Naujausios
Rusiška nata Šiaulių kultūros orkestre
Šeštadienio vakarą „Saulės“ koncertų salėje įvyko Šiaulių rusų kultūros centro dvidešimtojo gimtadienio šventė ir tradicinis buvusių rusakalbių mokyklų abiturientų susitikimas.
Petras BALČIŪNAS
petras@skrastas.lt
Anšlagas
Šventės išvakarėse buvo išgraibstyti visi pakvietimai į renginį, mokamų bilietų apskritai nebuvo.
Prieš 18 valandą prie „Saulės“ durų galėjai pasijusti, kaip kažkada prie Panevėžio teatro, kai būriai žmonių laukdavo atliekamų bilietų. Tas pats vyko ir vestibiulyje, Vitražo salėje ir prie didžiosios salės durų. Žmonės prašė įleisti. Renginio pradžioje salė jau buvo sklidina. Šių eilučių autoriui ir kitiems žiniasklaidos atstovams teko atsisėsti ant salės laiptų.
Susidomėjimą šiuo renginiu parodė ne tik rusakalbiai, bet ir lietuviai, kitų tautybių žmonės, atėję pasveikinti savo kolegų su gimtadieniu. Valdžios atstovai teikė centro kūrėjams padėkas už rusų tautinės kultūros puoselėjimą Šiaulių mieste, sakė kalbas.
Šventinį vakarą vedė trys vedėjai, kalbėję puikia lietuvių ir rusų kalba.
Saugoti savo tapatybę
Rusų kultūros centrui jau ketveri metai vadovauja Nadiežda Bessarab, „Santarvės“ mokyklos mokytoja. Paklausta, koks šio centro tikslas, Nadiežda nė nemirktelėdama atsakė, jog pagrindinis tikslas išsaugoti rusų tautinę tapatybę. O formos įvairios, pagrindinės — kultūra ir švietimas, geri santykiai su provoslavų cerkve ir jokio politikavimo.
Vadovė išvardijo, kokių projektų Kultūros centras turi ir juos vykdo. Bedarbiams ir pensininkams, kurie turi mažai pajamų, centras dveji metai surengė lietuvių kalbų kursus: užpernai 96 valandų, pernai — 84, pateikta paraiška ir šiems metams. Kursai vyksta „Santarvės“ vidurinėje mokykloje, kur ir yra šios bendrijos “štabas“.
Tiems, kurie neseniai atvyko į Lietuvą, rengiami 40 valandų lietuvių kalbos kursai, kad žmonės galėtų pasiruošti privalojamajam lietuvių kalbos ir Konstitucijos egzaminui.
Klubo „Naminukas“, skirto vaikams nuo trejų iki vienuolikos metų, tikslas — ugdyti rusų kultūrą vaidyba, šokiais ir dainomis. Pernai to klubo veikloje dalyvavo per trys dešimtys vaikų. Puikiai jie pasirodė ir “Saulės“ scenoje.
Paklausta, kaip rusakalbiai jaučiasi Šiauliuose, N. Bessarab sakė, jog jaučiasi kaip visi šalies gyventojai. „Jeigu kai kurių požiūriai ir skiriasi, tai dažniausia priklauso nuo individualių žmogaus savybių. Ir čia niekas negali padėti“. Kokios nors ignoracijos ar net nepakantos, pasak Nadieždos, Šiaulių rusai nejaučią.
Kalbant apie „Santarvės“ ugdytinių kelius ir perspektyvas, jokių ypatingų išskirtinumų nepaaiškėjo. Baigusių šią mokyklą dalis abiturientų studijuoja Lietuvoje, nemažai išvyksta į Vakarus, dalis į Rusiją. “Santarvės“ mokykloje yra programa “Tėvynainiams“, kurią finansuoja Rusijos ambasada. Programos tikslas — geriau pasiruošti studijoms Rusijos universitetuose. Pernai toje programoje dalyvavo penki mokiniai, bet tik vienas išvažiavo į Rusiją studijuoti. Kiti liko Lietuvoje.
