Naujausios
Skaudi staigmena
„Šiaulių kraštui“ atsiųstose fotografijose galima palyginti vaizdą praėjusių metų spalio 25 dieną ir šių metų gegužės 11 dieną.
Kad nebėra paminklų, pirmasis pastebėjo ir socialiniame tinkle paskelbė žmogaus teisių gynėjas Grigorijus Krasovskis. Jam pavyko sužinoti, kad paminklai buvo nukelti dar iki gegužės 9 dienos. G. Krasovskis feisbuke paskelbė jau išsiuntęs pareiškimus penkioms instancijoms: nuo prezidento kanceliarijos iki Irkutsko srities gubernatoriaus.
Nukėlimo versija – neva paminklai trukdė tiesti taką kito – kubo formos – paminklo link. (Šis paminklas nuotraukoje matyti už buvusių lietuvių ir lenkų atminimo ženklų.) Kad memoriale darbavosi sunkioji technika, paliudijo didelių ratų įspaudai žemėje.
Kodėl ir kur paminklai buvo išvežti? Kodėl dirbta slapta ir apie paminklų demontavimą nepranešta Irkutsko visuomenei, lietuvių, lenkų bendruomenėms? Šiuos klausimus kelia aktyvistai. Į vieną iš klausimų pateiktas atsakymas, neva du paminklai, kurie buvo pastatyti be atitinkamų suderinimų, demontuoti laikinai dėl aplinkos tvarkymo darbų, o visų aukų atminimas, įskaitant lietuvius ir lenkus, tebesaugomas 2021 metais pastatytoje sienoje su iškaltomis pavardėmis.
„Šiaulių kraštas“ susisiekė su Nina Večer, Rusijos politinių represijų aukų asociacijos Irkutsko srities skyriaus vadove, ne vienerius metus dedančia dideles pastangas, kad memorialas būtų saugomas. Aktyvistė jau kreipėsi į atitinkamus asmenis raštu, reikalaudama atsakyti į klausimus ir pagrįsti priežastis dėl paminklų nukėlimo. Jos teigimu, abu paminklai netrukdė tiesti taką prie paminklo-kubo. Ji atmeta ir teiginį, jog paminklai statyti nelegaliai.
Prie Irkutsko esančiame memoriale kryžius lietuvių aukoms ir paminklas NKVD sušaudytiems lenkams buvo atidengti 2015 metais. Paminklai simbolizavo katalikišką kapinių dalį.
Lietuviams skirtą 4 metrų atminimo kryžių sukūrė iš Kelmės rajono kilęs skulptorius Adolfas Teresius. Šventinime dalyvavo kunigas Rimas Gudelis, kryžiaus autorius, lietuvių bendrijos „Švyturys“ nariai. Kryžius buvo pastatytas už aukas. N. Večer pateiktais duomenimis, didžiojo teroro metais čia buvo sušaudyti 32 lietuviai ir 534 lenkai.
Kaip atrodė lietuvių ir lenkų paminklai, galima pamatyti 2017 metais Irkutske Aleksandro Laptevo, Ninos Večer ir Arvydo Kulikausko sudarytame leidinyje „Išlikti atmintyje“. Knygoje pateikiama informacija apie represijų mastą, aukas, memorialo paminklus. Knygą aktyvistai sudarė, nes šiam memorialui jau tuomet grėsė pavojus – kirstas miškas, plėtėsi naujų namų teritorija, ūkininko valdos, grėsė Irkutsko oro uosto tako statyba.
Kad mūsų likimas netaptų jūsų likimu
Sukrečiančiame memoriale teko lankytis 2013 metais, straipsnis „Mirusieji šaukia gyviesiems“ buvo publikuotas „Šiaulių krašte“ ir knygoje „Trispalvė Irkutsko karštyje“.
Memorialas miške prie Irkutsko, buvusioje NKVD spec. zonoje, žymi krauju permirkusią vietą, kurioje buvo nužudyta ir grioviuose užkasta 15–17 tūkstančių masinių politinių represijų aukų. Tikslus skaičius nėra žinomas – miškas tebeslepia paslaptis.
