Būsto politika

Būs­to po­li­ti­ka

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Lauk­da­ma ki­no sean­so pra­džios slam­pi­nė­jau Kau­no gat­vė­mis. Te­mo. Dau­gia­bu­čių lan­guo­se įsi­žie­bė švie­sos. Žiū­rė­jau už­ver­tu­si gal­vą į tuos lan­gus. Jų ši­to­kia dau­gy­bė! Tie­siog švie­sų jū­ra! Ir kir­bė­jo liūd­na min­tis. To­kia gau­sy­bė di­džiu­lių pen­kiaaukš­čių na­mų su gau­sy­be laip­ti­nių! Tūks­tan­čiai bu­tų. Bet nė vie­na­me iš jų ne­ga­liu gy­ven­ti.

Slė­gė nuo­var­gis nuo ke­le­rių stu­den­tiš­kų me­tų, pra­leis­tų bend­ra­bu­čiuo­se, kur gy­ve­no­me po ke­tu­rias, o pir­ma­me kur­se net try­li­ka vie­na­me kam­ba­ry­je. Ne ką ge­riau jau­tė­mės ir nuo­mo­ja­muo­se bu­tuo­se, kur šei­mi­nin­kai kas­dien skai­čiuo­da­vo, kiek iš­de­gi­na­me elekt­ros, o jų vai­kai vog­da­vo ka­pei­kas iš pal­tų ki­še­nių.

Neap­lei­do sa­vo kam­po, bent kuk­liau­sių, bet sa­vų na­mų troš­ki­mas. Net pur­tė min­tis, jog vėl par­grį­šiu į po­rą sa­vo nuo­mo­ja­mų kam­ba­rių. Nė vie­nas, net mie­ga­ma­sis neuž­si­ra­ki­na. Be­veik bend­ras gy­ve­ni­mas su šei­mi­nin­kais. Kai šei­mi­nin­kė su­si­pyks­ta su vy­ru, atei­na ir sė­di iki iš­nak­tų. Kar­tais iš dar­bo įsliū­ki­na tie­siai į ma­no kam­ba­rį. Bi­jo ro­dy­tis vy­rui, nes pa­rė­jo iš­gė­ru­si.

Bet tai bu­vo pa­ts ge­riau­sias va­rian­tas, ką ga­li­ma iš­si­nuo­mo­ti ne­di­de­lia­me mies­te­ly­je.

Ta­ry­bi­niai lai­kai dau­ge­liui aso­ci­juo­ja­si su sta­ty­bo­mis. Sta­ty­bų kra­nai bu­vo mies­tų kraš­to­vaiz­džio ele­men­tas. Sta­tė ir kai­muo­se. Kiek­vie­nas ūkio cent­ras pa­ženk­lin­tas alyt­na­mių ko­lo­ni­jo­mis, o kai ku­rie – ir dviaukš­čių dau­gia­bu­čių mik­ro­ra­jo­nais.

Sta­ty­bų vy­ko daug – ne­nu­neig­si­me šio fak­to. Ko­mu­na­li­nių bu­tų nuo­ma ir iš­lai­ky­mas kai­na­vo la­bai pi­giai. Ta­čiau jau­nai šei­mai įsi­gy­ti nuo­sa­vą būs­tą bu­vo ne taip pa­pras­ta.

Jau­ni spe­cia­lis­tai tu­rė­jo pir­me­ny­bę. Ta­čiau, kai mo­kyk­lai, ku­rio­je dir­bau, prie­mies­ti­nis ko­lū­kis sky­rė vie­ną bu­tą ką tik pa­sta­ty­ta­me na­me, se­nes­nie­ji mo­ky­to­jai su­ki­lo. Ne­gi ati­duos taip sun­kiai gau­tą būs­tą jau­nai spe­cia­lis­tei, ku­ri dar neiš­dir­bo nė me­tų? Yra ir ki­tų lau­kian­čių dau­giau kaip po pen­ke­rius me­tus!

Mo­kyk­los pro­fsą­jun­ga dvie­jų kam­ba­rių bu­tu­ką pa­sky­rė kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­jai, nors pa­gal įsta­ty­mą ji jau bu­vo pe­rau­gu­si jau­nos spe­cia­lis­tės am­žių.

Kaip šian­dien, taip ir anuo­met įsta­ty­mas ėjo sau, gy­ve­ni­mas sau. Jei bū­čiau ko­vo­ju­si, bū­čiau lai­mė­ju­si. Bet tuo­met svars­čiau: „Kuo kal­ta kū­no kul­tū­ros mo­ky­to­ja, kad per pen­ke­rius me­tus, kol ji tu­rė­jo jau­nos spe­cia­lis­tės sta­tu­są, mo­kyk­la ne­ga­vo nė vie­no bu­to.“

Lauk­ti, kol dar­bo­vie­tė pa­skirs ko­mu­na­li­nį bu­tą, bu­vo ne vie­nin­te­lė išei­tis. Ge­rą ko­mer­ci­nę uos­lę tu­rė­jęs mo­kyk­los ūk­ve­dis pri­myg­ti­nai siū­lė ra­šy­ti pra­šy­mą že­mės skly­pui ir sta­ty­tis na­mą.

Tik iš kur jau­nam, vos dvi­de­šimt pen­ke­rių su­lau­ku­siam žmo­gui pa­si­sem­ti tiek drą­sos? Sta­ty­tis na­mą, kai už­dir­bi 180 rub­lių?

