Naujausios
KOMENTARAS
Akmenys į jautrią sielą
Regina MUSNECKIENĖ
Gal prisimenate A.Vienuolio apsakymą „Arkliavagio duktė“? Ten pasakojama, kaip kaimas užmėtė akmenimis žmogų, pavogusį svetimą arklį. Rašytojas parodė devynioliktojo amžiaus pabaigos kaimo tamsumą ir idiotizmą.
Paskaičiau per šimtą komentarų apie savo rašinio heroję Birutę ( „Ant debesies bulvės neauga“ 2013 01 29) ir suabejojau, ar tik negrįžome šimtmečiu atgal.
Tiesa, Birutė nepavogė arklio. Neužmušė žmogaus. Nieko neapiplėšė. Jos nenuteisė. Nelaikė areštinėje.
Tačiau apie žmogžudžius neparašoma tiek bjaurasties, kiek apie moterį, kenčiančią savo vargą. Daugelis komentatorių tarsi akmenimis svaidosi piktais, pagiežingais žodžiais.
Kaip galėjo atsidurti pirmajame laikraščio puslapyje? Kodėl sau leidžia bendrauti su spaudos žurnalistais ir rodytis per televiziją?
Turėtų būti savo vietoje. Auginti bulves ne ant debesies, o Pagryžuvyje, pas savo motiną. Tampyti kiaulių jovalo kibirus.
Žodžiu, pasišovusių surežisuoti vienišos, jokio užnugario neturinčios moters gyvenimą – tuntai. Ir kiekvienas jį režisuotų savaip. O kadangi herojė nepripažįsta svetimos režisūros, ją reikia užmėtyti akmenimis.
Mat, esame pripratę matyti kitokį skurdžių. Nuolankų. Protiškai atsilikusį. Baigusį tik specialiąją mokyklą. Apsirengusį sudriskusiomis drapanomis. Nežinantį įstatymų. Neretai prasigėrusį. Bijantį pareikalauti to, kas jam priklauso. Kvailelį arba bent apsimetantį kvailesniu už seniūnijos socialinę darbuotoją, apsukrų kaimyną ar kitą žmogelį, patogiai įsikomponavusį į lietuvišką sociumą.
Birutė netelpa į tokius socialiai remtino žmogaus rėmus. Per daug išdidi. Mes įpratę skurdžių matyti sugniuždytą, nuleidusį galvą, visų bijantį.
O ji nuėjo į seniūniją paprašyti malkų. Kaip išdrįso? Malkos jai nepriklauso, nes neturi savo būsto.
Kilo šaršalas. Juk ne ant lovos gulinti. Galėtų parsivilkti malkų iš miško. Galėtų gatvę šluoti. Per daug save aukština. Susireikšminusi. Turėtų būti savo vietoje.
O kur ta vieta? Skurdžiaus etalono neatitinka. Inteligentai nepripažįsta. Turtingieji į savo būrį nepriima. Gailestingieji rėmė. Bet negailestingieji pastaruosius vadina kvailiais. Tai ką daryti, jei neatitinki nė vieno visuomenės susikurto stereotipo?
Ką bedarytų moteris, viskas kliūva. Kam per rinkimus dirbo rinkimų komisijoje? Kai nedirba, sako, jog ji tinginė.
Kam iš pašalpos perka dažų tapyti? Kam dukrai iš parduotuvės parneša kivių, o ne duonos su pienu?
Kodėl pati vilki kailinius, o dukra – tik striukytę? Bet kad, gavusi pašalpą, eina ieškoti rūbų į labdarynus – irgi negerai.
Komentatoriai piktinasi net dėl to, kad Tytuvėnų regioniniame parke surengus Birutės darbų parodą, seniūnai jai įteikė gėlių.
Ar ne pavydas kalba jų lūpomis?
Dar nebuvau sutikusi žmogaus, kurio gyvenimas taip rūpėtų pašaliniams.
Kyla įtarimas, jog kažkas jaučia grėsmę karjerai? Kad kažkam naudinga kiršinti motiną ir dukrą.
Kokius nusikaltimus motinai ta dukra padarė? Nešėrė kiaulių? Neravėjo daržų? Paprašė pinigų susimokėti už mokslus?
