dj Senio užrašai (4)

dj Senio užrašai (4)

Romualdas VOLODKA

Šiau­liuo­se klos­tė­si keis­ta si­tua­ci­ja. To­kie ne­ma­ži lau­rai bu­vo par­vež­ti, at­ro­do, ir ap­do­va­no­ji­mai, ir są­jun­gi­niai ap­do­va­no­ji­mai, ta­čiau mies­te tai ab­so­liu­čiai nie­kam ne­bu­vo įdo­mu. Sun­ku net pa­ti­kė­ti: kai aš ve­džiau pir­mą­ją dis­ko­te­ką Šiau­lių kul­tū­ros rū­muo­se, pa­si­py­lė už­sa­ko­mie­ji straips­niai į „Rau­do­ną­ją vė­lia­vą“, kad aš čia vos ne tvir­ki­nu jau­ni­mą. Iš mu­zi­kos tech­ni­ku­mo par­ti­nės or­ga­ni­za­ci­jos sek­re­to­rės iš­gir­dau, kad jau­ni­mą ve­du iš ke­lio, nors gy­ve­nau šei­mo­je, au­gi­nau du vai­kus.

Tuo­met bu­vo la­bai grau­du klau­sy­tis, kai mes be jo­kios pa­ra­mos vis­ką sa­va­ran­kiš­kai da­ry­da­vom už sa­vo kuk­lų 63 rub­lių at­ly­gi­ni­mą.

Ta­čiau da­bar, vis­ką ap­mąs­tęs, gal­vo­ju, kad tie ap­si­drau­dė­liai bu­vo tei­sūs!

Yra klau­si­mas iš se­no­vės: kas nu­žu­dė Jė­zų? Tai at­sa­ky­mas vi­suo­met yra toks – ro­mė­nai. Nes tuo me­tu Je­ru­za­lę bu­vo užė­mę ro­mė­nai su Pon­ci­ju­mi Pi­lo­tu.

O kas su­žlug­dė Ta­ry­bų Są­jun­gą? Ir­gi yra at­sa­ky­mas: džin­sai, ro­ken­ro­las ir dis­ko­te­kos...

Tad ir aš pri­si­dė­jau...

Tik­rai, rei­kia įsi­vaiz­duo­ti: kas sa­vait­ga­lį mū­sų dis­ko­te­ko­je lan­ky­da­vo­si 2 000 jau­nų žmo­nių, bet mū­sų šo­kių va­ka­rė­liuo­se ne­skam­bė­da­vo ru­siš­ka mu­zi­ka. Ir lie­tu­viš­ka skam­bė­da­vo ne­daž­nai. Nors sten­gė­mės jos kie­kį pa­di­din­ti – pa­va­žiuo­da­vom iki Kau­no mu­zi­kos ko­lek­cio­nie­rių, an­samb­lių „Hi­per­bo­lė“, „Sau­lės laik­ro­dis“, pa­pra­šy­da­vom įra­šų.

Kas sek­ma­die­nį vyk­da­vau į Ry­gą, kur mū­sų kon­ku­ren­tės „Ra­dio­tech­ni­kos“ dis­ko­te­kos gar­so in­ži­nie­riaus bu­te vi­są pa­rą su­ko­si dvy­li­ka juos­ti­nių AKAI mag­ne­to­fo­nų, da­ry­da­mi įra­šus iš nau­jau­sios šo­kių mu­zi­kos to­pų, tuo me­tu gro­ja­mų Va­ka­rų Eu­ro­po­je. Tuos įra­šus jis siųs­da­vo į to­li­miau­sius di­džiu­lės ša­lies kam­pe­lius iki pat Si­bi­ro ir la­bai grei­tai ta­po mi­li­jo­nie­riu­mi. Ir aš jam kas mė­ne­sį pa­lik­da­vau be­maž pu­sę sa­vo at­ly­gi­ni­mo...

