Naujausios
Ar mes kalti, kad gyvenome sovietmečiu?
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Prieš kelis dešimtmečius viename lietuviškame laikraštyje pasirodė publikacija „Kuo aš kaltas, kad gimiau Šilalėje?“ Šilalė sovietmečiu buvo užkampis ne tik geografine, bet ir infrastruktūros, finansinių galimybių bei dvasine prasme.
Daugelis valdininkų ir partinės nomenklatūros atstovų čia atvažiuodavo dirbti, kad palypėtų ant pirmojo karjeros laiptelio. Rajono reikalai ir gyventojų gerovė menkai rūpėjo.
Į redakciją paskambinusi iš Šilalės rajono kilusi Šiaulių rajono mokytoja pateikė kitą šio klausimo formuluotę: „Kuo aš kalta, kad gyvenau sovietmečiu?“
Iš televizijos laidų, iš aplinkos spaudimo, iš jaunesnių žmonių replikų pedagogė sakė nuolat jaučianti užuominą, jog gyventi sovietiniais laikais buvo lyg ir nusikaltimas.
Už tai ji dabar turi jausti gėdą, nes yra sovietinių laikų instituto paruošta pedagogė. „O iš kur tie kiti, kur sėdi aukštuose valdžios postuose? Gal nusileido iš Mėnulio ar Marso? Gal Vakaruose ar kitoje planetoje juos parengė dirbti inžinieriais, gydytojais, politikais?“ – klausia mokytoja, kasdien besistebinti, jog mokykloje pasakoti visą tiesą apie sovietmetį yra tabu.
Pasirodo, net atspindint istoriją tenka laikytis iš aukščiau diktuojamos mados, piešti ne taip, kaip buvo, o taip, kaip reikia.
Iš tiesų dažnai viešoje erdvėje pasigirsta minčių, kad turi išmirti visi sovietmečiu gyvenę žmonės, tuomet mūsų visuomenė pasikeis, atsinaujins, taps tikrai vakarietiška.
Tai žeidžia sovietmečiu gimusius ir gyvenusius žmones. Ar jie kalti, kad gimė būtent anuomet? Juk būtent jie – eiliniai sovietiniai inteligentai, būdami perdėm idėjiški ir altruistiški, apsiėję be deficitinių prekių, nesinaudoję tarnybine padėtimi, dabar sunkiausiai prisitaiko gyventi laukinio kapitalizmo sąlygomis.
Ir ar tie, kurie garsiausiai rėkia apie visuomenės atsinaujinimą, patys nepalieka sovietinio užkrato? Kyšių privilegijų, paveldimų postų, rankų kišimo į valstybės kišenę užkrato?
Tad kas iš to? Išmirs senoji sovietmečiu gyvenusi karta, liks gyventi naujoji, atsinešusi sovietmečio kartos genus.
Tik tiems, kurie iš tikrojo žmonių gyvenimo „daro“ istoriją gal ir naudinga, kai nelieka istorijos liudytojų. Jau beveik neliko karo dalyvių.
Apie karą, koks jis buvo iš tikrųjų, dar šiek tiek žino tik vyresnioji karta iš savo tėvų pasakojimų. Jų vaikams šitie pasakojimai – jau nebeįdomūs.
Apie pokarį tikrą tiesą žinančių taip pat jau nebedaug. Jie gali perteikti tik tai, ką matė vaikų akimis, ką tuo metu kalbėjo jų tėvai. Bet ar eilinio žmogaus vertinimai kam nors įdomūs?
Čia tik politikų, tarp kurių ne vienas to paties sovietmečio trejetukininkas, privilegija. Eiliniai nekvestionuoja ir nekomentuoja pačių išgyventos tautos istorijos ir to, ką mato savo akimis ar jaučia širdimi.
Vargu bau ar istorijos kūrėjai remsis ir šiandieninių naujosios gadynės gyventojų patirtimi. Veikiau jų patirtis ir išgyvenimus paliks kraštotyrininkams, žurnalistams, menininkams.
Istorikai rašys, kaip augo BVP, koks buvo NPD, ar pakankamas PSD. Žmogui tarp šių trumpinių nėra vietos. Jis – tik statistinis vienetas.
Gal todėl taip dažnai redakciją pasiekia žmogaus nevilties šauksmas.
„Gal yra krematoriumas gyviesiems? – klausė į redakciją užsukusi pusamžė kelmiškė. – Yra anoniminių alkoholikų klubai. Gal būtų galima įkurti nuo valdininkų nukentėjusių žmonių klubą?“
Ji atėjo su neįgaliu savo vyru. Pasakojo, jog dėl galvoje trūkusios kraujagyslės tik 40 procentų darbingumo beturintis jos vyras, norėdamas ramybės, grįžo į mirusių savo tėvų namus viename Šiaulių apskrities rajone.
Gyvena iš 153 eurų neįgalumo pašalpos. Vargsta savo vargą. Žmona dar turi darbo Kelmėje. Padeda vyrui pirkdama vaistus, sumokėdama komunalinius mokesčius.
