Naujausios
KOMENTARAS
Ar Kelmėje sušaudyti žydai kitokie?
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Iš Izraelio Chaderos miesto atvažiavusi Dora Šapiraitė-Nidel norėjo aplankyti 1941-aisiais sušaudytų savo tėvų kapą.
82 metų moteris retai atvažiuoja į Lietuvą, todėl laiko pareiga bent retų vizitų metu aplankyti tą vietą, kur buvo sušaudyti ir duobėje užkasti jos artimieji: mama, sesuo ir trys sesers sūnūs. Tėvelis buvo sugautas mieste ir sušaudytas Kelmėje.
Žydų Taibės ir Icchoko Šapirų šeima netoli Kelmės esančiame Graužų kaime buvo prisiglaudusi pas savo draugus vietos ūkininkus, tikėdamasi, kad čia pavyks išlikti.
Tačiau ūkininkų kaimynai juos įskundė. Ūkininkų tarnaitei pavyko išgelbėti tik du Šapirų vaikus Dorą ir Juozą. Ji iššoko su vaikais pro langą ir pabėgo į mišką.
Tarybiniais laikais toje vietoje, kur prie eglės buvo atvaryti ir sušaudyti penki žmonės, aptikta žmonių kaulų. Suaugęs Šapirų sūnus Juozas ten padarė kapavietę ir pastatė paminklą.
Dabar prie kapavietės patekti būtų galima nebent malūnsparniu. Žemę susigrąžino Amerikoje gyvenantys jos savininkų palikuonys ir išnuomojo vietos ūkininkui.
Ūkininkas aplink aria, sėja javus ir kukurūzus. Jokio privažiavimo prie kapavietės nėra. Norėdami pasiekti žydų šeimos sušaudymo vietą artimieji patenka į ūkininko nemalonę.
Tas pats nutiko ir šią vasarą. Doros Nidel dukterėčia kelmiškė tautodailininkė Kornelija Lopetienė visureigiu nuvežė ją į Kelmės apylinkių seniūnijoje esantį Graužų kaimą. Pėsčia nueiti garbaus amžiaus moteris nebūtų pajėgusi.
Tačiau vos spėjus išlipti iš visureigio, prie moterų atbėgo šią žemę dirbantis vietos ūkininkas. Kaltino padarius žalą, išvažinėjus jo kukurūzų lauką. Vairuotoja teisinosi važiavusi vėžėmis, tik šlapioje molingoje dirvoje sumėtė automobilį, gal ir pervažiavo kelis kukurūzus.
Automobilis nufotografuotas. Vairuotoja paskųsta Savivaldybės administracijai. Sudaryta komisija važiavo apžiūrėti, kiek žalos pridaryta. Tačiau žalos nenustatė.
Kyla klausimas, kodėl tik vienos pusės interesams atstovauja Savivaldybės administracijos atstovai?
Problema dėl žydų sušaudymo vietos lankymo tęsiasi jau daugelį metų. Apie tai, kaip Šapirų anūkė prie savo močiutės kapo turi eiti per brūzgynus, melioracijos griovius ir ražienas, prieš septynerius metus rašyta ir „Šiaulių krašte“.
Tuomet už kultūros paveldą atsakingas Kelmės valdininkas aiškino, jog tos kapavietės kultūros vertybių sąraše nėra. Reikėtų atlikti geodezinius matavimus, padaryti privažiavimą ir, įteisinus kaip kultūros paveldo objektą, įtraukti į registrą. Kodėl iki šiol to nepadarė, neaišku.
Kultūros vertybių departamento Šiaulių padalinio vyriausiasis inspektorius Zenonas Stundžia tuomet aiškino, jog Kultūros paveldo apsaugos įstatymas draudžia žudynių vietoje vykdyti žemės ūkio veiklą. Kapavietė įgauna viešos pagarbos vietos statusą.
O jeigu ši kapavietė kultūros paveldo statuso neturi, jos apsaugą reglamentuoja Vyriausybės numatytos Kapinių tvarkymo taisyklės.
Kapinėse, kaip žinia, niekas taip pat nesėja nei rugių, nei kukurūzų.
Per septynerius metus, kurie praėjo nuo tų pasikalbėjimų dienos, joks statusas ir jokios taisyklės šiai kapavietei nepritaikytos.
Prieš kiekvieną kelionę į Izraelį I. Šapiro anūkė K. Lopetienė mynė Savivaldybės slenksčius, kad nuvežtų bent kokią žinią savo tetai Dorai. Ji gaudavo pažymas, kad dėl kapavietės įteisinimo atliekami parengiamieji darbai.
Per septynerius metus Savivaldybėje keitėsi valdžios. O išspręsti tokio elementaraus žmogiško klausimo taip ir nesugebėta. Valdininkai teisinasi, jog reikėtų identifikuoti palaikus, ir apskritai čia esą labai daug darbo ir sudėtinga procedūra.
Bet ar ne tam valdininkai iš mokesčių mokėtojų pinigų ir išlaikomi, kad dirbtų tą darbą, spręstų žmonių problemas?
D. Nidel jau nebemato kitos išeities – tik išpirkti iš Amerikoje gyvenančių savininkų tą žemės gabalą, kad galėtų oriai nepuolama ir neskundžiama patekti į savo mamos ir sesers bei sūnėnų kapavietę.
Tačiau Lietuvoje, pasirodo, sudėtinga net sužinoti tikrųjų žemės savininkų adresą ir pavardę. Žemėtvarkos tarnyba tokios informacijos neteikia. Ją saugo šventas Asmens duomenų apsaugos įstatymas.
Tik kas šiuo atveju švenčiau? Nežinia ką nuo ko saugantis įstatymas? Ar nekaltų žmonių krauju sulaistytas žemės gabalėlis, įprasminantis istoriją?
Šiaulių pramonės parke tiesiant kelią šalia 1941–1945 metų masinių žudynių vietos ekskavatorius išvertė žmonių kaulų.
Sujudo ir valdžia, ir žydų bendruomenė. Ketinta perlaidoti šimtus palaikų, nes antraip būtų tekę palaidoti 32 milijonų litų vertės projektą.
Paaiškėjo, jog žydų papročiai draudžia judinti palaikus. Juos reikia palikti ten, kur ilsėjosi. Paveldosaugininkai sustabdė darbus. Kelią teks tiesti kitoje vietoje.
Šitie pokyčiai taip pat kainuos daug laiko ir pinigų. Todėl kyla klausimas, ar šalia Kelmės, Graužų kaime, sušaudyta žydų šeima yra kitokia, kad ant jos palaikų gali augti kukurūzai?
Sakysite: ten šimtai palaikų, o čia tik viena šeima. Bet ir kapavietės įteisinimas čia nekvepia milijonais. Reikėtų tik šiek tiek nuoširdaus valdininkų darbo.
Galiausiai ir Šapirų šeimos tragedija – tai didžiulės Lietuvos tragedijos dalis.
