Naujausios
APLAIDUMAS AR NEPAGARBA VALSTYBEI?
Stasys TUMĖNAS
Praėjusį savaitgalį po ilgokos pertraukos Šiaulių stadione dvi dienas vyko Lietuvos lengvosios atletikos čempionatas, kuris neblogai buvo nušviestas spaudoje. Deja, rašiniuose, televizijos, radijo reportažuose viską užgožė sekundės, metrai, pavardės, prizininkų vardai ir padejavimai, kad nė vienas Lietuvos atstovas neįvykdė kvalifikacinių normatyvų, leidžiančių dalyvauti pasaulio čempionate Maskvoje.
Visos žiniasklaidos priemonės nutylėjo, man regis, ypač šiauliečiams svarbų faktą – tarp čempionato prizininkų neliko universiadoje Kazanėje aštuntąją vietą užėmusio Justino Beržanskio pavardės, nors jis šiauliečių džiaugsmui 3000 m bėgime su kliūtimis finišavo pirmasis, net keliomis dešimtimis sekundžių aplenkęs klaipėdietį D. Butkevičių, kuriam vėliau teisėjai paskyrė aukso medalį.
Kas įvyko, kodėl taip atsitiko? Klausimas, kuris vertas diskusijos.
J. Beržanskis teisėjų sprendimu buvo diskvalifikuotas už Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) nuostatų 31 punkto pažeidimą, kuris nusako, kad „LLAF rengiamose varžybose Lietuvos sportininkams neleidžiama dalyvauti kitos šalies sportine apranga“.
Justinas beveik 13 minučių, sugaištų distancijoje, propagavo Kenijos valstybę, nes bėgo su šios šalies apranga ir užrašu.
Kodėl su Kenijos, o ne su Latvijos, Rusijos, Brazilijos? Iš kur jis ją gavo? Ar juo jau susidomėjo Kenijos bėgikų agentai?
Lengvosios atletikos žinovai atsakymą greitai suras – kaip ir daugeliui kitų, taip ir Justinui, Kenijos bėgikai D. Radisha, Eriekelis Kienboi, Richardas Karavėjė ar Kipkenboi Materlongas yra autoritetai, į kuriuos reikia orientuotis, bet vargu ar bėgikas dovanų ją gavo iš tų jau milijonieriais tapusių Kenijos bėgikų.
Galbūt šiauliečiui aprangą padovanojo koks nors vidutiniokas Kenijos bėgikas tarptautinėse varžybose.
Kaip teigia LLAF teisėjų kolegijos pirmininkas Alfonsas Buliuolis, J. Beržanskis ir jo treneris Pranas Šaučikovas jau padavė prašymą šį klausimą svarstyti artimiausiame LLAF tarybos posėdyje ir atšaukti teisėjų sprendimą.
Nežinia, kaip pasielgs taryba, bet bėgiko argumentas, kad jis nežinojo šio nuostatų punkto, kelia ne tik abejonių, bet ir klausimą, ar perspektyvus bėgikas, kuriam už gerus startus neseniai Šiaulių meras įteikė padėkos raštą, suvokia, ką reišia meilė savo valstybei, savo miestui Šiauliams?
Gal tai jaunatviškas aplaidumas, ar jau ir nepagarba valstybei, savo kraštui? Ar įsivaizduojate amerikietį, vokietį, nacionaliniame čempionate startuojantį su Lietuvos ar Rusijos vėliava? Tai neįmanoma.
O gal šiuo atveju kalti treneriai, miesto sporto vadovai, neįstengiantys dėl finansinių nepriteklių nupirkti sportininkams vienodos aprangos su miesto užrašu. Juk varžybos – Lietuvos čempionatas, kur gali pasirodyti, ko vertas tavo miestas, rajonas, tai yra puiki galimybė pasakyti, kad ne visur stipriausi yra Vilnius, Kaunas, Klaipėda.
Tokiu mano teiginiu suabejojo ir Lietuvos rinktinės treneris Kęstutis Jezepčikas ir jau minėtasis A. Buliuolis, kurių teigimu, J. Beržanskis, vienas perspektyviausių šalies bėgikų, į kurį dedamos ateities viltys, apranga tikrai yra aprūpinamas.
J. Beržanskio atvejis rodo, kad nepagarba valstybei prasideda nuo nepagarbos savo šalies aprangai, vėliavai, nuo, regis, tokių nekaltų Lietuvos vardo užrašų ant alaus skardinių, „bambalių“. To jaunimas Lietuvoje mato per akis.
JAV pavyzdys rodo, kad meilę savo kraštui, vėliavai, himnui reikia ugdyti ir ugdytis nuo mažumės. Gražu žiūrėti, kaip Amerikos pypliai pradinukai traukia valstybės himną, ranką tvirtai prispaudę prie širdies.
Ir kaip graudu, kai mūsų valstybės jaunimas nemoka savo himno, nežino savo istorijos. Tie patys bėgikai R. Bitė, A. Aleksiejūnas, N. Sabaitė-Razienė, R. Valiulis tik svajoti galėjo, kad jie startuotų su Lietuvos savarankiškos valstybės apranga ir šalies pavadinimu ant krūtinės.
Deja, kosmopolitėjimas veržiasi ir į sportą, kur viską lemia pinigai, o ne šalies prestižas, pilietinė nuostata, išreikšta noru tapti savo šalies čempionu.
Šiauliuose Lietuvos čempionate nestartavo kita Lietuvos rinktinės narė, universiados Kazanėje prizininkė Eglė Balčiūnaitė, nors žiūrovai buvo masinami atvykti pažiūrėti jos bėgimo iki paskutinės akimirkos.
Nesiimsiu čia smerkti Eglės, užteko kritikos jos komandos draugui Justinui, bet ryškėja tendencija, kad Eglės geras pasirodymas universiadoje, turimas kišenėje bilietas į pasaulio čempionatą Maskvoje leido jai ignoruoti, negerbti jos pažiūrėti susirinkusių žiūrovų.
Paaiškėjo, kad Eglė su treneriu, pasak specialistų, tą dieną pasirinko nelengvą treniruotę, o ne startą Šiauliuose. Ir vėl prisimenu gyvenimą JAV, kur lengvaatlečiai, nedalyvaujantys šalies čempionate, net negali galvoti apie startus šalies rinktinėje pasaulio čempionatuose ar olimpiadoje.
Meilė ir pagarba savo valstybei prasideda nuo smulkmenų, tarp jų – nuo pagarbos savo miestui, savo aprangai, savo žiūrovams.
