Sėkmė vaikšto dar nepramintais takais

Sėkmė vaikšto dar nepramintais takais

Sėk­mė vaikš­to dar ne­pra­min­tais ta­kais

Kel­miš­kis Re­mi­gi­jus Bu­kan­tis – pro­fe­sio­na­lus smui­ki­nin­kas, dir­bęs mu­zi­kos mo­kyk­lo­je. Šian­dien jis – UAB „Re­vi­tas“, ga­mi­nan­čios au­to­mo­bi­lių de­ta­les, di­rek­to­rius. Įmo­nės ga­mi­nius per­ka Eu­ro­pos, Ame­ri­kos, Pie­tų Af­ri­kos, Aust­ra­li­jos, Ze­lan­di­jos ir ki­tų ša­lių gy­ven­to­jai.

Vers­lo ėmė­si, nes iš mo­ky­to­jo al­gos bu­vo sun­ku pra­gy­ven­ti. Ne­mėgs­tan­tis ei­ti pra­min­tais ta­kais po­nas Re­mi­gi­jus iš­ban­dė ke­le­tą vers­lo rū­šių. Ieš­ko­jo nau­jų ni­šų, ku­rių ne kiek­vie­nas bū­tų iš­drį­sęs im­tis.

Kuk­lus, sa­vo pa­sie­ki­mais ne­lin­kęs gir­tis vers­li­nin­kas su­ti­ko at­sa­ky­ti į „Šiau­lių kraš­to“ klau­si­mus tik tam, kad pa­drą­sin­tų ki­tus, kad su­lai­ky­tų emig­ruo­ti su­si­ruo­šu­sį jau­ni­mą, nes kar­tais pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nį ga­li­ma at­ras­ti la­bai pa­pras­tuo­se da­ly­kuo­se.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

– Ne­se­niai Kel­mė­je su­reng­tas su­si­ti­ki­mas su JAV eks­per­tu, dir­ban­čiu su re­gio­ni­nių mies­tų smul­kiojo vers­lo eko­no­mi­kos bend­ro au­gi­mo at­gai­vi­ni­mo pro­gra­mo­mis dr. Matt­hew Wag­ne­riu, ku­ris pa­tei­kė idė­jų kaip ma­žuo­se re­gio­ni­niuo­se mies­te­liuo­se vys­tant vers­lą, pa­ja­mas ga­li­ma gau­ti pro­duk­ci­ją ar pa­slau­gas eks­por­tuo­jant į di­des­nius re­gio­nus ar net ki­tas pa­sau­lio vals­ty­bes.

Jūs – pui­kus to­kio vers­lo mo­de­lio pa­vyz­dys Šiau­lių re­gio­ne. Kaip jį at­ra­do­te?

– Gy­ve­ni­mas taip su­si­klos­tė, jog prie mo­ky­to­jo al­gos vi­suo­met rei­kė­da­vo pri­si­dur­ti pa­pil­do­mų pa­ja­mų. Te­ko gro­ti ves­tu­vė­se. Pas­kui il­gai va­ži­nė­jau į Vo­kie­ti­ją. Iš ten ga­be­nau nau­do­tus au­to­mo­bi­lius, or­ga­ni­za­vau jų re­mon­tą ir par­da­vi­mą.

Se­kė­si ne­blo­gai, bet il­gai­niui tai ta­po ma­si­niu vi­sos Lie­tu­vos vers­lu. O kaip skel­bia liau­dies iš­min­tis – „pra­min­tas ta­ke­lis į švie­žią ga­nyk­lą ne­ve­da“.

Nie­kuo­met ne­mė­gau ei­ti pa­skui „ma­ses“, vis ieš­ko­da­vau kaž­ko nau­jo. Siū­lo­mas idė­jas ir pro­duk­tus pir­kė­jai priė­mė pui­kiai. Bet, kaip yra įpras­ta, kon­ku­ren­tai, pa­ste­bė­ję sėk­mę, tuoj puo­la da­ry­ti tą patį... Rei­kė­jo kaž­ko, ko nie­kas ne­da­ro.

