Bai­mės ir dik­ta­to vai­siai

Bai­mės ir dik­ta­to vai­siai

KOMENTARAS

Baimės ir diktato vaisiai

Rita ŽADEIKYTĖ

rita@skrastas.lt

Redakcija publikavo žinomos kraštotyrininkės, Šeduvos etnografinio ansamblio „Šeduva“ įkūrėjos ir vadovės Emilijos Brajinskienės, daugelio vadinamos Šeduvos baba, laišką ("Vieša paslaptis, kas atstūmė etnografinį ansamblį“, „Šiaulių kraštas“, 2013 04 22). Išdėstyti faktai apie tai, kaip su ansambliu buvo susidorota.

Prieš pat 35–ąjį Radviliškio rajono Šeduvos etnografinio ansamblio „Šeduva“ veiklos jubiliejų nebebuvo pratęsta sutartis su ansamblio vadove – šviesuole, Šeduvos miesto garbės piliete, Sąjūdžio Šeduvoje įkūrėja, ilgamete konservatorių partijos nare.

Vadinasi, žinomo ne tik apylinkėse, bet ir visoje Lietuvoje ansamblio veiklos rajonui, Šeduvai nebereikia. Ansamblis – vienintelis Šeduvoje yra garbingiausio Lietuvos liaudies kultūros centro apdovanojimo „Aukso paukštė“ laureatas. Dėl susiklosčiusių aplinkybių repetavęs ne kultūros namuose, o vadovės seklyčioje.

„Šeduvos baba“ laiške vieša paslaptimi pavadino tai, kas iš tikrųjų susidorojo su ansambliu.

Kodėl? Važiavome kalbėtis, kas atsitiko, su ansamblio žmonėmis. Diktofone – kelių valandų įrašas iš atviro pokalbio apie tai, kad rajonas yra valdomas „iš bunkerio“, apie tai, kaip susidorota su ansambliu ir jo vadove.

Iš pradžių noriai ir detaliai pasakoję savo įvykius, jau kitą dieną ansambliečiai skambino ir su ašaromis prašė neberašyti.

Jie bijo. Rajono valdžios. Bijo keršto ne tik sau, bet ir savo artimiesiems. Bijo, kad tie, kurie turi valdiškus darbus bus atleisti, kad „bus kirsta skaudžiau už gyvatės kirtį“. Kiekvienas iš jų asmeniškai bijo politikų, kurie viešpatauja rajone, kirčio.

Ansambliečiai iš pradžių drąsiai klojo apie tai, kas iš tiesų vyksta. Šeduvos šviesuolė maždaug prieš ketverius metus pasitraukė iš konservatorių partijos. Savo noru. Buvo per daug akivaizdu, kad politika rajone tapo savų interesų marionete.

Ansambliečiai pasakojo, kad prieš artėjančius Seimo rinkimus susitikime su tada dar kandidatu profesoriumi Vytautu Juozapaičiu Šeduvos šviesuolė atsistojo ir tvirtai išdėstė, kad ji pati nebebalsuos už konservatorius ir kitus kviečia taip pasielgti. O V. Juozapaičiui patarė – nesitepti savo biografijos politika ir nežudyti savo talento.

Kitame susitikime Emilija Brajinskienė tam pačiam V. Juozapaičiui uždainavusi dainą ir vėl raginusi nesipurvinti politikos išrūgose. Bet tąkart tai jau girdėjo ir šalia stovėjęs vienas iš garsiojo korupcijos skandalo herojų, matė jo viedo išraišką.

Rinkimų traukinys nuvažiavo į Seimą, o šviesuolės žodžiai neliko pamiršti – taip įsitikinusi ir ji pati, ir jos ansambliečiai.

Kirsta visam ansambliui, kuris dabar repetuoja šviesuolės namuose po tomis pačiomis dvejomis jau gerokai pablukusiomis trispalvėmis vėliavėlėmis iš Šeduvos Sąjūdžio.

Šviesuolė dar bandžiusi ieškoti teisybės, bandžiusi išsaugoti kolektyvą. Ne jai reikėjo tos vos apie 400 litų buvusios algos. Viską ir dar daugiau šviesuolė išleisdavusi Šeduvą garsinančiam ansambliui, kelionėms, koncertams, telefono pokalbiams dėl koncertų, kviečiant ansambliečius į repeticijas.

Kalbėjosi su Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktore konservatore Jolanta Margaitiene. Šviesuolei iki šiol skauda nuo žodžių, kad tokiame amžiuje jau gėda imti algą.

Tikėjosi užtarimo ir iš konservatoriaus dabartinio Radviliškio rajono mero Dariaus Brazio, kuris yra dainavęs jos suburtame ansamblyje. Išgirdo, kad nėra pinigų.

„Rajonas valdomas iš bunkerio. Ne tie, kurie sėdi aukštose kėdėse iš tikrųjų valdo rajoną“, – nelinksmai tvirtina vienas ansamblio dainininkas. Jis už savo drąsias viešai išsakytas mintis jau yra nukentėjęs ir anksčiau.

Kalbėjosi šviesuolė ir su Šeduvos kultūros rūmų direktore Izolina Staniuliene, 2007 metais su Lietuvos krikščionių demokratų partija – ta pačia, kuriai nuo 1992 metų priklausė ir buvęs rajono meras A. Čepononis iki susijungimo su Tėvynės sąjunga. Bet kas iš to, juk ansambliečiai negali pamiršti jos pasakytų žodžių, kad nuo liaudies dainų ir muzikos jai bloga.

Norėjau pasikalbėti su Šeduvos kultūros namų direktore Izolina Staniuliene. Kiek po 16 valandos. Tikėjaus, kad ansambliui neatsiradus vietos kultūros namuose, čia užėję išgirsime šurmuliuojant saviveiklininkus, verdant kultūrinį gyvenimą.

Tylu. Darbuotoja praneša, kad direktorė turbūt namuose. Laukiame tamsiame koridoriuje. Po skambučio, kad laukia žurnalistai, I. Staniulienė skuba į darbą. Tikina, jai nebloga nuo liaudies dainų. Kolektyvas reikalingas, bet reikia ir lėšas taupyti.

Tada sukome į Seniūniją, kuriai ir priklauso Šeduvos kultūros namai.

Seniūnas Kostas Dočkus pripažino, kad jo pavardės Lietuva nežino taip gerai, kaip Šeduvos šviesuolės... Bet taip jau susiklosčiusi situacija, kad pritrūko biudžete pinigų. 400 litų per mėnesį, už kuriuos vienas garsiausių Šeduvos kolektyvų nuvažiuos į Lietuvos televiziją filmuotis „Duokim garo“ ar kokį kitą koncertą?

Kalbėjomės apie ansamblį ir su Seimo nariu Vytautu Juozapaičiu. Jis kerštą Šeduvos šviesuolei pavadino „sąmokslo teorija“, o ansambliečių spėliones – „meno žmonių lakia vaizduote“.

Šviesuolė pripažino nesilaikanti vadovės pareigų įsikibusi. Pasakojo, kad ir pamainą sau yra suradusi tinkamą, kad tik ansamblis gyvuotų. Tik ar to reikės Radviliškio rajono valdytojams?

Baimę rajone jie jau pasėjo. Žmonės bijo lyg tamsiausiu sovietmečiu.