Be et­no­kul­tū­ros lie­kame pli­ki ir ba­si

Be et­no­kul­tū­ros lie­kame pli­ki ir ba­si

Kel­mės kul­tū­ros cent­ro di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja An­ge­lė Jo­vai­šai­tė va­do­vau­ja „Jud­lės“ folk­lo­ro an­samb­liui ir ro­man­sus at­lie­kan­čiai mu­zi­ka­vi­mo gru­pei „Int­ri­ga“.

Jos su­ma­ny­mas Kel­mė­je reng­ti tarp­tau­ti­nį folk­lo­ro fes­ti­va­lį „I pa­jau­ga ža­li lei­pa“, ka­pe­lų šven­tę „Gra­ži mū­sų šei­my­nė­lė“, vai­kų folk­lo­ro fes­ti­va­lį „Ža­liū, ža­liū žo­ly­ne­lia“. Ne­se­niai pa­ti iš­mo­ko aus­ti, sė­do į stak­les ir priau­dė marš­ki­nių ran­ko­ga­lių sa­vo an­samb­lie­čiams. „Be et­ni­nės kultūros ­lie­kame pli­ki ir ba­si“, – įsi­ti­ki­nu­si An­ge­lė.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Dva­sia pa­skli­do Ro­kiš­ky­je

An­ge­lė Jo­vai­šai­tė dar nuo mo­kyk­los lai­kų ruo­šė­si tap­ti kul­tū­ros dar­buo­to­ja. Mo­kė­si gro­ti akor­deo­nu. Įs­to­jo į Ro­kiš­kio kul­tū­ros mo­kyk­lą. Ke­ti­no tap­ti re­ži­sie­re. Ta­čiau po me­tų kul­tū­ros mo­kyk­lo­je at­si­ra­do et­nog­ra­fo spe­cia­ly­bė. Tuo­met tarp stu­den­tų ir pa­skli­do et­no­kul­tū­ros dva­sia, ku­ria už­si­krė­tė ir ki­tas spe­cia­ly­bes pa­si­rin­ku­sie­ji.

Gal­būt to­dėl 1991-ai­sias at­vy­ku­si dirb­ti į Kel­mės kul­tū­ros cent­rą su en­tu­ziaz­mu kiek­vie­nais me­tais ren­gė eks­pe­di­ci­jas, rin­ko tau­to­sa­ką, liau­dies dai­nas. „Su­tin­ki pie­vo­je mo­te­rį, ei­nan­čią prie kar­vi­kės. Kol ji mel­žia kar­vę, pa­si­šne­ki apie ūkį. Pas­kui už­si­me­ni apie dai­nas. Kai­mo žmo­nės vi­suo­met pra­dė­da­vo nuo ro­man­sų. Sa­ky­da­vo, anos se­no­vi­nės – ne­gra­žios. Ta­čiau pa­skui pa­dai­nuo­da­vo ir se­nes­nių lai­kų dai­nų“, – me­na An­ge­lė.

Taip po tru­pu­tį kau­pė se­no­sios tau­to­sa­kos ar­chy­vus.

Abi su šian­dien et­no­kul­tū­ros sri­tį ku­ruo­jan­čia No­me­da Jo­ku­baus­kie­ne pra­dė­jo dirb­ti ge­gu­žės mė­ne­sį, o lie­pą jau rei­kė­jo or­ga­ni­zuo­ti že­mai­čių et­no­mu­zi­ka­vi­mo ir tra­di­ci­nių ama­tų kur­sus. Bu­vo ne­men­kas iš­šū­kis!