Vi­sai at­si­tik­ti­nai pa­ste­bė­jau, kad su­ge­dus au­to­mo­bi­liui, vai­ruo­to­jai daž­nai pa­si­gen­da to­kios de­ta­lės, apie ku­rią daž­nas nė ne­nu­tuo­kia esant. Tai – buk­sy­ra­vi­mo kil­pa, ku­rią rei­kia įsuk­ti į au­to­mo­bi­lio buferį, no­rint pri­ka­bin­ti prie jo vil­ki­mo ly­ną.

Pa­si­ro­do, šios de­ta­lės ne­gau­si nu­vy­kęs į au­to­de­ta­lių par­duo­tu­vę. Ją rei­kia už­sa­ky­ti pa­gal au­to­mo­bi­lio mar­kę, lauk­ti kol at­veš, o ir di­de­lė kai­na daž­ną vai­ruo­to­ją nu­ste­bin­da­vo.

– Nusp­ren­dė­te iš­spręs­ti šią pro­ble­mą? Ar sun­ki bu­vo pra­džia?

– Pra­džia bu­vo keis­to­ka. Rei­kė­jo su­da­ry­ti ka­ta­lo­gą, de­ta­lių brė­ži­nius, su­tvar­ky­ti do­ku­men­ta­ci­ją, ga­lų ga­le, pa­ga­min­ti vi­są asor­ti­men­tą, ir tik tuo­met siū­ly­ti klien­tams – tu­riu vis­ką čia ir da­bar.

Bu­vę ko­le­gos au­to­mo­bi­li­nin­kai ste­bė­jo­si: „Ką čia da­rai? Nie­kais už­sii­mi. Ne­rei­ka­lin­gas var­gas. Kiek tu jų ža­di par­duo­ti?“

Ži­no­ma, bu­vo rei­ka­lin­ga ir rek­la­ma. Skel­biau­si „Šiau­lių kraš­te“ ir ki­tuo­se laik­raš­čiuo­se, in­ter­ne­te, sklei­džiau ži­nią per drau­gus, pa­žįs­ta­mus, ap­lan­kiau be­veik vi­sas Šiau­lių au­to­de­ta­lių par­duo­tu­ves.

Apie „nau­ją pre­kę“ grei­tai pa­skli­do ži­nia. Ir ban­dy­mas pa­si­tei­si­no. Šiau­liuo­se per­ka. Va­di­na­si, rei­kia siū­ly­ti Lie­tu­vai! Per­ka Lie­tu­vo­je – siū­ly­kim ir lat­viams!

– Šian­dien UAB „Re­vi­tas“ ga­mi­niai eks­por­tuo­ja­mi į did­me­ni­nės pre­ky­bos įmo­nes Lat­vi­jo­je, Es­ti­jo­je, Bal­ta­ru­si­jo­je, Len­ki­jo­je, Vo­kie­ti­jo­je, Jung­ti­nė­je ka­ra­lys­tė­je, Slo­va­ki­jo­je, Bul­ga­ri­jo­je... O pa­vie­niai klien­tai su­ran­da ir in­ter­ne­tu už­si­sa­ko bend­ro­vės pre­kę vi­suo­se že­my­nuo­se – pra­de­dant Ja­po­ni­ja, Aust­ra­li­ja, Af­ri­ka ir bai­giant Ar­gen­ti­na, Či­le, JAV ir Ka­na­da.

Kaip ma­no­te, kur svar­biau­sio­ji sėk­mės prie­žas­tis? Ar ne­si­bai­mi­na­te, kad vėl at­si­ras kon­ku­ren­tų?

– Ma­tyt, ge­ras kai­nos ir ko­ky­bės san­ty­kis. Ir tai, kad bent kol kas ap­link nė­ra ki­tų ga­min­to­jų.

