Naujausios
Netvarka kapinėse šokiravo
Ginkūniškis Vilius Olberkis, prieš kelerius metus užsukęs į kapines, buvo šokiruotas netvarkos. Pernai, prieš gegužės 18-ąją – Lietuvos partizanų, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną – jis subūrė asociacijos „Ginkūnų bendruomenė“ žmones bendrai kapinių tvarkymo akcijai. Bendruomenės nariai nupjovė žolę, išgenėjo krūmus, surinko šiukšles.
Rudenį kapinių teritoriją, kurioje yra ir Lietuvos partizanų ir politinių kalinių palaidojimo vieta, aplankė šauliai, jie sugrėbė nukritusius medžių lapus.
Tačiau rūpestingo šeimininko neturinčios kapinės po kelių pilietinių iniciatyvų greitai grįžo į pirminę būseną: vėl tapo apaugusios, apterštos, išvažinėtos dviračių – kalnuota ir betvorė kapinių teritorija paversta dviratininkų tramplinais ir trasomis.
Vyras apie netvarką buvo informavęs Aplinkos ministeriją, Šiaulių rajono savivaldybę, Ginkūnų seniūniją – pastangos lyg žirniais į sieną. Atsakymas vienas: už Šiaulių laisvamanių kapinių komplekso priežiūrą yra atsakinga Šiaulių miesto savivaldybė, tačiau šiuo metu vykdomas objekto perdavimas Šiaulių rajono savivaldybei.
„Šitą teritoriją administruoja miestas. Čia buvo laidojami Šiaulių miesto laisvamaniai, todėl ji ir buvo priskirta miestui. Bet, kaip suprantu, miesto valdžiai kapinės tapo nebereikalingos, tad nebeliko poreikio jas tvarkyti“, – su neabejotinu kartėliu sako pašnekovas.
Šiemet prieš Lietuvos partizanų, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną į kapines užsukęs V. Olberkis nusprendė dar kartą imtis iniciatyvos ir nupjauti žolę bent toje kapinių vietoje, kur palaidoti partizanai ir politiniai kaliniai. Žolę pjaunančiam vyrui kapinių kaimynystėje esančio sklypo savininkė papasakojo neatmenanti, kad kas anksčiau būtų pjovęs žolę.
Suburti Ginkūnų bendruomenės nariai nutarė ne tik aptvarkyti atminimo kryžiais pažymėtas simbolines partizanų kapavietes, bet ir nudažyti kryžius.
Atmintis
Laisvamanių kapinės Ginkūnuose valdžiomsnerūpi nuo seno. V. Olberkis prisimena, kaip vaikystėje jose ir pats su draugais čiuožinėdavo.
„Nuo vaikystės žinau šitą vietą, bet kadangi čia nebuvo ir iki šiol nėra jokių ženklų, niekad ir nesidomėjau, kas čia yra iš tikrųjų. Tėvai mums nieko nesakė. Gal daug nežinojo? Žmonėms, kiek žinau, buvo aiškinama, kad sovietiniu laiku Laisvamanių kapinių dauboje būdavo užkasamos gyvulių gaišenos, bet ne žmonės“, – pasakoja V. Olberkis.
Aktyvus vyras pradėjo ieškoti informacijos apie minėtas Šiaulių laisvamanių kapines.
„Dirbtinis intelektas rodo Lietuvoje esant trejas tokias kapines. Bet kad Šiaulių rajone, Ginkūnuose, yra tokia vieta, oficialios informacijos neradau. Aš pats „Google“ žemėlapiuose jas pažymėjau, uždėjau ženkliuką“, – sako ginkūniškis.
Pernai jis kreipėsi į Lietuvos rezistencijos ir genocido centrą, pasiteiravo, gal būtų galima pastatyti ženklus, informuojančius apie kapines. Netrukus gavo atsakymą, kad to padaryti negalima, nes nėra atlikti detalūs dokumentiniai ir archeologiniai tyrimai. Tiesa, kitoje atsakymo dalyje užsiminta, kad kapinių dauboje gali būti užkasti trijų partizanų, Šiaulių kalėjime pakartų 1951 metais, palaikai.
Viliui pavyko rasti informacijos, kad kapinės Ginkūnuose atsirado Šiaulių laisvamaniams ieškant Amžinojo poilsio vietos. Žemės lopinėlį suteikė Zubovų dvarą valdžiusi Aleksandra Zubovaitė-Fledžinskienė, grafo Vladimiro Zubovo dukra. Greta gyveno kapinių prižiūrėtojas.
Vėliau dalis kapinių teritorijos buvo skirta perlaidoti sovietinių karių palaikus. Dauboje buvo palaidoti partizanų ir politinių kalinių, mirusių arba nukankintų Šiaulių kalėjime, palaikai.
Po kruopelytę pradėjęs rinkti informaciją V. Olberkis sužinojo, jog Šiaulių laisvamanių kapinių kompleksas nuo 2021 metų lapkričio 18 dienos yra įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, jam suteikiant unikalų objekto kodą 37585.
