
Naujausios
Būsto politika
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Laukdama kino seanso pradžios slampinėjau Kauno gatvėmis. Temo. Daugiabučių languose įsižiebė šviesos. Žiūrėjau užvertusi galvą į tuos langus. Jų šitokia daugybė! Tiesiog šviesų jūra! Ir kirbėjo liūdna mintis. Tokia gausybė didžiulių penkiaaukščių namų su gausybe laiptinių! Tūkstančiai butų. Bet nė viename iš jų negaliu gyventi.
Slėgė nuovargis nuo kelerių studentiškų metų, praleistų bendrabučiuose, kur gyvenome po keturias, o pirmame kurse net trylika viename kambaryje. Ne ką geriau jautėmės ir nuomojamuose butuose, kur šeimininkai kasdien skaičiuodavo, kiek išdeginame elektros, o jų vaikai vogdavo kapeikas iš paltų kišenių.
Neapleido savo kampo, bent kukliausių, bet savų namų troškimas. Net purtė mintis, jog vėl pargrįšiu į porą savo nuomojamų kambarių. Nė vienas, net miegamasis neužsirakina. Beveik bendras gyvenimas su šeimininkais. Kai šeimininkė susipyksta su vyru, ateina ir sėdi iki išnaktų. Kartais iš darbo įsliūkina tiesiai į mano kambarį. Bijo rodytis vyrui, nes parėjo išgėrusi.
Bet tai buvo pats geriausias variantas, ką galima išsinuomoti nedideliame miestelyje.
Tarybiniai laikai daugeliui asocijuojasi su statybomis. Statybų kranai buvo miestų kraštovaizdžio elementas. Statė ir kaimuose. Kiekvienas ūkio centras paženklintas alytnamių kolonijomis, o kai kurie – ir dviaukščių daugiabučių mikrorajonais.
Statybų vyko daug – nenuneigsime šio fakto. Komunalinių butų nuoma ir išlaikymas kainavo labai pigiai. Tačiau jaunai šeimai įsigyti nuosavą būstą buvo ne taip paprasta.
Jauni specialistai turėjo pirmenybę. Tačiau, kai mokyklai, kurioje dirbau, priemiestinis kolūkis skyrė vieną butą ką tik pastatytame name, senesnieji mokytojai sukilo. Negi atiduos taip sunkiai gautą būstą jaunai specialistei, kuri dar neišdirbo nė metų? Yra ir kitų laukiančių daugiau kaip po penkerius metus!
Mokyklos profsąjunga dviejų kambarių butuką paskyrė kūno kultūros mokytojai, nors pagal įstatymą ji jau buvo peraugusi jaunos specialistės amžių.
Kaip šiandien, taip ir anuomet įstatymas ėjo sau, gyvenimas sau. Jei būčiau kovojusi, būčiau laimėjusi. Bet tuomet svarsčiau: „Kuo kalta kūno kultūros mokytoja, kad per penkerius metus, kol ji turėjo jaunos specialistės statusą, mokykla negavo nė vieno buto.“
Laukti, kol darbovietė paskirs komunalinį butą, buvo ne vienintelė išeitis. Gerą komercinę uoslę turėjęs mokyklos ūkvedis primygtinai siūlė rašyti prašymą žemės sklypui ir statytis namą.
Tik iš kur jaunam, vos dvidešimt penkerių sulaukusiam žmogui pasisemti tiek drąsos? Statytis namą, kai uždirbi 180 rublių?
Ūkvedis tikino, jog namą pastatys ir iki raktų įrengs kiti. „Pastatys didelį mūrą, sublokuos du būstus. Vienas tau, kitas – namo statytojams. Namą pastatys tavo vardu, paskui apiformins, kad pusę jiems pardavei“, – paprastą tarybinės korupcijos aritmetiką aiškino apsukrus tarpininkas.
Sklypai šalia didmiesčio – brangūs. Be to, namą už dalį sklypo pasiryžusi pastatyti turtuolių šeima neturi jokių šansų gauti valdiškos žemės gabaliuko. Matyt, tas namas jiems jau būtų buvęs ne pirmas.
Toks kelias iki nuosavo būsto man pasirodė per daug sudėtingas, klaidus ir rizikingas. O gal tiesiog nesugebėjau užuosti naudos?
Tik, kai pradėjau dirbti redakcijoje, pavyko iš karto gauti vadinamą „komunalkę"– nedidelį butelį medinio namo palėpėje. Kambarėlis nuo virtuvėlės atitvertas krosnimi. Nei kriauklės, nei dušo, nei tualeto. Po metų sąlygas pagerino. Davė kiek didesnį vieno kambario butą su didele virtuve mūriniame name. Irgi be patogumų. Bet iš pirmo aukšto paprasčiau buvo išeiti į kiemą pasisemti iš šulinio vandens arba pasiekti lauko tualetą.
Dar po metų dar kartą pagerino sąlygas – davė dviejų kambarių butą su patogumais miesto pakraštyje esančiame aštuonbučių kvartale.
Kai persikėliau dirbti į kitą rajoną, vėl viskas iš naujo... Teko gyventi viename, dirbti kitame rajone. Redaktorius ilgai mynė vykdomojo komiteto slenksčius, kad išprašytų „chruščiovinį“ butuką su pereinamais kambariais ir vos keturių kvadratų virtuve, kurį vėliau, primokėjusi nemažą sumą, išsikeičiau į didesnį.
Įsigyti savo būstą socializmo sąlygomis buvo tik kelios galimybės: laukti komunalinio buto, statytis kooperatinį, statytis arba nusipirkti jau pastatytą namą.
Pirkti arba statytis namą jaunam inteligentui buvo neįmanoma. Tai galėjo padaryti tik tėvai, jeigu buvo užgyvenę santaupų ir turtų.
Kooperatinio buto taip pat reikėjo laukti eilėje. Eilės buvo ne ką mažesnės už komunalinių būstų. Be to, reikėjo nemažai pinigų pradiniam įnašui. O po to kas trys mėnesiai mokėti po dalį būsto kainos, priedo – už komunalinius patarnavimus. O tarybinės algos irgi buvo nedidelės.
Neteko girdėti, kad tokiam reikalui pinigų skolintų bankai, kurie tarybiniais laikais buvo vadinami taupomosiomis kasomis. Galėjai skolintis tik iš giminių, jeigu jie buvo turtingi. Taigi, komunalinis butas jaunam žmogui buvo priimtiniausias.
Redakcijas ir kitas mažas įstaigas vykdomieji komitetai būstais aprūpindavo geriau – kas keleri metai pamėtėdavo po kokį neprabangų butuką.
Dideliuose kolektyvuose būsto didmiestyje kartais reikėdavo laukti ir dešimtmetį. Butus kartais skirdavo dviem šeimoms. Kiekvienai po kambarį. Virtuvė – bendra.
Kiemas. 1984 metai.
Aleksandro Ostašenkovo nuotr.