Ar pasaulis išgirsta mirštantįjį?

KO­MEN­TA­RAS

Ar pa­sau­lis iš­girs­ta mirš­tan­tį­jį?

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

To­kį klau­si­mą pa­tei­kė į re­dak­ci­ją atė­jęs kel­miš­kis Juo­zas. Jo duk­ra mi­rė nuo vė­žio. Akis­ta­to­je su mir­ti­mi jau­na mo­te­ris mal­da­vo: „Ma­ma, pa­dėk. Gel­bė­kit. Dar ne­no­riu mir­ti.“

„O ką mes ga­lė­jo­me pa­dė­ti? Pa­siū­lė vais­tus, ku­rių vie­na am­pu­lė kai­na­vo 11 tūks­tan­čių. Ki­tos am­pu­lės bū­tų kai­na­vu­sios po tris tūks­tan­čius. Klau­sėm – gal vals­ty­bė kom­pen­suo­tų. Pa­si­ro­do, ne, nors duk­ra dir­bo, mo­kė­jo mo­kes­čius.

Iš kur mes ga­lė­jo­me paim­ti to­kius pi­ni­gus? Per abu gau­na­me vos 400 eu­rų pen­si­jos, – sie­lo­jo­si žmo­gus. – Mū­sų vals­ty­bė­je nie­kas ne­gir­di mirš­tan­čio žmo­gaus mal­da­vi­mų. Kai dir­bau ko­lū­ky­je, ve­te­ri­na­ras ge­riau elg­da­vo­si su gy­vu­liais. Ser­gan­čią kar­vu­tę pa­šne­kin­da­vo, paim­da­vo už ra­go, pa­glos­ty­da­vo. Tu­rė­da­vo vais­tų nuo vi­so­kių li­gų.“

Pra­ra­dęs vie­nin­te­lę duk­rą, gar­baus am­žiaus vy­ras da­bar pas gy­dy­to­jus ve­žio­ja žmo­ną. Ta pa­ti bė­da. Ir pa­čiam jė­gos sen­ka. Sun­ku vos be­paei­nan­čią žmo­ną po gy­dy­to­jus ve­žio­ti.

Li­go­nė jaut­ri, rea­guo­ja į kiek­vie­ną ne taip pa­sa­ky­tą žo­dį. Jei­gu gy­dy­to­jas nu­si­šyp­so, pa­guo­džia, li­go­nę vei­kia lyg ge­riau­sia am­pu­lė. Bet bū­na, kad pa­klau­sia: „Ar tu dar ne­nu­mi­rei?“ ar­ba vie­toj pa­guo­dos iš anks­to už­vo­žia kars­to dang­tį: „Juk ži­nai, kiek li­gų tu­ri!“

O Juo­zą – vie­nin­te­lį be­li­ku­sį sa­vo žmo­nos rū­pin­to­ją – la­biau­siai iš­var­gi­na šian­die­ni­nės me­di­ci­nos biu­rok­ra­ti­ja. Nuei­na į vais­ti­nę žmo­nai vais­tų, pa­si­ro­do, elekt­ro­ni­nio re­cep­to neuž­ten­ka, rei­kia jos pa­so. Ge­rai, kad gy­ve­na Kel­mė­je, ne Kark­lė­nuo­se. O jei­gu pa­so rei­kė­tų grįž­ti į Kark­lė­nus, tai­ky­tis prie au­to­bu­sų, vais­tus li­go­nė gau­tų tik po ke­lių die­nų.

Tik me­di­ko žmo­giš­ku­mas kar­tais vis­ką nu­švie­čia ki­to­mis spal­vo­mis. Kar­tą žmo­nai pa­si­da­rė blo­ga, ne­nu­li­pa nuo ant­ro aukš­to. Te­ko kvies­tis į pa­gal­bą pro ša­lį ei­nan­tį pa­žįs­ta­mą žmo­gų. Bet tuo me­tu at­va­žia­vo ir grei­to­ji pa­gal­ba. Vai­ruo­to­jas ir fel­če­ris ne­sa­kė nė pu­sės žo­džio. Šyp­so­da­mie­si nu­ne­šė mo­te­rį į grei­to­sios au­to­mo­bi­lį.

Bet ar vi­sa­da me­di­kas pa­jė­gia šyp­so­tis?