Rei­kė­jo su­si­rink­ti ir folk­lo­ro ko­lek­ty­vus. Jau­na spe­cia­lis­tė ke­lia­vo per mo­kyk­las, ra­gi­no vai­kus puo­se­lė­ti ir po­pu­lia­rin­ti pri­gim­ti­nę kul­tū­rą. Su­bū­rė „Ta­du­jos“ folk­lo­ro an­samb­lį. Kiek pa­re­pe­ta­vus jau te­ko vyk­ti kon­cer­tuo­ti į Šve­di­ją. „Bu­vo la­bai sun­ku, bet įdo­mu. Kas prie dū­šios, tam ne­skai­čiuo­ji sa­vo lai­ko,“ – pri­pa­žįs­ta mo­te­ris.

Per „mand­rys­tę“ nuė­jo­me į šo­ną

„Ta­du­jai“ A. Jo­vai­šai­tė va­do­va­vo pen­ke­rius me­tus. Vė­liau an­samb­lį per­da­vė šian­die­ni­niam sa­vo ko­le­gai Os­val­dui Ger­be­niui, jis dar stu­den­tas bū­da­mas va­ži­nė­da­vo iš Šiau­lių į re­pe­ti­ci­jas.

Pa­ti pa­si­li­ko vai­kų ko­lek­ty­vą „Jud­lė“. Su et­no­kul­tū­ra užau­gi­no dvi kar­tas. Šiuo me­tu „Jud­lė­je“ gro­ja, dai­nuo­ja ir šo­ka kai ku­rie nuo vai­kys­tės šia­me ko­lek­ty­ve užau­gę et­no­kul­tū­ros puo­se­lė­to­jai. Kai ku­rie į an­samb­lį jau at­si­ve­dė ir sa­vo vai­kus.

Šian­dien „Jud­lės“ an­samb­ly­je – 17 mu­zi­kan­tų ir dai­nin­inkų. „Tik iš pir­mo žvilgs­nio ga­li at­ro­dy­ti, jog fol­klo­ras la­bai leng­vas žan­ras. Iš tie­sų tai la­bai su­dė­tin­gas da­ly­kas, nes su­si­pi­na ir šo­kis, ir dai­na, ir mu­zi­ka­vi­mas. O ko­lek­ty­vo va­do­vas taip pat vi­sus šiuos da­ly­kus tu­ri iš­ma­ny­ti“, – ti­ki­na An­ge­lė.

Da­lis „Jud­lė­je“ mu­zi­ka­vu­sio jau­ni­mo šiuo me­tu gy­ve­na už­sie­ny­je. Ta­čiau per šven­tes su­grį­žę na­mo jie vi­suo­met už­su­ka pas An­ge­lę. „Fa­ce­boo­ke“ bu­vę an­samb­lie­čiai su­si­kū­rė net „Jud­lės“ pa­sky­rą. Tai ro­do, kaip jau­ni­mui svar­bu sa­va kal­ba, sa­va kul­tū­ra.

„Juk jie ten iš­va­žia­vę į už­sie­nį be sa­vo kul­tū­ros ­lie­ka pli­ki ir ba­si, – įsi­ti­ki­nu­si An­ge­lė. – Et­no­kul­tū­ra da­ro žmo­gų dva­siš­kai tur­tin­ges­nį. Tai mū­sų gy­ve­ni­mas, mū­sų apei­gos ir mū­sų šven­tės, mū­sų dai­nos ir šo­kiai. Pas­kel­bus Nep­rik­lau­so­my­bę, mes la­bai no­rė­jo­me mo­der­nu­mo. Gro­bėm vis­ką, kas už­sie­nie­tiš­ka. Ir nu­to­lo­me nuo sa­vo šak­nų. Per mand­rys­tę nuė­jo­me į šo­ną.“

Tiems, ku­rie bent kiek pri­si­lie­čia prie liau­dies me­no, priau­ga et­ni­nė kul­tū­ra, tam­pa žmo­gaus gy­ve­ni­mo da­li­mi. Ta­čiau šis reiš­ki­nys, pa­sak kul­tū­ros spe­cia­lis­tės, tu­rė­tų bū­ti vi­suo­ti­nis. An­tai Lat­vi­jo­je jau vai­kų dar­že­liuo­se mo­ko­ma švęs­ti tra­di­ci­nes šven­tes, su­pa­žin­di­na­ma su apei­go­mis, vai­kai mo­ko­mi liau­dies dai­nų ir šo­kių.

