Naujausios
Reveransas Gražbylei Venclauskaitei
Ketvirtadienio vakarą Šiaulių „Aušros“ muziejaus Ch. Frenkelio viloje iškilmingai paminėtas šimtmečio įvykis – advokatės, mecenatės, Šiaulių miesto garbės pilietės Gražbylės Venclauskaitės 100-metis. Jubiliatė sulaukė ne vieno siurprizo: jos pasveikinti atvyko ir JAV gyvenantis poetas, eseistas profesorius Tomas Venclova.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Žmogus – epocha
Pasveikinti jubiliatės susirinko sausakimša salė.
Jubiliatę į jai skirtą kėdę atlydėjo miesto meras Justinas Sartauskas ir „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza. Į salę įėjusią šimtametę susirinkusieji sveikino plodami atsistoję.
G. Venclauskaitės sukaktį J. Sartauskas pavadino amžiaus gimtadieniu. Dėkodamas už neįkainojamą dovaną miestui – dovanotus muziejui namus, meras sukaktuvininkei skyrė Senekos žodžius: „Iš tikro dosnus tas, kuris duoda iš to, kas jam priklauso“.
Gimtadienio išvakarėse G. Venclauskaitė buvo valandai pakeitusi merą ir vadovavo miestui. „Buvote vyriausia pasaulio merė“, – sakė J. Sartauskas ir įteikė jubiliatei šokoladinį tortą, puoštą užrašu „Gražbylei 100“.
Kameriniam ansambliui „Ars vivo“ dainuojant „Ilgiausių metų!“ J. Sartauskas ir miesto Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja Videta Samienė jubiliatę apjuosė juosta.
„Man nereikia linkėti „ilgiausių“, jau per ilgi metai yra“, – sakė šimtametė, po kiekvieno sveikinimo guviai pašokdavusi nuo kėdės ir artistiškai papasakodavusi šmaikščią istoriją ar taiklią pastabą.
Miesto garbės pilietis, menotyrininkas Vytenis Rimkus su G. Venclauskaite bičiuliaujasi šešis dešimtmečius.
„Gražbylė – asmuo, kuris slepia savyje daug paslapčių. Tai – ištisa epocha. Du pasauliniai karai, dvi nepriklausomybės – viskas atsispindi šiame asmenyje, – sakė V. Rimkus. – Zisa (taip G. Venclauskaitę vadina draugai ir artimieji), daug, daug gerovės ir sveikatos!“
„Nei kitų neidealizuoju, nei manęs idealizuokit“
Išklausiusi Prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėjos Ramunės Guobaitės-Kirslienės perskaitytą sveikinimą, G. Venclauskaitė pridūrė: „Nepelnytai mane taip gyrė. Aš esu geras žmogus, bet ne stebuklingas. Aš – padorus žmogus“.
R. Balza muziejininkų vardu jubiliatei įteikė trimis egzemplioriais išleistą nuotraukų albumą „Šimtas Gražbylės Venclauskaitės metų“ bei perskaitė kultūros ministro Arūno Gelūno sveikinimą.
„Nei kitų neidealizuoju, nei manęs idealizuokit“, – paragino šimtametė.
Labiausiai G. Venclauskaitę nudžiugindavo dovanojamas šokoladas. Išgirdusi žodį „šokoladas“, G. Venclauskaitė džiaugsmingai suspurdėdavo kėdėje, akys nušvisdavo. O jos mėgstamo šokolado dovanojo kone visi sveikintojai.
Lietuvos advokatų tarybos pirmininkas Leonas Virginijus Papirtis advokatų vardu perskaitė eiliuotą dedikaciją ir įteikė didžiulį tortą.
„Oj, oj“, – žiūrėdama į saldžią dovaną, nutęsė jubiliatė. L. V. Papirtis pašmaikštavo, kad ir anais laikais būta puikių rinkodaros specialistų: praėjus metams po G. Venclauskaitės gimimo, Šiauliuose atidarytas šokolado fabrikas.
G. Venclauskaitei, Pasaulio teisuolei, žydų vardu dėkojo Šiaulių apskrities žydų bendruomenės pirmininkas Borisas Šteinas.
„Kaip galėjom nepadėt? Juk jie greta mūsų buvo. Čia buvo organiška pagalba“, – apie žydų gelbėjimą sakė jubiliatė.
„Jūsų ilgaamžiškumo paslaptis – ne šokoladas, o meilė ir gerumas“, – apibendrino Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis.
Stebuklingas sutapimas
Jubiliatė sulaukė ir neplanuoto siurprizo: ją pasveikino trumpam į Šiaulius užsukęs poetas, eseistas Tomas Venclova, linkėjimus perdavęs ir nuo režisierės Natašos Ogaj-Ramer bei jų dukros Marytės. T. Venclova yra dirbęs Šiaulių dramos teatro literatūrinės dalies vedėju.
„Šiauliuose atsidūriau per stebuklingą sutapimą“, – sakė T. Venclova.
Važiuodamas iš Seinų į Taliną, poetas nusprendė nakčiai apsistoti Šiauliuose. Nusipirkęs laikraštį, kavinėje gerdamas kavą, perskaitė apie garbingą jubiliejų. Dirstelėjo į laikrodį: buvo likęs lygiai pusvalandis.
