveik metus pensininkai ėjo kryžiaus kelius drauge su savo įname. Galiausiai pradėjo ieškoti jos likimo draugų. Buvo smalsu, kaip jie išgyvena ir ką jie daro.
Jų draugijoje mergaitė vėl pasijuto saugesnė. Surado draugą. Tačiau pensininkai liko lyg tėvai, kuriems kasdien rūpi jos gyvenimas, kuriems gali pasigodoti ir pasiskųsti.
Gerumas, matyt, vienintelis dalykas, kuris dalijamas ne mažėja, o dauginasi. Gaila, jog tai dažniau suvokia tik vyresnioji jau nueinančioji karta. Jie ant Kūčių stalo dar padeda tuščią lėkštutę Anapilin išėjusiems. Jie pakviečia vienišą žmogų Kūčių vakarienės.
Užuojauta silpnesniam, pagalbos reikalingam tampa vis retesniu reiškiniu. Net kai kurie psichologai pataria nebendrauti su nelaimingais, sergančiais žmonėmis, nešvaistyti jėgų svetimoms bėdoms, kad vėliau užtektų syvų spręsti savąsias.
Šiandien pateikiama daug sėkmės pavyzdžių ir laimės formulių. Tačiau sakoma, jog laimingos ir sveikos yra tik tos tautos, kurios remiasi tradicijomis. Tradicijos — tai elgesio normos, perduodamos iš kartos į kartą.
Mūsų senoliai savaip viliojo laimę ir siekė sveikatos. Nuomariu sergantį vaiką guldydavo ant slenksčio, neramų statydavo ant lango, kitas ligas vijo prausdami vandeniu, kuriuo numazgojama durų rankena. Esą ją laikė daug stiprių rankų, tad ir kūdikis bus stiprus.
Jie netrankė durų, kad neatbaidytų laimės. Tvora atsitverdavo savo erdvę ir ypatingą dėmesį skirdavo vartams, kurie atidarydavo ir uždarydavo jų erdvę.
Jie nestatydavo trobos ten, kur kada nors buvo kelias, nes praėjo daug blogų žmonių.
Jie savižudžius laidodavo už kapinių tvoros, nesukultūrintoje aplinkoje. Ir tai buvo savotiška prevencija, moralas gyviesiems, nes žmogus neturi teisės pats atimti Dievo duotos gyvybės.
Žinoma, šiandien niekas nekabins ąsočio ant vartų, jei už vartų gyvena besilaukianti moteris. Nedės kirvio po slenksčiu, jeigu nori sulaukti berniuko arba kultuvės, jeigu nori sulaukti mergaitės. Primityvūs ir naivūs papročiai dabartistams sukeltų tik juoką.
Tačiau tas atsargumas žmonių tarpusavio santykiuose ir subtilumas jų santykyje su svarbiausiais gyvenimo momentais buvo savotiška dvasios higiena. Tai, ką jaunesnės kartos prisimena tik prieš didžiąsias šventes, prieš metų virsmą.
Kodėl prieš metų pabaigą skubame visiems atsidėkoti? Kodėl trokštame padaryti kuo daugiau gerų darbų? Ko gero, tai ir yra didysis poreikis apsivalyti sielą.
Tik kodėl to sielos šepetėlio negalėtume nešiotis kasdien? Gal tuomet neprabėgtume pro gatvėje besiraitančią nuomario kamuojamą merginą? O mūsų vaikai nelaidytų akmenų į neįgalios močiutės langą.
