Ar „Eurovizijai“ įdomus Lietuvos šimtmetis?

Ar „Eu­ro­vi­zi­jai“ įdo­mus Lie­tu­vos šimt­me­tis?

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Šią žie­mą kel­miš­kiai ir šiau­lie­čiai aud­rin­gai ga­li leis­ti šeš­ta­die­nio va­ka­rus prie te­le­vi­zo­rių, kai ro­do eu­ro­vi­zi­nes ko­vas. Dėl tei­sės skris­ti į Li­sa­bo­ną var­žo­si net dvi iš Kel­mės ki­lu­sios dai­ni­nin­kės.

Tre­čio­jo­je at­ran­ko­je pa­si­ro­dė ir į pus­fi­na­lį pa­te­ko iš Vid­so­džio kai­me­lio ki­lu­si Šiau­liuo­se mo­ky­to­ja dir­ban­ti Ži­vi­lė Ged­vi­lai­tė.

Praė­ju­sį šeš­ta­die­nį vi­sai ne­ti­kė­tai į „Eu­ro­vi­zi­jos“ trau­ki­nį dar spė­jo įšok­ti kel­miš­kė Mo­ni­ka Ma­ri­ja Pau­laus­kai­tė, ką tik lai­mė­ju­si „Lie­tu­vos bal­so“ kon­kur­są. Ir „Eu­ro­vi­zi­jo­je“ Mo­ni­ką Ma­ri­ją ly­dė­jo sėk­mė. Ko­mi­si­ja jos at­lie­ka­mai Eri­cos Jen­nings dai­nai „The Truth“ sky­rė ant­rą­ją, žiū­ro­vai – pir­mą­ją vie­tą. At­li­kė­ja ta­po į fi­na­li­nes ko­vas pa­te­ku­sio dai­ni­nin­kų še­še­tu­ko ly­de­re.

Ži­vi­lės Ged­vi­lai­tės me­lo­din­ga dai­na, ko­mi­si­jos įver­tin­ta kuk­liai, žiū­ro­vų taip pat pa­kel­ta į pir­mą­ją vie­tą.

Tai­gi, to­les­niuo­se „Eu­ro­vi­zi­jos“ eta­puo­se var­žy­sis net dvi kel­miš­kės.

Jų kraš­tie­čiai kils ir vėl sė­sis ant sa­vo so­fų, skam­bins, ner­vin­sis, keiks sti­lis­tus, kad ne­tin­ka­mai ap­ren­gė gra­žią­ją Mo­ni­ką Ma­ri­ją.

Ir, ži­no­ma, vi­sa­da jie bus tei­sūs. Nes šis dau­giau kaip še­šias­de­šimt me­tų be­si­tę­sian­tis te­le­vi­zi­jos kon­kur­sas yra dau­giau žiū­ro­vų, o ne ko­mi­si­jos sim­pa­ti­jų kon­kur­sas. Dai­nos ir bal­so kon­kur­sas. Nors tun­tai at­li­kė­jų sten­gia­si at­kreip­ti dė­me­sį kur­da­mi kuo įspū­din­ges­nius šou su ba­le­ri­no­mis, kūl­vers­čiais, „ba­buš­ko­mis“ ir t. t.

Spar­čiai ma­te­ria­lė­jan­ti Eu­ro­pa vis ma­žiau dė­me­sio ski­ria dva­si­niam gy­ve­ni­mui. Drauge pa­si­kaus­to vis mand­res­nė­mis kū­ry­bi­nė­mis in­dust­ri­jo­mis. Dau­gė­ja ga­li­my­bių pa­da­ry­ti mo­der­nų ar vi­siš­kai be­pro­tiš­ką šou.

Ta­čiau joks šou ne­ga­li pa­keis­ti iš šir­dies plau­kian­čios kū­ry­bi­nės vers­mės. Jo­kia sin­te­ti­nė bū­ty­bė, te­gu ir dru­ge­lio ar bi­tės spar­nais, ne­ga­li skleis­ti įtai­gios ir svar­bios ži­nios. To­dėl ge­rų, už šir­dies grie­bian­čių dai­nų vis ma­žė­ja. Ma­žė­ja ir ga­bių, ta­len­tin­gų žmo­nių, pa­si­ryž­tan­čių sa­ve pa­skir­ti sce­nai ir kū­ry­bai. Kai pa­si­ro­do kas nors tik­res­nio kaip Alek­sand­ras Ry­ba­kas ar vo­kie­tai­tė Le­na, lai­mi be di­des­nių gin­čų.

