Naujausios
Be pastogės
Kai namo, kuriame gyvena, šeimininkas atvažiuoja su pirkėjais, Dalytė Pocienė po to visą naktį negali užmigti. Kur išeiti su gyvuliais, paukščiais ir keturiais nepilnamečiais vaikais?
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Geraširdis žmogus leido gyventi
Dalytė Pocienė jau šešeri metai gyvena Kelmės rajono Pakražančio seniūnijos Užmedžių kaime. Jo šeimai nereikalingame name daugiavaikei motinai leido pagyventi geraširdis žmogus.
Moteris tvarkėsi namus. Džiaugėsi, kad sodyboje yra ūkiniai pastatai. Laiko karvę, triušių, viščiukų, žąsiukų, augina daržovių, turi šiltnamį.
Dalytė sako, jog tik prisidurdama iš žemės ir nedidelio ūkelio keturis vaikus išmaitina iš pašalpų. „Ant bruko“, mieste, neišgyventų.
Moteris išaugino aštuonis vaikus. Keturi jau suaugę. Tačiau keturi berniukai dar namuose. Ne kažkas dar vyrai: vienam šešiolika, kitam – penkiolika, trečiam – trylika, ketvirtam – tik septyneri metai.
Vaikai – gabūs, gerai mokosi. Muzikaliausiąjį mama iš paskutiniųjų leidžia į Meno mokyklą, iš kuklios pašalpos moka už mokslą po 80 litų.
Vyresni vaikai jau išėję iš namų, taip pat nekelia rūpesčių. Išgyvena. Viena dukra pasirinko vienuolės kelią. Kita turi savą šeimą. Abi dukros neužmiršta mamos, kuo galėdamos padeda. Dalytė gyveno nekeikdama likimo.
Tačiau šią vasarą šeimininkas užsimojo parduoti namelį, kuriame Dalytė gyvena. Pati Dalytė to namelio neįpirks. Kai parduos kitiems pirkėjams, moteris turės išsikelti. Duotas ir terminas. Ilgiausiai gali gyventi iki rugpjūčio pirmos dienos. Bet kur išeiti?
Padegėlė
Užmedžių kaime D. Pocienė apsigyveno po to, kai sudegė jos močiutės namai Kražių seniūnijos Linkaučių kaime. Tą sekmadienį moteris buvo bažnyčioje. Namuose likęs jos brolis prižiūrėjo Dalytės vaikus.
Išėjusi po šv. mišių, Dalytė sužinojo, jog pleška jos močiutės trobelė. Pertekliaus nemačiusi moteris pagal savo išgales namelį buvo suremontavusi, sutvarkiusi, nupirkusi baldų. Viskas sudegė. Liko kaip stovi. Gerai, kad rankinėje liko dokumentai. Gaisras tąsyk kilo palėpėje dėl senos elektros instaliacijos.
„Vis prisimenu liepsną ir šaukiu: „Kur vaikai?“ – slogius prisiminimus, kurie dažnai aplanko naktį, pasakoja Dalytė. Po gaisro ją apniko ligos. Vis po ligonines. Sveikata dar labiau pablogėjo, kai sužinojo, kad turės išsikraustyti, o kitos pastogės neranda.
Jau tuomet, kai sudegė močiutės troba, Dalytė parašė prašymą socialiniam būstui gauti. Dabar ji dvidešimtoji daugiavaikių motinų eilėje socialiniam būstui.
Socialiniai būstai apleisti
D. Pocienė kreipėsi į Savivaldybę. Bet čia sužinojo tik tiek, kad ji – ne viena tokia nelaimėlė. Ta žinia menkai tepaguodė.
Pasiūlė ir kelis įvairiose seniūnijose esančius atliekamus būstus, į kuriuos niekas neina gyventi.