O kaip Lie­tu­vo­je pa­ga­min­ti pre­kę, kad ki­nai ar len­kai ne­nu­kon­ku­ruo­tų? Ki­nai tur­būt to­kiais nie­kais neuž­siims. Per daug ma­žai jų mas­tais to­kių pre­kių rei­kia. Ži­no­ma, ga­li bū­ti, kad at­si­ras kon­ku­ren­tų kur nors Len­ki­jo­je, tuo­met ieš­ko­sim nau­jos „ga­nyk­los“, kur dar ne­nu­rupš­no­ta žo­lė.

– Ar ne­bus gai­la in­ves­ti­ci­jų?

– Jei­gu jau taip at­si­tik­tų, mums rei­kė­tų tik iš­par­duo­ti san­dė­lio li­ku­čius. Ga­min­da­ma au­to­mo­bi­lių da­lis, mū­sų įmo­nė nie­ko nein­ves­ta­vo nei į ga­my­bos įren­gi­mus, nei į aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos spe­cia­lis­tus.

Vi­sas pa­slau­gas, pra­de­dant ža­lia­vų at­ve­ži­mu, me­ta­lo ap­dir­bi­mu ir bai­giant pri­sta­ty­mu klien­tams, at­lie­ka sam­dy­tos įmo­nės.

Mū­sų po­ten­cia­las, per­fra­zuo­jant įžy­mų Sty­vo Džob­so po­sa­kį, yra su­gal­vo­ti, ko klien­tams rei­kia. O pa­ga­min­ti ar par­vež­ti, tai jau smulk­me­na.

Ma­ny­čiau, jog ne­di­de­lės ma­te­ria­lio­sios in­ves­ti­ci­jos taip pat yra vie­na iš sėk­min­go vers­lo su­de­da­mų­jų da­lių. Tuo­met ma­žė­ja ri­zi­ka pa­tir­ti nuo­sto­lius, jei­gu at­si­ran­da kon­ku­ren­tų ar to­kia vers­lo rū­šis tam­pa tie­siog ne­rei­ka­lin­ga.

– Vers­le jūs esa­te sa­vo­tiš­kas Don Ki­cho­tas. Ste­bi­na­te ko­le­gas ne­ti­kė­tais sa­vo spren­di­mais. Ar tas ki­to­niš­ku­mas pri­de­da sėk­mės? Ar vi­suo­met pa­si­tei­si­na?

– Man pa­si­tei­si­na. Ma­nau, jog ki­to­niš­ku­mas ieš­kant nau­jų vers­lo ni­šų tie­siog bū­ti­nas.

Prieš pen­ke­rius me­tus pa­ban­džiau įkur­ti par­duo­tu­vę au­to­mo­bi­li­nin­kams vie­na­me iš Šiau­liuo­se esan­čių pre­ky­bos cent­rų – „Bruk­li­ne“.

Ap­lin­ki­nių nuo­mo­nė bu­vo vie­na­reikš­miš­ka – neiš­si­lai­ky­si, to­kių par­duo­tu­vių pre­ky­bos cent­ruo­se ne­bū­na. Su „Nor­fa“ ir „Se­nu­kais“ ne­pa­sis­tum­dy­si!

Bet re­zul­ta­tas pra­no­ko lū­kes­čius – per pen­ke­rius me­tus par­duo­tu­vės plo­tas pa­di­dė­jo tris kar­tus, įkur­ta ir in­ter­ne­ti­nė au­toak­se­sua­rų par­duo­tu­vė. Klien­tams rei­kia vis­ko, ką pa­siū­lai – ki­li­mė­lių, įvai­riau­sių ap­dai­lų, šmaikš­čių lip­du­kų, dvi­ra­čių lai­kik­lių, jau ne­kal­bant apie to­kias kas­die­nes pre­kes kaip va­ly­tu­vai ar au­to­mo­bi­li­nės lem­pu­tės.

Ži­no­ma, di­džiau­sias mū­sų ko­zi­ris – su­kaup­tos ži­nios. Juk iš­si­rink­ti pre­kę pre­ky­bos tink­lų par­duo­tu­vė­se klien­tui nė­ra taip pa­pras­ta.