Sa­ko­ma, jog „Eu­ro­vi­zi­ja“ – ne tik il­giau­siai be­si­tę­sian­tis, bet ir vie­nas mėgs­ta­miau­sių te­le­vi­zi­jos ro­do­mų lai­dų tarp eu­ro­pie­čių.

Bent treč­da­lis lie­tu­vių taip pat pri­si­ra­ki­na prie ek­ra­nų, kai pra­si­de­da „Eu­ro­vi­zi­jos“ at­ran­ka. Gin­či­ja­si su ko­mi­si­ja. Pro­tes­tuo­ja prieš jos nuo­mo­nę, bur­no­ja, kai at­sto­vau­ti Lie­tu­vai iš­ren­ka­mas ne tas kan­di­da­tas.

Jei ne­pa­ti­kęs ne­pa­ten­ka į fi­na­lą – džiau­gia­si. Jei pa­ti­kęs Eu­ro­po­je uži­ma pra­stą vie­tą – grą­žo ran­kas. Tai­gi, emo­ci­jų – nors ve­ži­mu vežk! Di­džio­sios į fi­na­lą tie­siai ke­liau­jan­čios ša­lys į šį kon­kur­są, re­gis, ne­žiū­ri taip la­bai rim­tai.

O mes no­ri­me lai­mė­ti. Da­ly­vau­jam jau dau­giau kaip dvi­de­šimt me­tų, o aukš­čiau šeš­tos vie­tos nie­kuo­met ne­pa­ki­lo­me. Ka­žin ko­dėl?

Per ke­tu­ris šių­me­tės „Eu­ro­vi­zi­jos“ at­ran­kos eta­pus pa­si­ro­dė be­veik pus­šim­tis at­li­kė­jų. Tik vie­nas ki­tas – la­biau ži­no­mas. Dau­gu­ma – pra­de­dan­tys, o gal mu­zi­kuo­jan­tys res­to­ra­nuo­se, pri­va­čiuo­se va­ka­rė­liuo­se ar tie­siog vie­nu­mo­je.

Rim­ti pro­fe­sio­na­lūs at­li­kė­jai nė ne­si­var­žo. Bi­jo, jog ei­li­nį kar­tą iš­rinks ne tą? Juk tu­ri­me to­kią sa­vy­bę iš­si­rink­ti ne tą val­džią, ne tą at­li­kė­ją, ne tą pro­fe­si­ją.

Taip nu­tin­ka, nes bi­jo­me bū­ti sa­vi­mi. Užuot už­trau­kę gra­žia lie­tu­vių kal­ba, sa­vo na­tū­ra­lu­mą mas­kuo­ja­me sve­ti­mais žo­džiais, rit­mais ir me­lo­di­jo­mis. Ne­tu­ri­me kom­po­zi­to­rių? Kai pa­si­klau­sai lie­tu­viš­kų dai­nų, su­vo­ki, kiek pa­jė­gė­me su­kur­ti gra­žių hi­tų. Tik į „Eu­ro­vi­zi­jos“ at­ran­kas jie kaž­ko­dėl ne­pa­ten­ka. Gal kom­po­zi­to­riai jas į ete­rį pa­lei­džia anks­čiau, neiš­lau­kę at­ran­kos lai­ko? Gal ne­ma­no, kad dai­na tiks di­džia­jai „Eu­ro­vi­zi­jos“ sce­nai?

Kar­tais ky­la min­čių – gal ir Lie­tu­va ga­lė­tų pa­sa­ko­ti sa­vo is­to­ri­ją kaip Uk­rai­na ar ki­tos dra­ma­tiš­ko li­ki­mo „Eu­ro­vi­zi­jos“ da­ly­vės? Ko­dėl, tar­kim, Lie­tu­vos šimt­me­čio pro­ga ne­pa­pa­sa­ko­jus lie­tu­vių trem­ti­nių is­to­ri­jos ar­ba par­ti­za­nų ko­vos ir neį­dė­jus jų į Mo­ni­kos Ma­ri­jos Pau­laus­kai­tės lū­pas? Juk vie­no iš ko­mi­si­jos na­rių žo­džiais, ši ta­len­tin­ga, sod­raus ir ga­lin­go bal­so at­li­kė­ja įtai­giai su­dai­nuo­tų net res­to­ra­no me­niu.

Gal Lie­tu­vos šimt­me­tis at­neš­tų Lie­tu­vai per­ga­lę?