Įra­šai iš ra­di­jo ne­tik­da­vo ir jų ne­da­ry­da­vo­me, dau­giau­sia ban­dy­da­vo­me per­kel­ti įra­šus iš plokš­te­lių į ru­siš­kas mag­ne­to­fo­nų juos­te­les.

Kaip už­sie­nio at­li­kė­jų ro­ko gru­pių LP (di­de­lio for­ma­to) plokš­te­les gau­da­vom? Tai jau at­ski­ras paaiš­ki­ni­mas.

Kai ma­ne kiek vė­liau dvi va­lan­das tar­dė ta­ry­bi­nis sau­gu­mas ir klau­sė, iš kur gau­nu už­sie­nie­tiš­kų plokš­te­lių, at­sa­kiau: at­siun­čia dė­dės.

Ta­me at­sa­ky­me bu­vo tie­sos, bet tik da­lis. Tei­sy­bė, Aust­ra­li­jo­je gy­ve­no du ma­no dė­dės, tė­vo bro­liai. Ta­čiau per po­rą me­tų dė­dė man at­siųs­da­vo tik 5-6 plokš­te­les ir kar­tais jos ne­bū­da­vo po­pu­lia­rios.

Daž­nai su ke­liais drau­gais iš Šiau­lių, ku­rie rin­ko plokš­te­les, ko­lek­cio­na­vo, do­mė­jo­si mu­zi­ka, ypač už­sie­nio ro­ko gru­pė­mis, tra­di­ciš­kai sek­ma­die­niais, kaip mi­nė­jau, sep­tin­tą va­lan­dą ry­to trau­ki­nu­ku vyk­da­vo­m į Ry­gą.

Iš­li­pę ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je pe­rei­da­vo­me į šeš­tą­jį tram­va­jų ir va­žiuo­da­vo­me iki li­go­ni­nės už mies­to. Ten gra­žia­me pu­šy­nė­ly­je rink­da­vo­si (nes draus­da­vo už­sie­nio mu­zi­ka lais­vai pre­kiau­ti ir par­duo­tu­vė­se jos ne­bū­da­vo) Ry­gos ko­lek­cio­nie­riai, apie 100 žmo­nių, ku­riuos daž­nai iš pu­šy­nė­lio gai­nio­da­vo mi­li­ci­ja. Čia bu­vo ga­li­ma ras­ti kuo įvai­riau­sios mu­zi­kos, pra­de­dant džia­zo at­li­kė­jais ir bai­giant šo­kių mu­zi­ka, įvai­riais mu­zi­kos to­pų ­rin­ki­niais ir at­ski­ro­mis ro­ko gru­pė­mis.

Ma­tyt, di­džio­ji da­lis tų al­bu­mų bū­da­vo par­vež­ti jū­rei­vių, at­siųs­ti, o kai ku­rie al­bu­mai bū­da­vo net su­pa­kuo­ti, va­di­na­si – dar ne­gro­ti.

Kar­tą grį­ži­nė­jo­me iš Ry­gos ir va­go­ne, kol trau­ki­nys dar ne­pa­ju­dė­jo, žiū­ri­nė­jo­me vir­še­lius, da­li­no­mės įspū­džiais apie nau­jai įsi­gy­tas plokš­te­les.

Žvilg­te­lė­jęs per lan­gą pa­ste­bė­jau į mū­sų va­go­ną įli­pan­čius du vie­no­dais liet­pal­čiais pi­lie­čius. Jie, pe­rei­da­mi va­go­ną, ne­ti­kė­tai su­sto­jo prie ma­nęs ir pa­pra­šė pa­ro­dy­ti do­ku­men­tus. Pa­ro­džius pa­są iš­gir­dau klau­si­mą – ko­kiu tiks­lu at­vy­kau į Ry­gą? Paaiš­ki­nau, kad į ko­lek­cio­nie­rių klu­bą, o jie griež­tai ta­rė:

– No­rė­tu­me, kad šis vi­zi­tas čia bū­tų pa­sku­ti­nis, nes ki­to­kiu at­ve­ju tu­rė­si­te di­de­lių ne­ma­lo­nu­mų.

