Naujausios
Sava kalba – saugo valstybę
Kelmės J. Graičiūno gimnazijos mokytoja metodininkė Valerija PUIŠIENĖ sako, jog lietuvių kalba dabar išgyvena pačius sunkiausius laikus. Užaugo karta, kuri neatsakinėjo žodžiu, tiktai sprendė testus su dviem atsakymais: "taip" arba "ne". Ar tai neprimena tų laikų, kai mūsų seneliai ir proseneliai vietoj parašo dėdavo kryželius?
Kalba juk ir reikalinga tam, kad ją vartotume. O vartoti kalbą – daug kalbėti arba skaityti knygas skubančiame pasaulyje – nemadinga. Žmonės atpranta mintis reikšti žodžiais. Tenkinasi skurdžia ženklų kalba.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
„Paniekink kalbą – panaikinsi santaiką“
„Kalba yra bendras meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Paniekink kalbą – panaikinsi santaiką, vienybę ir garbę“, – dar šešioliktajame amžiuje sakė Mikalojus Daukša.
Jis tikino, jog tautą vienija žemė, papročiai ir kalba. Ar šiandien tos trys pagrindinės kolonos tikrai laiko mūsų valstybės stogą?
„Daugelis jau negyvename savo žemėje. Išsisklaidėm po visą pasaulį. Persiėmėme svetimais papročiais. Lietuvoje papročių ir senųjų tradicijų ugdymas tėra tik spektaklis. Nėra giluminio tradicijų suvokimo, – įsitikinusi Valerija Puišienė. – Belieka tik viena iš tų trijų svarbiausiųjų kolonų – kalba. Bet ir ji išgyvena nelengvus laikus. Gyvu ir spausdintu žodžiu kovojome prieš okupaciją, spaudos draudimą. Ji buvo priemonė kovoti už lietuviškumą ir valstybingumą. Dabar patys lietuvišką žodį žudome.“
Žodis „Lietuva“ yra iššūkis
Daugiau kaip tris dešimtmečius lietuvių kalbą mokiniams dėstanti Valerija Puišienė patyrė, jog pastaruoju metu tik nedidelė dalis mokinių turi tautinės savigarbos, išminties, suvokia gimtosios kalbos svarbą ir didžiuojasi, kad yra lietuviai.
Dauguma jaunų žmonių, keliaudami po platų pasaulį ir matydami kitų šalių ekonominį pranašumą prieš Lietuvą, jaučiasi menkesni. Materialinis pranašumas nustelbia dvasines vertybes. Lietuviškumas vertybe nelaikomas.
Gal tai tik laikina mada? Praeis kaip ir visos mados. Tačiau pasekmės liks. Jos jau dabar jaučiamos. Anksčiau jau pradinukai žinojo, kada rašyti didžiąsias, kada mažąsias raides. Dabar to niekaip negali suvokti net kai kurie dvyliktokai. Nemoka taisyklingai parašyti net pačių svarbiausių žodžių „Lietuva“, „lietuvis“.
Bet gal ne vien mokinys dėl to kaltas? Kalta ir valstybės politika.
Ko norėti? Net šalies vadovai, viešai kalbėdami, daro šiurkščias kalbos klaidas. Ir nesuprasi, ar jie patys, ar tas kalbas rašantys žmonės – nepakankamai raštingi.
Mokytoją glumina su rašybos ir skyrybos klaidomis parašytos teleekrane bėgančios eilutės arba subtitrai.
Miestuose mirga marga angliški visokių firmų pavadinimai, blyksi reklaminiai stendai su angliška reklama be vertimo. Nors reklamos tekstas pirmiausia turėtų būti lietuviškas, o tik paskui išverstas į anglų kalbą. Pasijunti taip, lyg ne Lietuvoje gyventum. Ir niekam dėl to neskauda galvos!
Žinutė gali apsieiti be lietuvių kalbos
– Kas lemia nepakankamai pagarbų jaunimo požiūrį į lietuvių kalbą?
– Jaunimui sąmoningai ar nesąmoningai kasdien siunčiama žinutė, jog lietuvių kalba – nereikalinga. Viską galima daryti anglų kalba. Pažiūrėkite, susikuria kokia muzikuojanti grupelė. Jau pirmos jos dainos anglų kalba. Dainuoti lietuviškai – lyg ir ne prestižas. Gali nušvilpti.