„Ačiū Dievui, aš žinau, kur Ch. Frenkelio vila. Greitosiomis nusipirkęs gėlių čia atbėgau. Labai džiaugiuosi, kad taip stebuklingai susiklostė reikalai ir pavyko asmeniškai pasveikinti jubiliatę – ko gero, garbingiausią Šiaulių miesto žmogų, – džiaugėsi T. Venclova. – Ponia Gražbylė man yra padėjusi. Geru žodžiu, patarimu, moraline parama. To niekada neužmiršiu.“
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
PAGARBA: Į Ch. Frenkelio vilos salę Gražbylę Venclauskaitę atlydėjo miesto meras Justinas Sartauskas ir „Aušros“ muziejaus direktorius Raimundas Balza. Jubiliatė buvo pasitikta plojimais.
TORTAS: Gražbylės Venclauskaitės 100-ojo gimtadienio tortas.
MUZIKA: Muzikinė dovana Gražbylei Venclauskaitei – kamerinio ansamblio, vadovaujamo Sigito Vaičiulionio, dainos.
JUOSTA: Jubiliatei juostą užrišo Šiaulių miesto meras Justinas Sartauskas.
JUBILIATĖ: Gražbylė Venclauskaitė vakaro svečius žavėjo išmintimi ir jumoro jausmu
DŽIAUGSMAS: Pamačiusi Lietuvos advokatų tarybos pirmininko Leono Virginijaus Papirčio dovanojamą tortą, Gražbylė Venclauskaitė džiaugsmingai nutęsė: „Oj, oj“.
Lietuvoje nėra taip blogai
Šiauliuose trumpai viešėjęs Tomas Venclova atsakė į keletą „Šiaulių krašto“ klausimų. Su poetu kalbėjomės ant Ch. Frenkelio vilos laiptų.
– Minėjote, kad į Šiaulius užsukote važiuodamas iš Seinų. Ką veikėte Seinuose?
– Seinuose gyvenau dvi savaites. Ten, už 3 ar 4 kilometrų nuo Lietuvos sienos, yra neseniai atstatytas žymaus poeto Česlovo Milošo giminaičių dvarelis.
Dvarelyje yra įkurtas kultūrinis centras, veikia muziejėlis, didelė biblioteka, kurioje pusė knygų lietuviškos, pusė – lenkiškos.
Salėje vyksta įvairūs renginiai. Dalyvavau literatūriniame vakare, į kurį atėjo ir to krašto lietuviai, ir lenkai.
Dvi savaites ten dirbau, rašiau. Anais laikais tai buvo vadinama kūrybos namais.
Seinų kraštas – beveik Lietuva, ten daug lietuvių, Seinų katedroje vyksta lietuvių pamaldos, Punske yra reikšmingas lietuvių kultūrinis centras.
Iš Seinų važiuoju į Taliną, nes mano lėktuvo bilietas į Ameriką – per Taliną.
– Kada pastarąjį kartą buvote Šiauliuose?
– Prieš kelerius metus. Man Šiauliai – pažįstamas miestas, čia daugiau nei prieš 40 metų esu dirbęs. Savo dvejų metų dukrą Marytę vedžiodavau Aušros alėja ir kitomis gatvėmis. Dabar Marytė jau pati turi dukrą, jai sukaks penkeri. Tikiuosi suspėti į anūkės gimtadienį šio mėnesio pabaigoje Floridoje.
– Praėjusių metų rudenį Šiauliuose buvote laukiamas ir Šiaulių dramos teatro 80-ečiui skirtoje premjeroje „Šešėlis“, kurią režisavo N. Ogaj-Ramer.
– Nepavyko atvykti, nors ir norėjau. Jei „Šešėlis“ rudenį tebebus rodomas, gal pavyks?
Lietuvoje būnu kasmet, ir dažnai ne po vieną kartą, nors tenka tolokai skraidyti. Buvau Vilniuje vasario ir kovo mėnesiais. Šį kartą Vilniaus ir Kauno neužkabinau.
– Kaip Lietuva atrodo iš už Atlanto?
– Gerėja. Nenoriu gilintis į Lietuvos vidinius reikalus, labiau gilinuosi į Lietuvos užsienio reikalus, nes, tikiuosi, kad kai kuriais klausimais galiu būti šioks toks tarpininkas. Pusiau diplomatas-mėgėjas.
Vidaus reikalai man mažai žinomi ir dažnai mažai suprantami. Bet stengiuosi, kiek galėdamas, suprasti, kas Lietuvoje vyksta.
Man sunkiai suprantama Garliavos istorija. Nors savo nuomonę turiu, bet ja nesidalinsiu, nes žmonės yra labai susiskaldę. Nenoriu dar kartą kurstyti susipriešinimo. Galų gale, turiu per mažai informacijos, kad mano nuomonė turėtų didesnę reikšmę.
Lietuvoje toli gražu nėra taip blogai, kaip daugelis lietuvių mano.
Rolando PARAFINAVIČIAUS nuotr.
SVEIKINIMAS: JAV gyvenantis poetas, eseistas profesorius Tomas Venclova džiaugėsi, kad netikėtai susiklosčius aplinkybėms, pavyko asmeniškai pasveikinti G. Venclauskaitę.