– Ar pa­si­lgsta­te smui­ko? Gal­būt ka­da nors su­grį­ši­te prie sa­vo se­no­sios pro­fe­si­jos? Esa­te iš Kel­mė­je ži­no­mų mu­zi­kan­tų šei­mos. Jū­sų žmo­na Vai­va – ži­no­ma akor­deo­no mo­ky­to­ja, pa­ren­gu­si ne vie­ną tarp­tau­ti­nių kon­kur­sų lau­rea­tą.

– Te­be­jau­čiu sen­ti­men­tų mu­zi­kai. Daž­nai pai­mu į ran­kas smui­ką. Ta­čiau no­rint juo pro­fe­sio­na­liai griež­ti rei­kia tre­ni­ruo­tis kas­dien. Ne­ma­nau, kad ga­lė­čiau grįž­ti prie tik­ro­sios sa­vo pro­fe­si­jos.

– Jū­sų žings­nius vers­le ste­bin­tys kel­miš­kiai sa­ko, jog jū­sų vers­las – pui­kios sėk­mės is­to­ri­jos pa­vyz­dys. Ką ma­no­te jūs pa­ts?

– Ne­ma­nau, jog tai di­džiu­lis ste­buk­las ar lai­mė­ji­mas lo­te­ri­jo­je. Man tai tik kas­die­nis dar­bas ir pra­gy­ve­ni­mo šal­ti­nis. Nau­jų veik­lų pra­džia pa­rei­ka­lau­ja daug dar­bo, kant­ry­bės. Džiau­giuo­si, jog ma­no at­ve­ju il­gas pa­ren­gia­ma­sis dar­bas da­vė grą­žą.

Ir at­ra­dus gy­vy­bin­gą vers­lo ša­ką, ne­ga­li­ma sto­vė­ti vie­to­je. Gy­ve­ni­mas pul­suo­ja, ir vers­las pri­va­lo kas­dien keis­tis, pri­si­tai­ky­ti prie nau­jų po­rei­kių ir iš­šū­kių. Pra­dė­jau nuo 100 rū­šių kil­pų ga­my­bos, da­bar san­dė­liuo­se jau apie 170 rū­šių. Ga­mi­na nau­jus au­to­mo­bi­lius – mes pri­va­lo­me pa­ga­min­ti jiems tin­ka­mas de­ta­les. Asor­ti­men­tas ple­čia­si.

Ma­ty­da­mas ne­ma­žai nu­si­vy­lu­sių žmo­nių, ypač emig­ruo­ti pa­si­ren­gu­sį jau­ni­mą, no­rė­čiau pa­drą­sin­ti ieš­ko­ti sa­vo ni­šos, ti­kė­ti, jog daug ką ga­li­ma nu­veik­ti ir na­muo­se. Tie­siog kur­ti ar ga­min­ti Lie­tu­vo­je, o par­duo­ti, pa­vyz­džiui, Mo­zam­bi­ke. O no­rint ras­ti ką nors nau­ja – ne­vaikš­čio­ti ki­tų iš­min­tais ta­kais.

Au­to­rės nuo­tr.

Prieš še­še­rius me­tus su­ra­dęs nau­ją ni­šą sa­vo vers­lui Re­mi­gi­jus Bu­kan­tis sa­vo įmo­nė­je „Re­vi­tas“ pra­dė­jo or­ga­ni­zuo­ti buk­sy­ra­vi­mo kil­pų ga­my­bą. Nors dau­ge­lis jo ap­lin­kos žmo­nių abe­jo­jo to­kios re­tos de­ta­lės pri­gi­ji­mu rin­ko­je, at­kak­lus že­mai­tis ne­sus­to­jo pu­siau­ke­lė­je ir su­lau­kė sėk­mės.

Kel­miš­kio Re­mi­gi­jaus Bu­kan­čio įmo­nės buk­sy­ra­vi­mo kil­pos per­ka­mos vi­suo­se že­my­nuo­se.