Pagaliau netgi „Eurovizija“. Dalyvauja keliasdešimt šalių. O beveik visos dainuoja viena – anglų – kalba. Ar taip nepaniekinamas žiūrovas, tos kalbos nemokantis, bet galbūt tobulai kalbantis kita užsienio kalba?
Manau, kad lietuvaičiams gražia, melodinga lietuvių kalba atlikta daina pridėtų tik pliusų. Bet jaunimas taip nemano. Jiems neišugdytas pilietiškumo ir savigarbos jausmas.
Šokiruoja tiesiog viešas jaunimo melas. Kai reikia išlaikyti kalbėjimo apie tautiškumą įskaitą, jie prisirenka frazių iš interneto, jas iškala atmintinai ir žeria žodžius apie patriotizmą, tautiškumą. Mokinys žino, kad turi kalbėti tai, ko iš jo tikisi komisija. Bet ar tai tiesa?
Beje, teko girdėti, jog dėl savo kalbos vartojimo, jos taisyklingumo ir tautiškumo išgyvena ir rusų tauta. Vadinasi, problema kyla ne vien todėl, kad mūsų tauta maža. Matyt, čia įsiterpia ir kiti pasaulio raidos procesai.
– Galbūt čia kaltos ir informacinės technologijos?
– Be abejo. Jos labai skurdina kalbą. Ir socialiniai tinklalapiai, kuriuose gali rašyti bet ką ir bet kaip, be jokios gėdos ir atsakomybės. Ir žinutės mobiliuoju telefonu, kur nereikia paisyti didžiųjų ir mažųjų raidžių, kur galimi trumpiniai.
Žinoma, tai galima pateisinti labai greitais šiandieninio gyvenimo tempais. Jaunoji karta – gabi, sumani, pragmatiška, norinti greito rezultato.
Tiesa, apie tai randu kontroversiškų nuomonių. Esą ta jaunimo sugalvotų ženklų ir trumpinių kalba skatina kūrybiškumą.
Bet juk tuomet, kai žmonės nemokėjo rašyti, jie savo parašą patvirtindavo kryželiais. Nežinau, ar tie kryželiai galėtų reikšti kūrybiškumą. Veikiau tėra tik išeitis iš neraštingumo.
Kalbą reikia vartoti
– Galbūt šią situaciją gali pakeisti švietimo sistemos pertvarka?
– Šiandieninė švietimo sistema nėra palanki kalbai. Norint kalbą išsaugoti, ją reikia vartoti. Ja kalbėti ir rašyti. Kalbėjimo tiek visuomenėje, tiek mokykloje vis mažėja.
Anksčiau mokykloje visus dalykus mokiniai atsakinėdavo žodžiu. Turėdavo taisyklingai lietuviškai kalbėti. Dabar mokiniui užtenka atsakyti į testo klausimus, pažymėti kryželiu „taip“ arba „ne“.
Vyresnioji karta mokydavosi atmintinai poetų eilėraščius, ištraukas iš prozos kūrinių. Tai būdavo proga lengvai „užsidirbti“ gerą pažymį.
Dabar mokiniams išmokti atmintinai eilėraštį – per sunku. Juos ištinka šokas, kai pasakai, jog reikės atmintinai išmokti ir padeklamuoti. Kai kurie net suserga arba tiesiog neateina į mokyklą.
Vaikai atpratę kalbėti. Atpranta bendrauti žodžiu. Geriau susirašo „per skaipą“.
Dešimtokams ir vienuoliktokams yra kalbėjimo įskaita. Jie gauna temą. Ta tema turi pasiruošti kalbą. Ją pasakyti per įskaitą. Labai nedaug tokių, kurie tikrai nuoširdžiai ruošiasi, ieško medžiagos, patys galvoja ir rašo, turi savigarbos, neapgaudinėja nei savęs, nei mokytojų.
Kitiems – per sunku. Jie tas kalbas nusiperka ir parsisiųsdina iš interneto. Jas pardavinėja net mokytojai ir dėstytojai. Kai įskaitos ant nosies, kainos kartais nuleidžiamos iki poros eurų. Gal kai kas tas kalbas ir perpardavinėja?