Už­sie­nie­čiai ste­bi­si tur­tin­gu Lie­tu­vos fol­klo­ru. Bet mes pa­tys ne­ver­ti­na­me to, ką tu­ri­me.

Mi­si­ja – skleis­ti pri­gim­ti­nę kul­tū­rą

Bai­gu­si kul­tū­ros mo­kyk­lą An­ge­lė dar stu­di­ja­vo edu­ko­lo­gi­ją bei ang­lų kal­bos fi­lo­lo­gi­ją Šiau­lių uni­ver­si­te­te, ta­čiau neiš­si­ža­dė­jo su et­no­kul­tū­ra su­si­ju­sio dar­bo.

Di­die­ji folk­lo­ris­tai ne­no­ri pri­pa­žin­ti, jog ro­man­sai yra folk­lo­ras. Ta­čiau A. Jo­vai­šai­tės įsi­ti­ki­ni­mu, tai dva­rų kul­tū­ros folk­lo­ras. Ir jį mie­lai at­lie­ka jos su­bur­ta ir va­do­vau­ja­ma mu­zi­ka­vi­mo gru­pė „Int­ri­ga“. „Teks­tai skau­dūs, kar­tais nai­vūs ir juo­kin­gi. Ta­čiau žmo­nės kū­rė tai, ką pa­tys iš­gy­ve­no“, – apie šios rū­šies fol­klo­rą sako spe­cia­lis­tė.

Ji pa­ra­šė pro­jek­tą ir ga­vo lė­šų iš­leis­ti ro­man­sų kom­pak­ti­nę plokš­te­lę. Plokš­te­lė­je ne tik kel­miš­kių, bet ir Šiau­lių ra­jo­no Ver­bū­nų, Jo­niš­kio, Rad­vi­liš­kio gru­pės „Si­dab­ri­nė mė­ne­sie­na“ at­lie­ka­mi ro­man­sai.

Sek­da­ma lat­vių pa­vyz­džiu spe­cia­lis­tė sten­gia­si vai­kams nuo ma­žens įteig­ti et­ni­nės kul­tū­ros po­jū­tį. Tei­kia pro­jek­tus Lie­tu­vos kul­tū­ros ta­ry­bai, o iš pro­jek­ti­nių lė­šų kvie­čia lek­to­rius, Šiau­lių ap­skri­ties folk­lo­ro an­samb­lių va­do­vus, kas ant­ri me­tai ren­gia tarp­tau­ti­nį folk­lo­ro fes­ti­va­lį „I pa­jau­ga ža­li lei­pa“.

Ra­jo­no ko­lek­ty­vai pa­si­ro­do vai­kų folk­lo­ro fes­ti­va­ly­je „Ža­liū, ža­liū žo­ly­ne­le“, ka­pe­lų šven­tė­je „Gra­ži mū­sų šei­my­nė­lė“.

Iš Kė­dai­nių par­si­ve­žė stak­les

Dar pir­mai­siais sa­vo dar­bo Kel­mė­je me­tais, kai or­ga­ni­zuo­da­vo eks­pe­di­ci­jas, te­ko pa­bu­vo­ti pas au­dė­jos Onu­tės But­vi­lie­nės ma­me­lę, pa­šauk­tą au­dė­ją. An­ge­lė su­si­ža­vė­jo tuo ama­tu. Daug me­tų puo­se­lė­jo sva­jo­nę iš­mok­ti aus­ti. Ne ­per­ se­niau­siai nu­si­pir­ko stak­les. Su Onu­te But­vi­lie­ne jų ap­žiū­rė­ti ir par­si­vež­ti va­žia­vo į Kė­dai­nių ra­jo­ną. Tą pa­čią die­ną ir su­sta­tė Ama­tų cent­re.

