
Naujausios
dj Senio užrašai (4)
Romualdas VOLODKA
Šiauliuose klostėsi keista situacija. Tokie nemaži laurai buvo parvežti, atrodo, ir apdovanojimai, ir sąjunginiai apdovanojimai, tačiau mieste tai absoliučiai niekam nebuvo įdomu. Sunku net patikėti: kai aš vedžiau pirmąją diskoteką Šiaulių kultūros rūmuose, pasipylė užsakomieji straipsniai į „Raudonąją vėliavą“, kad aš čia vos ne tvirkinu jaunimą. Iš muzikos technikumo partinės organizacijos sekretorės išgirdau, kad jaunimą vedu iš kelio, nors gyvenau šeimoje, auginau du vaikus.
Tuomet buvo labai graudu klausytis, kai mes be jokios paramos viską savarankiškai darydavom už savo kuklų 63 rublių atlyginimą.
Tačiau dabar, viską apmąstęs, galvoju, kad tie apsidraudėliai buvo teisūs!
Yra klausimas iš senovės: kas nužudė Jėzų? Tai atsakymas visuomet yra toks – romėnai. Nes tuo metu Jeruzalę buvo užėmę romėnai su Poncijumi Pilotu.
O kas sužlugdė Tarybų Sąjungą? Irgi yra atsakymas: džinsai, rokenrolas ir diskotekos...
Tad ir aš prisidėjau...
Tikrai, reikia įsivaizduoti: kas savaitgalį mūsų diskotekoje lankydavosi 2 000 jaunų žmonių, bet mūsų šokių vakarėliuose neskambėdavo rusiška muzika. Ir lietuviška skambėdavo nedažnai. Nors stengėmės jos kiekį padidinti – pavažiuodavom iki Kauno muzikos kolekcionierių, ansamblių „Hiperbolė“, „Saulės laikrodis“, paprašydavom įrašų.
Kas sekmadienį vykdavau į Rygą, kur mūsų konkurentės „Radiotechnikos“ diskotekos garso inžinieriaus bute visą parą sukosi dvylika juostinių AKAI magnetofonų, darydami įrašus iš naujausios šokių muzikos topų, tuo metu grojamų Vakarų Europoje. Tuos įrašus jis siųsdavo į tolimiausius didžiulės šalies kampelius iki pat Sibiro ir labai greitai tapo milijonieriumi. Ir aš jam kas mėnesį palikdavau bemaž pusę savo atlyginimo...
Įrašai iš radijo netikdavo ir jų nedarydavome, daugiausia bandydavome perkelti įrašus iš plokštelių į rusiškas magnetofonų juosteles.
Kaip užsienio atlikėjų roko grupių LP (didelio formato) plokšteles gaudavom? Tai jau atskiras paaiškinimas.
Kai mane kiek vėliau dvi valandas tardė tarybinis saugumas ir klausė, iš kur gaunu užsienietiškų plokštelių, atsakiau: atsiunčia dėdės.
Tame atsakyme buvo tiesos, bet tik dalis. Teisybė, Australijoje gyveno du mano dėdės, tėvo broliai. Tačiau per porą metų dėdė man atsiųsdavo tik 5-6 plokšteles ir kartais jos nebūdavo populiarios.
Dažnai su keliais draugais iš Šiaulių, kurie rinko plokšteles, kolekcionavo, domėjosi muzika, ypač užsienio roko grupėmis, tradiciškai sekmadieniais, kaip minėjau, septintą valandą ryto traukinuku vykdavom į Rygą.
Išlipę geležinkelio stotyje pereidavome į šeštąjį tramvajų ir važiuodavome iki ligoninės už miesto. Ten gražiame pušynėlyje rinkdavosi (nes drausdavo užsienio muzika laisvai prekiauti ir parduotuvėse jos nebūdavo) Rygos kolekcionieriai, apie 100 žmonių, kuriuos dažnai iš pušynėlio gainiodavo milicija. Čia buvo galima rasti kuo įvairiausios muzikos, pradedant džiazo atlikėjais ir baigiant šokių muzika, įvairiais muzikos topų rinkiniais ir atskiromis roko grupėmis.
Matyt, didžioji dalis tų albumų būdavo parvežti jūreivių, atsiųsti, o kai kurie albumai būdavo net supakuoti, vadinasi – dar negroti.
Kartą grįžinėjome iš Rygos ir vagone, kol traukinys dar nepajudėjo, žiūrinėjome viršelius, dalinomės įspūdžiais apie naujai įsigytas plokšteles.
Žvilgtelėjęs per langą pastebėjau į mūsų vagoną įlipančius du vienodais lietpalčiais piliečius. Jie, pereidami vagoną, netikėtai sustojo prie manęs ir paprašė parodyti dokumentus. Parodžius pasą išgirdau klausimą – kokiu tikslu atvykau į Rygą? Paaiškinau, kad į kolekcionierių klubą, o jie griežtai tarė:
– Norėtume, kad šis vizitas čia būtų paskutinis, nes kitokiu atveju turėsite didelių nemalonumų.