An­tai ket­ve­rius me­tus Kel­mės li­go­ni­nei va­do­vau­jan­ti Be­ni­na Pet­ro­šiū­tė sa­ko, jog per tuos ke­le­rius me­tus pa­si­kei­tė ke­li mi­nist­rai. Da­bar­ti­nis jau ket­vir­tas. Ir kiek­vie­nas jų ke­lia sa­vus rei­ka­la­vi­mus. Tik spėk pri­si­tai­ky­ti.

Šian­die­ni­nis mi­nist­ras, ačiū Die­vui, bent pa­ts me­di­kas. Bet bu­vo, kad to­kiai svar­biai me­di­kų bend­ruo­me­nei va­do­va­vo ne­tgi gy­dy­to­jo dip­lo­mo ne­tu­rin­tis žmo­gus. Gy­dy­to­jai ne­sup­ran­ta, kaip nie­kad gy­dy­to­ju ne­dir­bęs ir šio dar­bo spe­ci­fi­kos neiš­ma­nan­tis žmo­gus ga­li va­do­vau­ti vie­nai iš svar­biau­sių ir jaut­riau­sių sri­čių.

Nė­ra pra­dė­tų dar­bų tęs­ti­nu­mo. Atei­na nau­jas mi­nist­ras ir at­si­ne­ša sa­vą­jį dar­bų są­ra­šą. Tie dar­bai tu­ri pa­tik­ti ne tik pa­cien­tams ir me­di­kų bend­ruo­me­nei, bet ir ta­ba­ko, al­ko­ho­lio, cuk­raus pra­mo­nės mag­na­tams. Jei ne­pa­tiks, mi­nist­rui gra­sins in­ter­pe­lia­ci­jo­mis. Mi­nist­ras gal­vos, kaip ap­si­gin­ti. Li­go­nių pro­ble­mos nueis į ant­rą pla­ną.

Kar­tais at­ro­do, jog vals­ty­bė­je prio­ri­te­tai dė­lio­ja­mi ne ge­res­niam gy­ve­ni­mui čia ir da­bar, o žu­dy­mui ir iš­va­ry­mui.

Lė­šų bran­giems vais­tams nuo vė­žio nė­ra. Bet ne­gai­la mi­li­jo­nų skir­ti bran­gioms, iš ma­dos išė­ju­sioms už­sie­nie­tiš­koms hau­bi­coms ir ki­to­kiems gy­vy­bę nai­ki­nan­tiems ka­ro pra­mo­nės žais­lams.

Gai­la mo­kė­ti nor­ma­lų, iš­si­la­vi­ni­mą ati­tin­kan­tį dar­bo už­mo­kes­tį jau­nam gy­dy­to­jui, bet ne­gai­la, kai jis, Lie­tu­vo­je įgi­jęs iš­si­la­vi­ni­mą, spjau­na į Tė­vy­nę ir va­žiuo­ja gy­dy­ti žmo­nių į už­sie­nį.

O čia gy­dy­to­jo ka­bi­ne­te kar­tais sė­di se­ne­liu­kas, su ku­riuo no­rint su­si­kal­bė­ti, pa­sak to pa­ties Juo­zo, rei­kia ver­tė­jo. Jei to se­ne­liu­ko ne­bū­tų – gy­dy­to­jai dirb­tų be ato­sto­gų – ne­bū­tų kam jų pa­va­duo­ti.

O Eu­ro­pa mums už Lie­tu­vo­je pa­reng­tus gy­dy­to­jus ski­ria lė­šų vi­suo­me­nės svei­ka­tai stip­ri­nti. Štai ir pa­sta­ruo­ju me­tu Vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ras ti­ki­si gau­ti 177 tūks­tan­čius eu­rų gy­ven­to­jų svei­ka­tai stip­ri­nti. Po­li­ti­kai šau­kia va­lio. Ge­rai, kad ra­šo­mi pro­jek­tai ir įsi­sa­vi­na­mos Eu­ro­pos lė­šos. Sa­vi­val­dy­bei prie to pro­jek­to rei­kės pri­si­dė­ti tik kiek dau­giau kaip 15 tūks­tan­čių eu­rų.