Jiems nuė­jus – stre­sas, min­ty­se daug klau­si­mų, bet ir džiaugs­mas, kad nea­tė­mė plokš­te­lių.

Su­si­mąs­čiau: ko­dėl su­sto­ta bū­tent prie ma­nęs, o ne prie ki­tų tri­jų drau­gų? Ir ko­dėl vie­nas iš tų nau­jų­jų „drau­gų“ jau vi­są mė­ne­sį bu­vo toks smal­sus?

–-

...Į šo­kius Šiau­lių kul­tū­ros rū­muo­se rink­da­vo­si mi­nios jau­ni­mo, ta­čiau mums kul­tū­ros rū­mai nie­kaip ne­ga­lė­jo pa­dė­ti su gar­so ir švie­sos apa­ra­tū­ra. Ga­lų ga­le su­ži­no­jau, kad kul­tū­ros rū­mai nu­si­pir­ko ga­lin­gą ru­siš­ką apa­ra­tū­rą, bet ji taip ir li­ko san­dė­ly­je.

Mes pa­si­sta­tė­me sa­vo (ru­siš­kas „Har­mo­ni­ja“) ko­lo­nė­les ant sce­nos, o sa­lės ga­le pa­ka­bi­no­me ki­tas ne­di­de­les ru­siš­kas ko­lo­nė­les. Prin­ci­pas, ka­da gar­sas skam­ba iš ke­tu­rių sa­lės kam­pų, man pa­ti­ko Ry­gos ra­di­jo ga­myk­los dis­ko­te­ko­je. Iš to gar­so ret­rans­lia­ci­jos prin­ci­po gi­mė ir mū­sų dis­ko­te­kos pa­va­di­ni­mas „Quad­ro“.

O ki­tą apa­ra­tū­rą – mag­ne­to­fo­nus, ap­švie­ti­mą – mes nau­do­jom sa­vą ir sten­gė­mės, kad di­zai­nas bū­tų įdo­mes­nis – pra­šy­da­vo­me kul­tū­ros rū­mų dai­li­nin­ko, švie­saus at­min­imo Vy­to Ti­mins­ko, kad jis pa­gra­žin­tų, pa­da­bin­tų sce­ną. Džiū­ga­vo­me – jis kū­rė sce­ni­nius ste­buk­lus.

Apa­ra­tū­ra dė­vė­jo­si – tai su­ges­da­vo gar­sia­kal­bis, tai mag­ne­to­fo­ną rei­kė­da­vo nu­si­pirk­ti, tai tek­da­vo va­žiuo­ti į Ry­gos tur­ge­lį plokš­te­lių ar į tą pa­čią Ry­gą įra­šų pirk­tis – la­bai ne­di­de­lės pi­ni­gų su­mos lik­da­vo man ir šei­mai. Tą skau­džiau­sia pri­si­min­ti.

Tei­sy­bė, pa­si­tai­ky­da­vo ir va­di­na­mų­jų „chal­tūr­kių“ – kai kas sam­dy­da­vo dis­ko­te­ką pa­gro­ti ju­bi­lie­jams, ves­tu­vėms, gim­ta­die­niams.

To­kie at­ve­jai bū­da­vo pel­nin­gi, ta­čiau ne tiek, kiek at­ro­dy­tų. Sa­ky­kim, su­de­rė­da­vau 100 rub­lių, ta­čiau, ka­dan­gi sa­vo trans­por­to dar ne­tu­rė­jau, tam, kas nu­vež­da­vo ir par­vež­da­vo apa­ra­tū­rą, su­mo­kė­da­vau 60 rub­lių ar dau­giau.

Pri­si­me­nu dar­bą Ak­me­nė­je.