Memorialas persmelktas skausmo ir kančios. Stende prie vartų kreipiamasi: „Žmonės! Šis miškas – buvusi GB-UNKVD spec. zona. Visame lauke, grioviuose ir atskirose duobėse šimtais, dešimtimis ir po vieną ilsisi mums artimų ir brangių žmonių palaikai. Šiandien jų vienintelis draugas – medžiai bei žalia žolė ir gėlių danga. Saugokite jų draugus, nedrumskite nekaltai nužudytųjų ramybės“.
Už vartų – žole apklotas praeities kančių pasaulis, kur į lankytojus kreipiamasi žodžiais, išrašytais akmenyse: „Prisimink, Tėvyne, mus visus, nekaltai žuvusius, būk gailestinga ir sugrąžink mus iš nebūties“, „Kreipiamės į jūsų atmintį, kreipiamės ir į jūsų širdis, neleiskite, kad mūsų likimas taptų jūsų likimu“.
Informaciniame stende nurodoma, kad memorialinių masinių politinių represijų aukų palaidojimai rasti 1989 metų rugsėjo 29 dieną po draugijos „Memorial“ ir KGB Irkutsko srities valdybos paieškos būrio pastangomis. 1989 metais spalio 24 dieną vietovei suteiktas kapinių statusas. Tarybų Sąjungoje tai buvo pirmosios valdžios oficialiai pripažintos masinių politinių represijų aukų kapinės. 1989-ųjų lapkričio 11 dieną vyko kapinių atidarymo ceremonija. Ta proga telegramas atsiuntė akademikas A. D. Sacharovas ir J. N. Afanasjevas.
Prie aukų paieškų sugrįžta tik 2016 metais – atlikus geofizikinius tyrimus, 171,3 hektaro teritorijoje nustatytos 35 anomalijų vietos – daugiau nei 6 hektarai galimų užkasimo vietų.
Masiniai kapai, nužymėti bortelių linijomis, vadinami kaupiamaisiais grioviais. Lentelėse pateikiama trumpa, bet šiurpi informacija.
„Kaupimo griovys 1. Aptiktas 1989 metų rugsėjį. Gylis 5 metrai, ilgis 33 metrai, plotis – 5,3 metro.“ „Kaupimo griovys 2. Aptiktas 1989 rugsėjį. Gylis 5 metrai, ilgis 8,7 metro, plotis 5,4 metro.“ „Kaupimo griovys 3. Aptiktas 1989 metų rugsėjį. Gylis 5 metrai, ilgis 14,7 metro, plotis – 3,5 metro.“ Visas lenteles papildo informacija: „Nužudytųjų ir nukankintųjų kūnais užpildytas griovys buvo užpilamas 30–40 centimetrų žemės“.
Pagrindinis memorialo akcentas – aukšta ir plati siena, sudėta iš lentelių, kuriose nurodyti aukų vardai, pavardės, gimimo, nužudymo datos. Viršuje kraujo spalvos dažais tarsi paskubomis, tarsi iš nevilties užrašytas klausimas: „Za čto?...“ („Už ką?...“).
„Mūsų pareiga – įvardyti visus be kaltės nužudytuosius. Turime viską vadinti savo vardais – niekšybes – niekšybėmis, nusikaltimus – nusikaltimais. To reikia ne mirusiems. To daug labiau reikia gyviesiems – mums patiems ir visiems, kurie gyvens po mūsų. Kokiame pasaulyje gyvens mūsų anūkai? Tai priklauso ir nuo mūsų, nuo mūsų sąžinės, drąsos, įžvalgumo. Nuo gebėjimo pripažinti padarytas klaidas. Nuo to, kokias išvadas sugebėsime padaryti iš savo praeities. Pasakykime garsiai: „Tai neturi pasikartoti!“ – 2017 metais į skaitytojus kreipėsi leidinio „Išlikti atmintyje“ autoriai. Žodžiai itin aktualūs ir šiandien.