Kaip gi bus stip­ri­na­ma gy­ven­to­jų svei­ka­ta? Ke­liuo­se kai­muo­se pa­sta­tys lau­ko tre­ni­ruok­lius. O pa­grin­di­nė lė­šų da­lis bus skir­ta svei­ka­tos mo­ky­mams. Ei­li­nį kar­tą bus pa­kvies­tas koks nors vaiz­din­gai pa­sa­ko­ti mo­kan­tis lek­to­rius, su­si­rinks bū­re­lis sen­jo­rų, klau­sy­sis ir ne­va svei­ka­tin­sis. Ir ne­va nuo tų pa­skai­tė­lių ge­rės gy­ven­to­jų, o ypač ra­jo­no vai­kų svei­ka­ta.

Pre­ven­ci­ja rei­ka­lin­ga. Ta­čiau ja rū­pin­tis pri­va­lė­tų al­gas už tai gau­nan­tys Vi­suo­me­nės svei­ka­tos biu­ro dar­buo­to­jai. Be to, svei­ka­tos pa­ta­ri­mų tiek daug įva­riau­siuo­se lei­di­niuo­se, te­le­vi­zi­jos lai­do­se.

Vi­so­kiau­si lek­to­riai mo­ko ir mo­ko žmo­nes svei­kiau gy­ven­ti. O jie kaip ser­ga taip ser­ga. Nes kas­dien daug ir sun­kiai dir­ba, ne­tu­ri lai­ko tin­ka­mai mai­tin­tis ir pail­sė­ti. Juos grau­žia nuo­la­ti­nis stre­sas, ne­sau­gu­mo jaus­mas, kas­die­nis sku­bė­ji­mas. Ir prie­do gal­vos su­ki­mas, kaip iš­mai­tin­ti ir vis­kuo, ko rei­kia, ap­rū­pin­ti šei­mą. Nie­kas į jų dar­bo­vie­tes nea­teis pa­skai­ty­ti pa­skai­tos, nes darb­da­vys ne­leis gaiš­ti lai­ko to­kiems nie­kams. Ga­liau­siai, nors jie ir ži­nos, kaip svei­kai gy­ven­ti, gy­ve­ni­mo są­ly­gos ne­leis lai­ky­tis vi­sų nu­ro­dy­mų.

Už tuos be­veik vė­jais pa­leis­tus 177 tūks­tan­čius eu­rų išei­tų ko­kia nors diag­nos­ti­nė apa­ra­tū­ra ar­ba bent ke­lio­li­ka bran­giai kai­nuo­jan­čių am­pu­lių vė­žiu ser­gan­tiems vai­kams ar suau­gu­siems. Gal­būt bū­tų iš­gel­bė­tos bent ke­lios gy­vy­bės.

Mes, lie­tu­vai­čiai, mo­juo­ja­me Kons­ti­tu­ci­jos 53-iuo­ju straips­niu, ku­ria­me sa­ko­ma, kad vals­ty­bė rū­pi­na­si žmo­gaus svei­ka­ta.

Tas rū­pes­tis – maž­daug pust­re­čio eu­ro, ku­riuos gy­dy­mo įstai­gos kas mė­ne­sį gau­na už kiek­vie­ną pri­si­ra­šiu­sį pa­cien­tą.

Per me­tus už kū­di­kį iki vie­ne­rių me­tų su­mo­ka­ma be­veik šim­tas eu­rų, už vai­kus iki ket­ve­rių me­tų – po 57 eu­rus, už pen­ke­rių – še­še­rių me­tų vai­kus – po 43 eu­rus, už 7 – 17 me­tų – po 29, už pa­ties dar­bin­giau­sio am­žiaus žmo­nes nuo 18 iki 49 me­tų – po 20,51 eu­ro.

Dau­gu­ma dir­ban­čių žmo­nių per mė­ne­sį Li­go­nių ka­soms su­mo­ka dau­giau ne­gu gy­dy­mo įstai­gos gau­na per me­tus. Ta­čiau šie pi­ni­gai iš­skirs­to­mi am­bu­la­to­ri­nei prie­žiū­rai, sta­cio­na­riam gy­dy­mui, rea­bi­li­ta­ci­jai ir sa­na­to­ri­niams gy­dy­mui, kom­pen­suo­ja­miesiems vais­tams, bran­giems ir pi­ges­niems ty­ri­mams ir ki­tiems da­ly­kams, ku­riais ne vi­siems ir ne vi­sa­da su­tei­kia­ma ga­li­my­bė nau­do­tis.

O sun­kia li­ga su­si­rgu­sio ar­ba mirš­tan­čio­jo mal­da­vi­mas gel­bė­ti pri­lygs­ta šauks­mui ty­ruo­se.