Mes, mokytojai, tai žinome. Bet neturime jokių priešnuodžių. Jeigu mokinys kalba tiek, kiek reikia, nepadaro didelių kalbos klaidų, atsako į klausimus, privalome „pasirašyti“ įskaitą. Neįrodytume, kad kalbą jis ne pats rengė. Nebent tas pats tekstas kartotųsi kelių mokinių lūpose.
Žodžio ekologija
– Ugdyti savo vaikų kalbą, skatinti jų iškalbą turėtų ir tėvai.
– Skubantys tėvai vis mažiau bendrauja tarpusavyje ir su vaikais. Ir jų kalba neretai "paskaninta" negražiažodžiais.
Girdėjau, kaip jauna mama skundėsi, kad jos kūdikėlis, šioks ir anoks, nemiegojo per visą naktį. Arba sėdi ant suolelio du tėvai. Šalia ropinėja jų mažyliai. Iš jų pokalbio išgirdau aštuonis žodžius. Iš jų – penki keiksmažodžiai.
Gatvėje praeiti pro būrelį paauglių iš viso nejauku. Jų kalboje mažai lietuviškų žodžių, kas antras – keiksmažodis. O balsuose tiek agresijos!
Be abejo, yra nemažai jaunų šeimų, kurios gražiai auklėja vaikus, moko taisyklingos kalbos. Todėl šiandien jau laikas kalbėti apie kalbos ekologiją. Kaip išmokome rūšiuoti šiukšles, taip reikėtų rūšiuoti ir žodžius, žinoti, kur ir kada kokį žodį pasakyti. Atmesti visus keiksmažodžius, anglizmus ir kitas kalbos šiukšles.
Vaikams visuomet patariu pasimokyti vaizdingos kalbos iš savo senelių ir prosenelių, kol jie dar gyvi ir yra šalia. Juk kartais paprastas kaimo žmogus prabyla tokia gražia ir turtinga kalba, kad yra ko pasimokyti.
Mokinių žodyną praturtina ir knygos. Tik bėda, kad ir skaitymas jau laikomas sunkiu darbu. Mokiniai susiranda sutrumpintus kūrinių variantus internete.
Kai kurie skaito tik akimis. Proto skaitydami neįjungia. Gal tuo metu klauso muzikos, gal rašo žinutes ir drauge verčia knygos puslapius. Paskui tikina, kad tikrai skaitę kūrinį, bet neatsimena net veikėjų vardų.
Beje, ir kūrinių analizės šiandieninėse programose labai sudėtingos. Vien prasmių ieškojimas ir sudėtingas žiūrėjimas į kūrinį atkrato nuo skaitymo. Juk reikia, kad jaunas žmogus pajaustų ne vien kūrinio prasmę, bet ir jo skonį.
Ateitis priklauso išmintingiems
– Ar visi šie visuomenėje ir mokykloje susidėlioję požymiai gali reikšti kalbos krizę?
– Galėtume tai pavadinti kalbos sunkmečiu. Tačiau tikiu, jog šiandieninės mados pasikeis, kaip keičiasi ir visos mados. Lietuva neišsivaikščios. Situacija nėra beviltiška. Skelbiami Tarmių, Etnografinių regionų metai, apdovanojami raštingiausi moksleiviai.
Galbūt ateis laikas, kai bus madinga kalbėti lietuvių kalba. Kai perskaityti gerą knygą bus prestižo reikalas. Kai įtikėsime, jog gimtosios kalbos vartojimas padeda tapti išmintingesniam, o išmintingiems priklauso ateitis.
Tik švietimo sistemoje turėtų keistis mokymo metodai. Nereikėtų tiek daug liberalumo. Nenoriu būti pamokslautoja, bet dėl gimtosios kalbos neprošal būtų ir šiek tiek prievartos. Subrendęs jaunimas supranta, kodėl iš jo mokykloje buvo tiek daug reikalauta, ir džiaugiasi, nes žinios praverčia gyvenime.
Autorės nuotr.
SKONIS: Mokytoja metodininkė Valerija Puišienė kiekvieną pamoką stengiasi raiškiai paskaityti eilėraštį ar ištrauką iš prozos teksto, kad mokiniai pajustų kūrinio skonį ir lietuvių kalbos grožį.
METODIKA: Mokytoja metodininkė Valerija Puišienė sako, jog mokyklose reikėtų daugiau kalbėjimu paremtos metodikos.