Tačiau kartais kaimynams, matyt, pavydu ir žmogaus vargstamo vargo. Kambaryje pasiskaldė šakaliukų iš senų langų rėmų. Kad prasikurtų krosnį.
Kaimynai apkaltino triukšmavimu. Iškvietė policiją. Niekas nematavo, koks triukšmo lygis buvo. Surašė protokolą. Paskyrė 170 eurų baudą. Bauda didesnė negu viso mėnesio pašalpa.
„Tokia bauda būtų per didelė ir kokiam turtuoliui,“ – piktinosi moteris, pati paklojusi beveik visą savo algą už vyro „nusikaltimą“. Bijojo, kad, nesumokėjus baudos, antstoliai atims iš jo butą.
Kitąsyk kaimynė apkaltino vyrą per garsiai klausantis muzikos. Einant į svarstymą Savivaldybės administracinėje komisijoje „nusikaltėlį“ ištiko epilepsijos priepuolis.
Greitoji pagalba išvežė į ligoninę. Tačiau vyras vis tiek buvo apsvarstytas ir paskirta dar 86 eurų bauda.
„Jaučiuosi kaip šuo, įvarytas į būdą ir dar apmėtomas akmenimis, – guodėsi vyras. – Viena kaimynė nuolat rašo skundus. Mama jai buvo atidavusi vieną savo buto kambarį. Gal gviešiasi viso buto? Pikta, kad atsikrausčiau aš? Visi tame daugiabutyje susidraugavę. Vienas, apsišaukęs namo komendantu, grasina mane išvežti į durnyną, kita siekia „užmėtyti“ baudomis, kad antstoliai išvarytų iš buto. Kas kiek dienų aš turėčiau valgyti, kad galėčiau susimokėti visas baudas? Neturiu kam pasiskųsti. Salamakinas man nepasiekiamas.“
Nevilties šauksmas tyruose. To šauksmo tiek daug, kad nežinai, iš kurios pusės klausytis. Gal todėl iš savo komforto zonos sunkiai pajudantys valdininkai užsikemša ausis, užsiriša akis.
Teisėtvarkos institucijos veikia įstatymo vardu. Sausas įstatymas nenumato visų gyvenimo atvejų. Juo, lyg sausa pliauska užsimojus, žmogus tik bauginamas, bet nedrąsinamas. Nes niekas nenori ir neturi laiko gilintis į gyvenimo peripetijas, ypač tuomet, kai jos neatitinka statistinio vidurkio normų.
Tuomet nepatogų žmogų lengviausia nurašyti į problemiškų arba neprotingųjų būrį, uždaryti į „durnyną“. Tam išvien su baudėjais kartais dirba ir medikai, taip pat neturintys laiko gilintis į tikrąją kiekvieno paciento savijautą.
Jauna moteris pateko į vieną Kauno ligoninių. Ten buvo nuvežta greitosios pagalbos automobiliu. Pagalbos kvietėsi, nes temo sąmonė, tirpo rankos ir kojos, virpėjo širdis, mėlo rankos ir panagės.
„Galvojau, kad mirsiu, todėl iš visų jėgų reikalavau pagalbos, – pasakojo moteris. – Seselė iš karto įtarė hipokaliamiją. Bet gydytoja nusprendė, kad man tik panikos priepuolis. Iškvietė psichiatrę. Suleido raminamųjų.
Pusantros valandos balansavau tarp sąmonės užtemimų ir prašviesėjimų. Kol ištyrė kraują ir paaiškėjo, jog tikrai buvau ištikta hipokaliamijos. Tik tuomet medikai teikėsi sulašinti kalio. Tos minutės galėjau ir nesulaukti.“
Medikai būtų pasiteisinę ligonių antplūdžiu, žaibiška kokios nors ligos forma. O apsidrausdami pacientei vis tiek rekomendavo pasikonsultuoti pas psichiatrą.
Ar nepanašu į sovietmetį? Tik anuomet į beprotnamius uždarydavo kitokią politiką išpažįstančius. O dabar ten galėtum patekti dar greičiau – per elementarią buitinę situaciją.
Karo zonose liejasi kraujas. Sprogsta atominės elektrinės. Vyksta žemės drebėjimai. Iš ugnikalnių veržiasi lavina. Afrikoje žmonės badauja.
„Ko jūs lietuviai norite? Dar labai gerai ir ramiai gyvenate,“ – mėgsta sakyti valdžios ponai ir stambūs verslininkai, kai stenėdami pagaliau nusprendžia kelti minimalų atlyginimą.
Ir duoda suprasti: jų nuopelnas, kad Lietuvoje dar neprasiveržia ugnikalniai ir nedreba žemė.
Pagal Jungtinių Tautų paskelbtą naujausiąjį laimės indeksą lietuviai 60-i pasaulyje iš 156 šalių. Nors pensijos ir atlyginimai mažesni negu pas kaimynus, pasirodo, jaučiamės laimingesni už latvius, estus ir rusus.
Tuomet į galvą braunasi keista mintis. Ar tik laimės indeksą nepagerina iš sovietinės visuomenės dar užsilikę idealistai?
Redakcijos archyvo nuotr.