Bet meskite į mane akmenį visi tie, kurie netraukėte savo vaikų iš bėdų. Nepadėjote susimokėti jiems už mokslus. Neapmokėjote neprotingai prašnekėtų telefono sąskaitų. Nekentėte nemigo naktų dėl jų vedybų, skyrybų ir kitokių paklydimų? Ir ar visada Jūsų vaikai paklusniai vykdė visus tėvų nurodymus?
Ar visiems pavyko savo vaikus nulipdyti pagal savo paveikslą?
Spauda – ne biblija. Ji neaprašinėja šventųjų gyvenimo. Ir neteigia, kad rašinio herojė – šventa.
Bet ar dėl to ji neturi teisės išdėstyti savo minčių, papasakoti apie savo gyvenimą? Juolab, kad pati savikritiškai pripažįsta nesugebanti įsitarpuoti į šiandieninį, kasdienės kovos už būvį lauku virtusį pasaulį. Kovoja kaip sugeba pati.
Paprotinkite, jeigu Jūs sugebate geriau. Juk esate padorūs katalikai.
Birutė pati nesisiūlė į pašnekoves nei televizijai, nei mūsų dienraščio redakcijai. Nesiskundė savo likimu ir nieko nekaltino kaip daugelis interpretuoja.
Žiniasklaidos darbininkai patys nuolat ieško įdomių, turinčių ką pasakyti ir gebančių sklandžiai dėstyti mintis pašnekovų. Ar ši moteris turėjo vyti žurnalistus lauk? O gal slėptis nuo žurnalistų tvarte kaip daro kai kurios atokių kaimų močiutės?
Ar teisinga žmogų vertinti tik pagal tai, ką jis užgyveno materialaus? Nesvarbu kokia kaina ir kieno sąskaita.
Nejaugi mums lyg kokiems nešvariausio Europos tvarto gyvuliams jau visai nesvarbu žmogaus siela? Galime ją paspirti, sutrypti... Negi tikrai tapome visiškais biorobotais, be jausmų, suinteresuotais tik pavalgyti ir nueiti į tualetą?
Ar to, kad žmogus nemėgsta fizinio darbo, neatsveria kiti jo gebėjimai?
Pasirodo, Birutė visko dar net nepasakė apie save. Ji ne tik tapo, bet ir puikiai fotografuoja, sugeba siūti dailius vienetinius dalykėlius. Ir jos mąstymas – tikrai neeilinės moters. Bėda tik ta, kad gūdžių kaimų pribarstytoje ir piktų žmonių pilnoje Lietuvoje niekam tokių dalykų nereikia. O į didmiesčius turtų nemokantys susikrauti žmonės sunkiai prasiskverbia.
Nereikalingo žmogaus problema tampa vis skaudesnė ir gilesnė. Ar vieną dieną neištiks ji ir pačių tų, kurie šiandien turi galią tvarkyti kitų likimus ir pasiruošę akmenimis užmėtyti rašinio heroję?
Europėjančioje ir globalėjančioje Lietuvoje tiek daug kalbama apie toleranciją. Svarstoma, ar leisti gėjų santuokas. Ką jau kalbėti apie toleranciją gėjams, jeigu taip nekenčiame šalia esančio šiek tiek kitokio, į mūsų susikurtus stereotipus netelpančio žmogaus?
Pamenu vieną mokyklinio gyvenimo momentą. Klasiokai užsidarė klasėje ir primušė meniškos prigimties mergaitę už tai, kad ji, jausdama poreikį būti originalia, uniformą pasipuošė didesne nei tradicinė balta apykakle.
Klasė pasipiktino. Ką ji sau leidžia? Kodėl nenori būti tokia kaip visi?
Tai nutiko prieš keturiasdešimt metų. Gūdaus kaimo mokykloje. Pasirodo, kur bebūtume – Tarybų sąjungoje ar Europoje, niekur nepabėgsime nuo savęs...
„...pati nesisiūlė į pašnekoves nei televizijai, nei mūsų dienraščio redakcijai. Nesiskundė savo likimu ir nieko nekaltino kaip daugelis interpretuoja.“