Tai­gi, Ak­me­nė­je ra­dau la­bai su­dė­vė­tus inst­ru­men­tus. O bu­vau ak­ty­vus di­rek­to­rius, no­rė­jo­si su­bur­ti est­ra­di­nį an­samb­lį, reng­ti šo­kių va­ka­rus. Pa­si­sa­kiau apie tai ra­jo­no kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­jai.

– Ro­mual­dai, mums la­bai ma­žai tų inst­ru­men­tų ski­ria Kul­tū­ros mi­nis­te­ri­ja, bet Vil­niu­je yra to­kia Raj­koop­są­jun­ga, kur ga­li­ma gau­ti. – pa­ta­rė ji.

Pa­gal­vo­jau: ko­dėl ne­pa­ban­džius nu­vyk­ti?

Pap­ra­šiau iš Me­lio­ra­ci­jos sta­ty­bos val­dy­bos, ku­rios vai­ruo­to­jas su žmo­na vyks­ta į Vil­nių ma­ši­na su bū­da kė­bu­le, kad ir ma­ne paim­tų kar­tu.. Ry­te pa­si­gul­džiau čiu­ži­nu­ką, at­si­gu­liau, ir ke­lio­nė ne­prail­go, nors...iš­li­pau Vil­niu­je kaip su­dau­žy­tas.

At­va­žia­vom į Raj­koop­są­jun­gą, užė­jau, sa­kau – esu iš Ak­me­nės kul­tū­ros na­mų, no­rė­čiau su­ži­no­ti, kas už mu­zi­kos inst­ru­men­tus čia at­sa­kin­gas.

Su­si­ra­dau to­kią ma­lo­nią va­dy­bi­nin­kę, ji klau­sia: „Ko­kių inst­ru­men­tų no­rė­tu­mėt? Gal ir tu­ri­me.“

Na, mie­lo­ji po­nia, sa­kau, pra­džiai aš at­ve­žiau jums šam­pa­no ir ska­nių sal­dai­nių, no­rė­čiau, kad nu­ves­tu­mėt į san­dė­lį pa­žiū­rė­ti.

Pa­ten­ku į san­dė­lį, o ten – nuo­sta­biau­si inst­ru­men­tai, ku­riais gro­jo tuo­me­ti­niai Fil­har­mo­ni­jos an­samb­liai. Iš kar­to už­sa­kau: gi­ta­ras „Jo­la­na“, Vo­kie­ti­jos De­mok­ra­ti­nės Res­pub­li­kos, „Tro­va“ būg­nus, tų pačių vo­kie­čių var­go­nė­lius „Ma­ta­dor“. Par­ve­žu są­skai­tą mū­sų ve­dė­jai. Ši ne­pa­ti­kė­ju­si pa­pra­šė pra­ves­ti pi­ni­gus į Raj­koop­są­jun­gą. Ir aš vi­sus tuos ste­buk­lus po sa­vai­tės par­si­ve­žu į mū­sų se­no­sios Ak­me­nės kul­tū­ros na­mus. Pra­de­dam re­pe­ti­ci­jas, ir po mė­ne­sio, iš­mo­kę 20 kū­ri­nių, pra­de­dam šo­kius, į ku­riuos ne­tru­kus, pa­skli­dus gar­sui, pa­si­šok­ti va­žiuo­ja jau­ni­mas iš ap­lin­ki­nių kai­mų bei iš Viekš­nių, Ven­tos, Nau­jo­sios Ak­me­nės ir Ma­žei­kių...

Štai kaip rei­kė­jo dirb­ti! Ko­dėl taip ne­nu­ti­ko Šiau­lių kul­tū­ros rū­muo­se?

(Bus daugiau)

Ri­čar­do Dai­li­dės nuo­tr.

1000-oji dis­ko­te­ka „Ven­to­je“. Joje dalyvavo kul­tū­ris­tas, Eu­ro­pos čem­pio­nas Ro­lan­das Bu­čins­kas.