Šimto metų jubiliejus – su juoku ir dainomis

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.
Šim­ta­me­tė Pau­li­na Be­niu­šie­nė mėgs­ta su­siė­ji­mus, pa­dai­nuo­ti.
"Oi, kaip man šian­dien sma­gu!" – džiau­gė­si šiau­lie­tė Pau­li­na Be­niu­šie­nė, va­kar su­lau­ku­si šim­to me­tų. Ju­bi­lia­tė svei­kin­to­jus džiu­gi­no žva­lia nuo­tai­ka ir šmaikš­čiomis įžval­go­mis.

P. Be­niu­šie­nę va­kar svei­ki­no Šiau­lių mies­to me­ro pa­va­duo­to­jas Do­mas Griš­ke­vi­čius, Sa­vi­val­dy­bės So­cia­li­nių rei­ka­lų de­par­ta­men­to Ci­vi­li­nės met­ri­ka­ci­jos sky­riaus ve­dė­ja Vil­ma Me­le­nie­nė.

"La­bai gra­žu, la­bai ma­lo­nu, vi­si to­kie sim­pa­tiš­ki", – ap­juos­ta juos­ta ir su­lau­ku­si pi­ni­gi­nės do­va­nos, dė­ko­jo ju­bi­lia­tė. "Vi­so­kių žmo­nių ma­čiau, bet to­kio jau­no dar ne­ma­čiau", – siun­tė sim­pa­ti­jas D. Griš­ke­vi­čiui.

P. Be­niu­šie­nės gim­ti­nė – Vi­jo­lių kai­me. Tu­rė­jo pen­kias se­se­ris, tris bro­lius. Vy­riau­sia Pau­li­na iš di­de­lės šei­mos da­bar li­ko vie­na.

Iš­te­kė­jo bū­da­ma dvi­de­šim­ties už Adol­fo Be­niu­šio. Vy­ro tė­vas, Lie­tu­vos sa­va­no­ris, bu­vo ga­vęs že­mės. Įsi­kū­rė Ma­žuo­siuo­se Vi­jo­liuo­se, tuo­met ten gy­ve­no tik pen­kios šei­mos. Dir­bo že­mę.

Išau­gi­no dvi duk­ras. Vy­ras ana­pi­lin išė­jo prieš 40 me­tų. Po vy­ro mir­ties pa­si­ža­dė­jo ne­kur­ti ki­tos šei­mos.

"Ma­ma mez­gė, vai­kus au­gi­no, mums pa­dė­jo, dir­bo "El­ny­je", kol išė­jo į pen­si­ją", – ma­mos gy­ve­ni­mą trum­pai su­dė­lio­jo duk­ra Alek­sand­ra Jur­ge­lie­nė.

"Aš vis­ko ma­čiau, vis­ko gir­dė­jau, vis­ką da­riau, kaip man išė­jo, taip man bu­vo ge­rai", – sa­kė šim­ta­me­tė. Vė­liau pri­dū­rė: "Aš su vis­kuo su­tin­ku, tik ki­tą sy­kį ne­no­riu pa­si­duo­ti."

P. Be­niu­šie­nė tu­ri tris anū­kus, aš­tuo­nis proa­nū­kius ir jau vie­ną pro­proa­nū­kę. Dvi proa­nū­kės gy­ve­na Ang­li­jo­je.

"Bu­vo pa­da­riu­si ba­lių – su­kvie­tė tik proa­nū­kius, sa­kė, duk­rų kad ne­bū­tų, mū­sų ne­priė­mė", – juo­kė­si A. Jur­ge­lie­nė. Į proa­nū­kių ir pro­mo­čiu­tės su­si­ti­ki­mą ne­bu­vo priim­ti ir anū­kai.

Do­va­nų, sa­ko duk­ra, gim­ta­die­nio pro­ga ma­ma ne­no­rė­ju­si: svar­biau­sia, kad vi­si suei­tų, pa­si­kal­bė­tų, pa­bend­rau­tų.

