Naujausios
Turguose – tiršta
Šeštadienis – tradicinė turgaus diena – vėl atgijo. Traukiame pasižvalgyti ir į Lieporių turgelį Pietiniame rajone, ir Centrinį miesto turgų.
Pirkėjai turgaus prekybos išsiilgę, dairosi pirmųjų lietuviškų daržovių ir mažesnių kainų. Tik lietuviškų braškių dar nėra, o graikiškų braškių – pilna. Lieporių turgelyje kainos kaip visada mažesnės. Čia puskilogramis braškių – 1 euras 90 centų, o centriniame turguje – 3 eurai.
Centriniame turguje žmonių ypač tiršta. Prie gėlių ir medelių sodinukų apie karantino atstumus niekas nebegalvoja. Pirkėjai ir pardavėjai saugosi tik veido kaukėmis, dar – pirštinėmis.
Prekeivius viltingai nuteikia atsigavęs pirkėjų srautas. Ne vienas prekeivis tik dabar pradeda prekybą.
„Pirmą dieną prekiauju, – sako Algirdas, į turgų atvežęs pomidorų sodinukų. – 59 rūšis auginu. Penkis metus jau auginu, atrenku geriausias rūšis, skaniausius pomidorus, tikiuosi parduosiu, ką užauginau. Nemanau, kad turėsiu nuostolio. Kaina panaši, kaip pernai, parduodu po 1 eurą.“
Ar neprašo parduoti pigiau?
„Aišku, kad yra norinčių, kad dar būtų pigiau“, – juokiasi pomidorų augintojas.
Inga iš Šiaulių rajono atvežė į turgų savo augintų daržovių: ridikėlių, svogūnų laiškų, salotų. Turguje daugiausia šeštadieniais prekiaudavo iki karantino, o šis – pirmutinis, kai atlaisvino prekybos turguje varžtus.
„Žmonės išsiilgo turgaus prekybos, – sako ji. – Bet turėsim nuostolių dėl to, kad buvo sustabdyta prekyba, neišparduosim visko, ką užauginę.“
Palygina, jog ankstesniais metais prekiauti savo daržovėmis pradėdavo nuo kovo mėnesio: „Kone du mėnesius prekyba vėluoja.“
Turgaus prieigose atnaujinta prekyba drabužiais ir kitomis prekėmis. Moterys, čia žiemą vasarą prekiaujančios bet kokiu oru, pirmą kartą buvo priverstos prekybą stabdyti kone dviem mėnesiams. Gal gavo kompensacijas dėl to, kad negalėjo dirbti?
„Nieko negavom, o ką, ar galima gauti?“ – nustebo viena prekeivė.
Parke dar nepasivaikščiosi
Atnaujinamas Centrinis parkas tvora aptvertas. Esame vieninteliai smalsuoliai, kuriems įdomu, kaip rekonstrukcija vyksta. Pasivaikščiojimams vieta nebetinkama, žemių krūvos suverstos.
Savaitgalį čia ir toliau darbuojasi kelininkai. Stumdo žemes technika, formuoja parko kelią, vedantį link sporto aikštelių. Ryškėja ir pačių aikštelių vaizdas – įrenginėjamos krepšinio, tinklinio, riedučių aikštelės. Jau ir vasaros estradoje veiksmo atsirado – darbininkas baigia išmontuoti senus amfiteatro suolus.
Kelininkų brigadininkas sako, jog gerus orus skubama išnaudoti, nes per gegužę parko kelio darbus reikia padaryti, kelias bus asfaltuojamas. Viso parko rekonstrukcija spalį turėtų būti baigta.
Miestiečių pasivaikščiojimų vietos seniai yra kitos.
Karantinas neįveikė šiauliečių tradicijos išeiti pasivaikščioti prie Talkšos ežero ar aplankyti CH. Frenkelio vilos rožyno, kuris lankytojams ir savaitgaliais atvertas.
Talkšos pakrantės takais vienas kitas ir bėgioja. Vidurdienį prie „Lapės“ skulptūros paspirtukais važinėjasi vaikai, kas po du sėdi ant suoliukų, kas traukia „Lapės“ apžiūrėti.
Prieigose atvertas ledų bei kitų skanumynų kioskas. Prašoma atsiskaityti tik mokėjimo kortelėmis. Kiosko šeimininkas italas į kalbas nesileidžia: „Pirma dieną dirbu, turi sužiūrėti, kad viskas būtų pagal reikalavimus.“
„Mes iš Klaipėdos atvažiavom, – sako prie kiosko užkalbinti Robertas ir Kristina ir pasidžiaugia: – Gerai, kad judesio daugiau visur atsirado. Nereikia galvoti apie blogesnius dalykus, apie viruso bangas, o džiaugtis tuo, kas yra.“
Centre traukos vis dar mažai. Vilniaus gatvės bulvare atgijo fontanai. Bet lauko kavinės masiškai neatsidarė, nepaisant miesto vadovų patikinimų, jog nė rinkliavos neims už lauko kavines.
Remontuojamoje bulvaro dalyje vos viena kavinė „Rock 'N' Roll' kviečia į savo kiemą ir terasą vakare. O kitoje bulvaro dalyje ir toliau dirba vienintelė „Cask 215“ lauko kavinė. Prie staliukų sėdima po du, kaukių lauko kavinėse nereikia, atstumai tarp staliukų išlaikyti.
Pagerbimo tradicija išlaikyta
Prisikėlimo aikštės erdvė tuščia, žvilgsnį traukia tik padėkos gydytojams plakatas ant aikštės vertikalios plokštumos, pramintos „Raudų siena“.
Aikštės prieigose į naujai sutvarkytas Antrojo pasaulinio karo tarybinių karių kapines eina pavieniai lankytojai su gėlėmis. Pagal karo veteranų, kurių jau beveik nebeliko, tradiciją jų šeimų nariai, rusakalbės bendruomenės žmonės gegužės 9-ąją eina pagerbti žuvusiųjų, minint 75 -ąsias karo baigties metines.
Be jokių iškilmių kapinėse nuklotos granito plokštės tulpėmis, gvazdikais, dega žvakelės. Ant pagrindinės plokštės prie memorialinio užrašo lietuvių ir rusų kalbomis du vainikai – nuo Rusijos ambasados ir Šiaulių baltarusių bendrijos.
„Nuo miesto Savivaldybės greičiausiai bus ta puokštė viduryje, nes ji buvo padėta gegužės 8 dieną, – spėja šiaulietė Ala, pati padėjusi gėlių. – Aš čia nuolat ateinu, netoli gyvenu. Čia paprasti kareiviai guli, už taiką galvas guldė.“
„Man jau daugiau nei 80 metų, esu ukrainietė, – pasakoja savo istoriją moteris. – Mano tėvas, vairuotojas, praėjo karą nuo Stalingrado iki Berlyno. Šiauliuose 1946 metais buvo paliktas atkūrimo darbams. Nenorėjo mama iš Donbaso į Lietuvą keltis, bet turėjo. Nuo aštuonerių metų čia pragyvenau, Šiauliai –savas miestas, mano tėvas Ginkūnuose yra palaidotas.“