Ūk­ve­dis ti­ki­no, jog na­mą pa­sta­tys ir iki rak­tų įrengs ki­ti. „Pas­ta­tys di­de­lį mū­rą, su­blo­kuos du būs­tus. Vie­nas tau, ki­tas – na­mo sta­ty­to­jams. Na­mą pa­sta­tys ta­vo var­du, pa­skui api­for­mins, kad pu­sę jiems par­da­vei“, – pa­pras­tą ta­ry­bi­nės ko­rup­ci­jos arit­me­ti­ką aiš­ki­no ap­suk­rus tar­pi­nin­kas.

Skly­pai ša­lia did­mies­čio – bran­gūs. Be to, na­mą už da­lį skly­po pa­si­ry­žu­si pa­sta­ty­ti tur­tuo­lių šei­ma ne­tu­ri jo­kių šan­sų gau­ti val­diš­kos že­mės ga­ba­liu­ko. Ma­tyt, tas na­mas jiems jau bū­tų bu­vęs ne pir­mas.

Toks ke­lias iki nuo­sa­vo būs­to man pa­si­ro­dė per daug su­dė­tin­gas, klai­dus ir ri­zi­kin­gas. O gal tie­siog ne­su­ge­bė­jau užuo­sti nau­dos?

Tik, kai pra­dė­jau dirb­ti re­dak­ci­jo­je, pa­vy­ko iš kar­to gau­ti va­di­na­mą „ko­mu­nal­kę"– ne­di­de­lį bu­te­lį me­di­nio na­mo pa­lė­pė­je. Kam­ba­rė­lis nuo vir­tu­vė­lės ati­tver­tas kros­ni­mi. Nei kriauk­lės, nei du­šo, nei tua­le­to. Po me­tų są­ly­gas pa­ge­ri­no. Da­vė kiek di­des­nį vie­no kam­ba­rio bu­tą su di­de­le vir­tu­ve mū­ri­nia­me na­me. Ir­gi be pa­to­gu­mų. Bet iš pir­mo aukš­to pa­pras­čiau bu­vo išei­ti į kie­mą pa­si­sem­ti iš šu­li­nio van­dens ar­ba pa­siek­ti lau­ko tua­le­tą.

Dar po me­tų dar kar­tą pa­ge­ri­no są­ly­gas – da­vė dvie­jų kam­ba­rių bu­tą su pa­to­gu­mais mies­to pa­kraš­ty­je esan­čia­me aš­tuon­bu­čių kvar­ta­le.

Kai per­si­kė­liau dirb­ti į ki­tą ra­jo­ną, vėl vis­kas iš nau­jo... Te­ko gy­ven­ti vie­na­me, dirb­ti ki­ta­me ra­jo­ne. Re­dak­to­rius il­gai my­nė vyk­do­mo­jo ko­mi­te­to slenks­čius, kad iš­pra­šy­tų „chruš­čio­vi­nį“ bu­tu­ką su pe­rei­na­mais kam­ba­riais ir vos ke­tu­rių kvad­ra­tų vir­tu­ve, ku­rį vė­liau, pri­mo­kė­ju­si ne­ma­žą su­mą, iš­si­kei­čiau į di­des­nį.

Įsi­gy­ti sa­vo būs­tą so­cia­liz­mo są­ly­go­mis bu­vo tik ke­lios ga­li­my­bės: lauk­ti ko­mu­na­li­nio bu­to, sta­ty­tis koo­pe­ra­ti­nį, sta­ty­tis ar­ba nu­si­pirk­ti jau pa­sta­ty­tą na­mą.

Pirk­ti ar­ba sta­ty­tis na­mą jau­nam in­te­li­gen­tui bu­vo neį­ma­no­ma. Tai ga­lė­jo pa­da­ry­ti tik tė­vai, jei­gu bu­vo už­gy­ve­nę san­tau­pų ir tur­tų.

Koo­pe­ra­ti­nio bu­to taip pat rei­kė­jo lauk­ti ei­lė­je. Ei­lės bu­vo ne ką ma­žes­nės už ko­mu­na­li­nių būs­tų. Be to, rei­kė­jo ne­ma­žai pi­ni­gų pra­di­niam įna­šui. O po to kas trys mė­ne­siai mo­kė­ti po da­lį būs­to kai­nos, prie­do – už ko­mu­na­li­nius pa­tar­na­vi­mus. O ta­ry­bi­nės al­gos ir­gi bu­vo ne­di­de­lės.

Ne­te­ko gir­dė­ti, kad to­kiam rei­ka­lui pi­ni­gų sko­lin­tų ban­kai, ku­rie ta­ry­bi­niais lai­kais bu­vo va­di­na­mi tau­po­mo­sio­mis ka­so­mis. Ga­lė­jai sko­lin­tis tik iš gi­mi­nių, jei­gu jie bu­vo tur­tin­gi. Tai­gi, ko­mu­na­li­nis bu­tas jau­nam žmo­gui bu­vo priim­ti­niau­sias.

Re­dak­ci­jas ir ki­tas ma­žas įstai­gas vyk­do­mie­ji ko­mi­te­tai būs­tais ap­rū­pin­da­vo ge­riau – kas ke­le­ri me­tai pa­mė­tė­da­vo po ko­kį ne­pra­ban­gų bu­tu­ką.

Di­de­liuo­se ko­lek­ty­vuo­se būs­to did­mies­ty­je kar­tais rei­kė­da­vo lauk­ti ir de­šimt­me­tį. Bu­tus kar­tais skir­da­vo dviem šei­moms. Kiek­vie­nai po kam­ba­rį. Vir­tu­vė – bend­ra.

Kiemas. 1984 metai.

Aleksandro Ostašenkovo nuotr.