„Mane vadino sąjūdininke“
„Šiaulių kraštas“ susitiko ir su pirmąja Rusų kultūros centro vadove Valentina Šimkuviene, gimusia Šiauliuose, bet išnešiota Čeliabinske.
Ji pasakojo, kad centro kūrimasis vyko tada, kai Lietuvoje važinėjo tankai — tomis baisiomis sausio dienomis. „Kūrėmės, kad save palaikytume ir galėtume visada draugauti su lietuviais, kad vyktų žmonių sąšauka, ir kad neužmirštume, kas esame. Mane tada tautiečiai vadino sąjūdininke, bet nepiktai. Manęs niekada niekas neišvarė nė iš vieno kabineto“, — pasakojo V. Šimkuvienės.
Jos žodžiais, Rusų kultūros centras savo renginius skiria visam miestui, ir žmonėms jie patinka.
Paklausta, kiek rusakalbių žmonių dabar gyvena Šiaulių mieste, V. Šimkuvienė spėjo, kad tokių gali būti apie 5000, nes 2001 metų surašymo duomenimis, savo gimtąją kalbą kaip rusų nurodė 6,5 tūkstančio žmonių. Bet laikas daug ką pakeitė.
V. Šimkuvienė žaismingai pasakojo, kaip iš visur vienu metu išėjusi. Iš Rusų kultūros centro vadovių, iš universiteto, iš sodo bendrijos bei namo bendrijos pirmininkių. „Viskas įvyko vienu metu, nes gavau netikėtą dovaną — sūnus padovanojo dvynukus. Jie juk investicija į ateitį“.
Susitikimas po 20 metų
Prie staliuko „Saulės“ Vitražo salėje sėdi keletas žmonių, nors visi kiti jau suėjo į salę. Jie neturi kvietimų ir prašančiomis akimis žiūri į savo buvusią mokytoją, kuri vis prie jų prieina. Vieną kartą nudžiugina — turi du kvietimus.
Belaukiant atsirado pauzė pakalbėti su prieš 20 metų baigusiais mokyklą žmonėmis apie tai, kaip susiklostė jų gyvenimas.
ANDRIUS: „Šiauliuose gyvenu ir gyvensiu. Mano prisiminimai apie mokyklą labai geri, tada žmonės buvo labiau išauklėti, ir jaunimas gerbė vyresnius.“
STANISLOVAS: „Beveik kasmet ateinu į baigusiųjų susitikimus. Aukštąjį mokslą baigiau Sankt Peterburge, radijo ryšio ir televizijos specialybę. Turiu darbo ir Šiauliuose.
JANA: „Prašyčiau kalbėti rusiskai. Gyvenu Airijoje, prieš tai Izraelyje. Kokia mano profesija? Esu žmona. O mano vyras Artūras, kuris čia kažką sufleruoja, irgi dirba Airijoje, nes turi gerą darbininko specialybę“.
OLEGAS: „Baigiau teisės mokslus. Kurį laiką dirbau Šiauliuose, o dabar Vilniuje, viename banke“.
ANDREJUS: „Aš dabar jau iš Talino. Nepatingėjau atvažiuoti, nes net iš Airijos atvažiuoja susitikti, o Estija juk daug arčiau. Esu vienos laivų statyklos vadybininkas. Kodėl ne Lietuvoje? Estai daugiau moka.“
Pokalbis tuo ir baigėsi, nes buvusioji mokytoja surado tuščių vietelių savo mokininiams sklidinoje salėje.
DĖKINGUMAS: Jonas Seliuginas dėkingas Rusų kultūros centro žmonėms, padėjusiems jam surinkti medžiagą knygutei apie sentikių gyvenimą Šiauliuose.
PIRMININKĖ: Rusų kultūros centro pirmininkė Nadiežda Bessarab džiaugiasi tokiu šiauliečių dėmesiu šiai bendrijai. 
ABITURIENTAI: Prieš 20 metų vidurinius mokslus baigę abiturientai neužmiršta savo „Santarvės“ mokyklos.
SVEIKINIMAS: Sveikinimo šokis visiems, susirinkusiems į „Saulę“. Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