„Iš kar­to už­si­puo­liau išaus­ti ska­rą že­ma­tiš­kam tau­ti­niam kos­tiu­mui. Tris die­nas skai­čia­vau siū­lus, pa­skui vi­są die­ną už­tru­kau, kol ap­me­čiau. Bet, kai už­si­spi­ri ką nors nau­jo iš­mok­ti, ne­skai­čiuo­ji nei sa­vo lai­ko, nei re­sur­sų. Tik esu la­bai dė­kin­ga au­dė­jai But­vi­lie­nei už jos kant­ry­bę“

Šiuo me­tu An­ge­lė su ki­ta Onu­tės But­vi­lie­nės mo­ki­ne Ire­na Ar­laus­kie­ne au­džia taip va­di­na­muosius žič­kus – tau­ti­nių dra­bu­žių marš­ki­nių apy­kak­les ir ran­ko­ga­lius bei že­mai­tiš­ko kos­tiu­mo ska­ras. Au­ten­tiš­kų raš­tų pa­vyz­džius ra­do Lie­tu­vos na­cio­na­li­nia­me kul­tū­ros cent­re.

Au­dė­ja ta­pu­si et­ni­nės kul­tū­ros puo­se­lė­to­ja džiau­gia­si, jog į Kel­mę ne­tru­kus at­ke­liaus dar de­vy­ne­rios stak­lės iš Šve­di­jos. Stak­lės bu­vu­sio fab­ri­ko. Šve­dai la­bai bran­gi­na sa­vo kul­tū­ros pa­vel­dą, puo­se­lė­ja liau­dies ama­tus ir ga­li­my­bė­mis juos puo­se­lė­ti mie­lai da­li­ja­si su ki­tais.

Da­bar bus ga­li­ma priaus­ti dau­giau de­ta­lių tau­ti­niams rūbams, nes jos la­bai bran­gios. Be to, vyks­tant že­mai­čių et­no­mu­zi­ka­vi­mo ir tra­di­ci­nių ama­tų kur­sams vie­nu me­tu bus ga­li­ma mo­ky­ti dau­giau au­dė­jų. Gal­būt šio ama­to pa­si­ryš mo­ky­tis dar dau­giau kel­miš­kių. „Iš to­kio ama­to ga­li­ma ir pra­gy­ven­ti, – įsi­ti­ki­nu­si A. Jo­vai­šai­tė. – Tik rei­kia la­bai daug kant­ry­bės ir ne­no­rė­ti la­bai daug už­dirb­ti iš kar­to.“

Be­je, spe­cia­lis­tė, ra­šy­da­ma pro­jek­tus, ne kar­tą yra ga­vu­si pa­ra­mos ir ap­ren­gu­si tau­ti­niais rūbais kai ku­riuos ko­lek­ty­vus.

Au­to­rės nuo­tr.

An­ge­lė Jo­vai­šai­tė sa­ko, jog et­ni­nė kul­tū­ra da­ro žmo­gų dva­siš­kai tur­tin­ge­snį.

Per daž­ną ren­gi­nį An­ge­lė Jo­vai­šai­tė vil­ki tau­ti­niu že­mai­čių kos­tiu­mu.

Da­bar An­ge­lė Jo­vai­šai­tė pa­ti pra­dė­jo aus­ti ska­ras že­mai­čių mo­te­rų tau­ti­niam kos­tiu­mui.

An­ge­lė Jo­vai­šai­tė or­ga­ni­zuo­ja ne vie­ną folk­lo­ro ko­lek­ty­vų šven­tę.

Iš Rad­vi­liš­kio ra­jo­no ki­lu­si An­ge­lė Jo­vai­šai­tė pa­mi­lo Kel­mę ir tau­to­dai­li­nin­kų iš­puoš­tas jos erd­ves.