Jiems nuėjus – stresas, mintyse daug klausimų, bet ir džiaugsmas, kad neatėmė plokštelių.
Susimąsčiau: kodėl sustota būtent prie manęs, o ne prie kitų trijų draugų? Ir kodėl vienas iš tų naujųjų „draugų“ jau visą mėnesį buvo toks smalsus?
–-
...Į šokius Šiaulių kultūros rūmuose rinkdavosi minios jaunimo, tačiau mums kultūros rūmai niekaip negalėjo padėti su garso ir šviesos aparatūra. Galų gale sužinojau, kad kultūros rūmai nusipirko galingą rusišką aparatūrą, bet ji taip ir liko sandėlyje.
Mes pasistatėme savo (rusiškas „Harmonija“) kolonėles ant scenos, o salės gale pakabinome kitas nedideles rusiškas kolonėles. Principas, kada garsas skamba iš keturių salės kampų, man patiko Rygos radijo gamyklos diskotekoje. Iš to garso retransliacijos principo gimė ir mūsų diskotekos pavadinimas „Quadro“.
O kitą aparatūrą – magnetofonus, apšvietimą – mes naudojom savą ir stengėmės, kad dizainas būtų įdomesnis – prašydavome kultūros rūmų dailininko, šviesaus atminimo Vyto Timinsko, kad jis pagražintų, padabintų sceną. Džiūgavome – jis kūrė sceninius stebuklus.
Aparatūra dėvėjosi – tai sugesdavo garsiakalbis, tai magnetofoną reikėdavo nusipirkti, tai tekdavo važiuoti į Rygos turgelį plokštelių ar į tą pačią Rygą įrašų pirktis – labai nedidelės pinigų sumos likdavo man ir šeimai. Tą skaudžiausia prisiminti.
Teisybė, pasitaikydavo ir vadinamųjų „chaltūrkių“ – kai kas samdydavo diskoteką pagroti jubiliejams, vestuvėms, gimtadieniams.
Tokie atvejai būdavo pelningi, tačiau ne tiek, kiek atrodytų. Sakykim, suderėdavau 100 rublių, tačiau, kadangi savo transporto dar neturėjau, tam, kas nuveždavo ir parveždavo aparatūrą, sumokėdavau 60 rublių ar daugiau.
Prisimenu darbą Akmenėje.
Taigi, Akmenėje radau labai sudėvėtus instrumentus. O buvau aktyvus direktorius, norėjosi suburti estradinį ansamblį, rengti šokių vakarus. Pasisakiau apie tai rajono kultūros skyriaus vedėjai.
– Romualdai, mums labai mažai tų instrumentų skiria Kultūros ministerija, bet Vilniuje yra tokia Rajkoopsąjunga, kur galima gauti. – patarė ji.
Pagalvojau: kodėl nepabandžius nuvykti?
Paprašiau iš Melioracijos statybos valdybos, kurios vairuotojas su žmona vyksta į Vilnių mašina su būda kėbule, kad ir mane paimtų kartu.. Ryte pasiguldžiau čiužinuką, atsiguliau, ir kelionė neprailgo, nors...išlipau Vilniuje kaip sudaužytas.
Atvažiavom į Rajkoopsąjungą, užėjau, sakau – esu iš Akmenės kultūros namų, norėčiau sužinoti, kas už muzikos instrumentus čia atsakingas.
Susiradau tokią malonią vadybininkę, ji klausia: „Kokių instrumentų norėtumėt? Gal ir turime.“
Na, mieloji ponia, sakau, pradžiai aš atvežiau jums šampano ir skanių saldainių, norėčiau, kad nuvestumėt į sandėlį pažiūrėti.
Patenku į sandėlį, o ten – nuostabiausi instrumentai, kuriais grojo tuometiniai Filharmonijos ansambliai. Iš karto užsakau: gitaras „Jolana“, Vokietijos Demokratinės Respublikos, „Trova“ būgnus, tų pačių vokiečių vargonėlius „Matador“. Parvežu sąskaitą mūsų vedėjai. Ši nepatikėjusi paprašė pravesti pinigus į Rajkoopsąjungą. Ir aš visus tuos stebuklus po savaitės parsivežu į mūsų senosios Akmenės kultūros namus. Pradedam repeticijas, ir po mėnesio, išmokę 20 kūrinių, pradedam šokius, į kuriuos netrukus, pasklidus garsui, pasišokti važiuoja jaunimas iš aplinkinių kaimų bei iš Viekšnių, Ventos, Naujosios Akmenės ir Mažeikių...
Štai kaip reikėjo dirbti! Kodėl taip nenutiko Šiaulių kultūros rūmuose?
(Bus daugiau)
Ričardo Dailidės nuotr.
1000-oji diskoteka „Ventoje“. Joje dalyvavo kultūristas, Europos čempionas Rolandas Bučinskas.