
Naujausios
Ar „Eurovizijai“ įdomus Lietuvos šimtmetis?
Regina MUSNECKIENĖ
Šią žiemą kelmiškiai ir šiauliečiai audringai gali leisti šeštadienio vakarus prie televizorių, kai rodo eurovizines kovas. Dėl teisės skristi į Lisaboną varžosi net dvi iš Kelmės kilusios dainininkės.
Trečiojoje atrankoje pasirodė ir į pusfinalį pateko iš Vidsodžio kaimelio kilusi Šiauliuose mokytoja dirbanti Živilė Gedvilaitė.
Praėjusį šeštadienį visai netikėtai į „Eurovizijos“ traukinį dar spėjo įšokti kelmiškė Monika Marija Paulauskaitė, ką tik laimėjusi „Lietuvos balso“ konkursą. Ir „Eurovizijoje“ Moniką Mariją lydėjo sėkmė. Komisija jos atliekamai Ericos Jennings dainai „The Truth“ skyrė antrąją, žiūrovai – pirmąją vietą. Atlikėja tapo į finalines kovas patekusio dainininkų šešetuko lydere.
Živilės Gedvilaitės melodinga daina, komisijos įvertinta kukliai, žiūrovų taip pat pakelta į pirmąją vietą.
Taigi, tolesniuose „Eurovizijos“ etapuose varžysis net dvi kelmiškės.
Jų kraštiečiai kils ir vėl sėsis ant savo sofų, skambins, nervinsis, keiks stilistus, kad netinkamai aprengė gražiąją Moniką Mariją.
Ir, žinoma, visada jie bus teisūs. Nes šis daugiau kaip šešiasdešimt metų besitęsiantis televizijos konkursas yra daugiau žiūrovų, o ne komisijos simpatijų konkursas. Dainos ir balso konkursas. Nors tuntai atlikėjų stengiasi atkreipti dėmesį kurdami kuo įspūdingesnius šou su balerinomis, kūlversčiais, „babuškomis“ ir t. t.
Sparčiai materialėjanti Europa vis mažiau dėmesio skiria dvasiniam gyvenimui. Drauge pasikausto vis mandresnėmis kūrybinėmis industrijomis. Daugėja galimybių padaryti modernų ar visiškai beprotišką šou.
Tačiau joks šou negali pakeisti iš širdies plaukiančios kūrybinės versmės. Jokia sintetinė būtybė, tegu ir drugelio ar bitės sparnais, negali skleisti įtaigios ir svarbios žinios. Todėl gerų, už širdies griebiančių dainų vis mažėja. Mažėja ir gabių, talentingų žmonių, pasiryžtančių save paskirti scenai ir kūrybai. Kai pasirodo kas nors tikresnio kaip Aleksandras Rybakas ar vokietaitė Lena, laimi be didesnių ginčų.
Sakoma, jog „Eurovizija“ – ne tik ilgiausiai besitęsiantis, bet ir vienas mėgstamiausių televizijos rodomų laidų tarp europiečių.
Bent trečdalis lietuvių taip pat prisirakina prie ekranų, kai prasideda „Eurovizijos“ atranka. Ginčijasi su komisija. Protestuoja prieš jos nuomonę, burnoja, kai atstovauti Lietuvai išrenkamas ne tas kandidatas.
Jei nepatikęs nepatenka į finalą – džiaugiasi. Jei patikęs Europoje užima prastą vietą – grąžo rankas. Taigi, emocijų – nors vežimu vežk! Didžiosios į finalą tiesiai keliaujančios šalys į šį konkursą, regis, nežiūri taip labai rimtai.
O mes norime laimėti. Dalyvaujam jau daugiau kaip dvidešimt metų, o aukščiau šeštos vietos niekuomet nepakilome. Kažin kodėl?
Per keturis šiųmetės „Eurovizijos“ atrankos etapus pasirodė beveik pusšimtis atlikėjų. Tik vienas kitas – labiau žinomas. Dauguma – pradedantys, o gal muzikuojantys restoranuose, privačiuose vakarėliuose ar tiesiog vienumoje.
Rimti profesionalūs atlikėjai nė nesivaržo. Bijo, jog eilinį kartą išrinks ne tą? Juk turime tokią savybę išsirinkti ne tą valdžią, ne tą atlikėją, ne tą profesiją.
Taip nutinka, nes bijome būti savimi. Užuot užtraukę gražia lietuvių kalba, savo natūralumą maskuojame svetimais žodžiais, ritmais ir melodijomis. Neturime kompozitorių? Kai pasiklausai lietuviškų dainų, suvoki, kiek pajėgėme sukurti gražių hitų. Tik į „Eurovizijos“ atrankas jie kažkodėl nepatenka. Gal kompozitoriai jas į eterį paleidžia anksčiau, neišlaukę atrankos laiko? Gal nemano, kad daina tiks didžiajai „Eurovizijos“ scenai?
Kartais kyla minčių – gal ir Lietuva galėtų pasakoti savo istoriją kaip Ukraina ar kitos dramatiško likimo „Eurovizijos“ dalyvės? Kodėl, tarkim, Lietuvos šimtmečio proga nepapasakojus lietuvių tremtinių istorijos arba partizanų kovos ir neįdėjus jų į Monikos Marijos Paulauskaitės lūpas? Juk vieno iš komisijos narių žodžiais, ši talentinga, sodraus ir galingo balso atlikėja įtaigiai sudainuotų net restorano meniu.
Gal Lietuvos šimtmetis atneštų Lietuvai pergalę?