Nemažai ginkūniškis sužinojo ir iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro, į kurį kreipėsi, tikėdamasis gauti daugiau ir tikslesnės informacijos apie partizanų ir politinių kalinių palaidojimo vietą. Sužinojo, kad „teritorijoje buvo užkasami 1944–1954 metais Šiaulių apylinkėse žuvusių partizanų ir NKVD-MVD-MGB Šiaulių apskrities skyriuje bei NKVD-MVD-MGB vidaus kalėjime Nr. 5 nužudytų suimtų Lietuvos piliečių palaikai.
1994 metais Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių skyrius inicijavo kapinių daubos tyrimus. Pagal archeologinius kasinėjimus, kurių metu buvo ištirtas 20 kvadratinių metrų plotas, rasti septynių asmenų: vienos jaunos moters, vieno paauglio, dviejų jaunų ir trijų pagyvenusių vyrų palaikai. Kiek žmonių kur kas didesniame plote negu tie 20 kvadratinių metrų buvo palaidota kapinių žemutinėje dalyje, tebėra mįslė, bet spėjama, jog palaikų čia gali būti palaidota dešimtys ar net šimtai.
1996 metais rugpjūčio 14 dieną kapinėse buvo atidengtos buvusio Vyčio apygardos vado Alfonso Smetonos-Žygaudo adjutanto politinio kalinio Stasio Plieniaus pastatytos Lietuvos kario kryžių kompozicijos, o 8-ajame dešimtmetyje – sesers L. Morkytės-Vileikienės rūpesčiu atidengtas antkapinis paminklas šioje vietoje užkastam 1947 metų spalio 31 dieną NKVD-MVD-MGB Šiaulių apskrities skyriuje tardymo metu pro langą iššokusiam ir Šiaulių ligoninėje mirusiam mokytojui, pogrindinės organizacijos nariui Antanui Morkiui-Kerpei atminti.
Tyrimo metu nustatyta, kad 1951 metų spalio 27 dieną Šiaulių kalėjime buvo įvykdyta mirties bausmė (pakariant) suimtiems trims Prisikėlimo apygardos Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanams: Pranciškui Razgaičiui-Sauleikai, Jonui Rimaičiui-Garniui ir Andriui Žemaičiui-Radvilai, Kariūnui. Taigi, anot pašnekovo, realu, kad minėtų trijų partizanų palaikai ir buvo užkasti Laisvamanių kapinių dauboje Ginkūnuose.
„Savivaldos reikalas – gerbti tokias vietas. Mes visi žinome, kad ir dabar yra grėsmė to paties priešo, kuris tuos žmonės ten suguldė. Patriotiškumas šiandien aktualus kaip niekados. Žiūrėkite, Savivaldybės ponai į visokius pompastiškus renginius eina, kalbas sako, o tokia vieta, kurioje palaidoti trys partizanų vadai, apleista ir valdžiai nerūpi, – sako V. Olbrikis. – Šalia yra knygnešio, žymaus inžinierio ir savivaldybininko Vaclovo Bielskio (1870–1936) kapas – viskas buvo apaugę žole, o vaikai šalia trasą pasidarę, trampliną. Bet aš vaikų nekaltinu – tvorų nėra, vartai nerakinami, vien šiukšlės.“
Ginkūniškis pasigenda ir vietos seniūnijos dėmesio.
„Gerai, kapinės priklauso Šiaulių miestui, bet už kapinių tvoros – Ginkūnų teritorija. Kodėl nepastatyti informacinio stendo? 35 Nepriklausomybės metai praėjo, per tiek metų nesugebėta padaryti net tiek. Sako, ai, viena savivaldybė neperdavė objekto kitai. O man kažkas perdavė, ar tiems vaikams, kurie partizanams atminti pastatytus kryžius praeitą savaitę dažė, perdavė? Gal paprasčiau reikėtų į tai žiūrėti – nėra čia nei karaliai palaidoti, nei prezidentai. Bet jeigu pažiūrėjus iš pilietiškosios? Kaip mes pagerbiame tuos, kurie už mūsų laisvę kovojo?“ – kalbėjo V. Olberkis.
Pažadas pasirūpinti
Šiaulių rajono savivaldybės Turto valdymo skyriaus vyriausiasis specialistas Bronius Čekanauskas „Šiaulių kraštui“ patvirtino: šiuo metu vyksta Šiaulių laisvamanių kapinių iš Šiaulių miesto savivaldybės perėmimo procesas.
„Viskas atlikta. Sudaroma abiejų savivaldybių specialistų komisija, kuriai bus pavesta įvertinti kapinių faktinę būklę ir pasirašyti perdavimo aktą. Tikimės, kad per kelias savaites parašai bus padėti“, – užtikrino rajono Savivaldybės atstovas.
Artimiausiu metu perėmus objektą, anot B. Čekanausko, greičiausiai kitų metų biudžete turėtų būti numatytos lėšos Laisvamanių kapinėms prižiūrėti ir infrastruktūrai sutvarkyti.„Ačiū žmonėms, kurie neapsikentė ir sutvarkė teritoriją. Prieš kelis mėnesius buvome nuvykę apžiūrėti. Gaila, bet šeimininko rankos ten tikrai labai trūko – šiukšlių primėtyta, o ant kapų net berželiai užaugę“, – sakė specialistas.