Pak­laus­ta, kaip pa­vy­ko su­lauk­ti šim­to me­tų, ju­bi­lia­tė po­kšta­vo, lau­ku­si, lau­ku­si, kol ją paims, bet ne­paė­mė: "Ma­no vai­kai, sa­ko, ko čia pra­ši­nė­ji, ateis lai­kas ir paims".

Sa­va­ran­kiš­kai P. Be­niu­šie­nė gy­ve­no iki 93 me­tų, prieš 7 me­tus per­si­kraus­tė pas A. Jur­ge­lie­nės šei­mą. Iki 90 me­tų pa­ti so­din­da­vo, į tur­gų ei­da­vo, pri­si­rin­ku­si obuo­lių, par­duo­da­vo.

Šim­ta­me­tės mo­čiu­tės li­gos, sa­ko duk­ra, – tik pa­gal am­žių, per gy­ve­ni­mą pa­ty­rė vie­nin­te­lę ope­ra­ci­ją – lū­žu­sio są­na­rio.

Il­gaam­žis bu­vo P. Be­niu­šie­nės se­ne­lis, nu­gy­ve­nęs net 105 me­tus.

Ju­bi­lia­tė pri­si­mi­nė, kaip se­ne­lis ją itin sau­go­jęs, ra­gi­nęs ne­pra­si­dė­ti su ber­nais.

"Tik iš dar­bo pa­rei­nu, jis man pe­čius glos­to, sa­ko, pa­var­gai. Sa­kau, se­ne­li, pa­gu­lė­siu ir praeis", – švie­siais pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si P. Be­niu­šie­nė.

"Ma­ma mėgs­ta su­siė­ji­mus, pa­dai­nuo­ti, paaiš­ki­na, kaip gy­ven­ti. Sa­ko ne­si­pyk­ti su vy­rais. Jei pyks­ties su vy­ru, išeik lauk, pa­būk pu­sę va­lan­dos. Vy­rui praeis ir vėl gy­ven­si­te to­liau. Tu­ri sa­vo mie­ga­mą­jį, pa­pra­šo už­da­ry­ti du­ris, mel­džia­si, dai­nuo­ja", – apie da­bar­ti­nę ma­mos kas­die­ny­bę sa­kė duk­ra. Ir pa­kvie­tė ma­mą pa­dai­nuo­ti.

"Da­bar tu pra­dėk, aš pa­baig­siu", – šim­ta­me­tė pa­ra­gi­no duk­rą. "Pa­sė­jau li­ne­lį ant py­li­mo dėl jau­no ber­ne­lio dėl my­li­mo..." – už­dai­na­vo due­tas.

"Na, kas ką tu­rit, pa­sa­ky­kit ir ne­gaiš­kit lai­ko", – links­mi­no ju­bi­lia­tė, vis ra­gin­da­ma vai­šin­tis. "Kąs­niu­ką paim­kit, daug ne­val­gy­kit, daug ne­tu­riu!"

Pa­ti val­go vis­ką, ape­ti­tu ne­si­skun­džia, la­bai mėgs­ta la­ši­nu­kus.

Ge­ra nuo­tai­ka ju­bi­lia­tė už­krė­tė ir sve­čius, links­min­da­ma šmaikš­čiais po­sa­kiais.

"Te­gul juo­kias žmo­nės, kad tik ne­verk!"

Vie­nin­te­lis sun­ku­mas ant šir­dies – nu­ver­tė­ję pi­ni­gai, tau­py­ti pa­sku­ti­nei ke­lio­nei. Duk­ra per­pa­sa­ko­jo ma­mos prie­sa­ką gra­žiai pa­lai­do­ti: "Tik ne­ver­kit, pa­vai­šink žmo­nes, te­gul pa­ba­lio­vo­ja, kad aš išė­jau, kad ne­be­bū­siu pik­ta."

"Vis­kas tu­ri praei­ti", – api­bend­ri­no šim­ta­me­tė.

Sve­čius P. Be­niu­šie­nė iš­ly­dė­jo su dai­na: "Lie­tu­vi, ar tau ne­gai­la lie­tu­viš­kų dai­nų..."

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.