„Butai apleisti. Bet ką darysi? Naujai išsitapetuočiau, pasitvarkyčiau, – svarsto Dalytė. – Blogiausia, kad ūkinių pastatų nėra. Kai kur nėra nė malkinių. Nė žemės lopinėlio svogūnui. Kaip tokiuose butuose gyventi? Sėdėti rankas sudėjus, badmiriauti ir laukti pašalpos?
Jeigu nebus kur laikyti karvės, paukščių, paršelių, triušių, mes neišgyvensime. Juk pašalpa – nedidelė. Ir dar, kai pamačiau tų būstų kieme penkerių metų vaikus rūkančius, baisu pasidarė. Ir mano vaikai gali sugesti. Taip nesinorėtų niekur iš Pakražančio seniūnijos išeiti. Čia apsipratau. Vaikai priprato prie savo mokyklos.“
Pakražančio seniūnas Alfonsas Sakalauskas, matęs kelis D. Pocienei siūlytus socialinius būstus, pritaria moters nuomonei – neįmanoma būtų juose gyventi. Užtai ir tušti, nors rajone socialinio būsto laukia keli šimtai šeimų.
„Kai šeimininkas atvažiuoja su kupčiais, pereina per širdį. Visą naktį verkiu, – atvirauja moteris. – Drabužius į maišus jau esu susidėjusi. Tik nežinau, kur juos gabensiu.“
Už nuomą mokėtų po šimtą litų
Seniūnas padėjo Dalytei ieškoti ir nuomojamo būsto. Moteris tikina, jog iš šeimai skiriamos pašalpos galėtų mokėti už nuomą po šimtą litų. Kad tik būtų kur galvą priglausti, padėti gyvulius ir gautų žemės gabalėlį.
Pakražančio seniūnijos centre, Griniuose, ir aplinkiniuose kaimuose yra tuščių namų. Bet niekas nenori svetimos šeimos įsileisti. Tikisi namus parduoti. O pirkti Dalytė neturi iš ko. Už kuklų namelį prašo daugiau kaip po 30 tūkstančių litų.
Savivaldybės Turto valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Aldona Kučinskienė redakcijai sako žinanti pakražantiškės problemą. Tačiau gerų socialinių būstų laisvų nėra. Likę tik tokie, kuriuose nenori gyventi tie žmonės, kuriems ateina eilė gauti socialinį būstą.
Iki 2008 metų Savivaldybė kasmet nupirkdavusi po 5–6 socialinius būstus. Dabar nėra pinigų nei iš Socialinių reikalų ministerijos, nei iš savivaldybės biudžeto.
Ir eilė slenka labai iš lėto. Būsto laukia apie trys šimtai žmonių. O lėšų socialiniam būstui pirkti nėra. Pernai nupirktas vienintelis namas daugiavaikei Šlažikų šeimai iš Užvenčio seniūnijos.
Šiuo metu iš Europos paramos Kelmėje įrenginėjami dar septyni įvairaus ploto butai. Bet jie eksploatuoti bus atiduoti tik kitais metais.
Atėjusi į redakciją ir papasakojusi savo bėdą Dalytė Pocienė tikisi, kad atsiras gerų žmonių, kurie sutiks jai kokį namelį pigiai išnuomoti. O gal pinigais paremtų. Juk kartais pasitaiko, kad turtingi ir drauge geri žmonės nuperka būstus varguoliams.
Autorės nuotr.
PRAŠYMAS: „Nepatogu svetimų pagalbos prašyti. Bet neturiu kitos išeities“, – sako aštuonių vaikų mama Dalytė Pocienė, keturias atžalas dar turinti užauginti ir išleisti į gyvenimą.
TUŠTĖJIMAS: Kaimuose tuštėja sodybos. Tačiau niekas nenori nuomoti svetimiems. Geriau užkala langus ir palieka.
IEŠKOJIMAS: Išeities, kaip pagelbėti daugiavaikei motinai ieškojęs Pakražančio seniūnas Alfonsas Sakalauskas sako nematąs kitos išeities, tik kreiptis į geros valios žmones.
