Naujausios
Lietuvos skubios medicinos draugijos išplatintame interviu jis kalba apie skubios medicinos gydytojo kasdienybę ir potencialą sprendžiant įsisenėjusias sveikatos apsaugos sistemos problemas.
– Dirbate gydytojo ir ligoninės direktoriaus darbą, iš arti matote sveikatos apsaugos sistemos patiriamus iššūkius. Kokias problemas sprendžia skubi medicina?
– Mūsų medicinos sistema orientuota į siauras specialybes, kurios praverčia susidūrus su specifinėmis patologijomis, tačiau tokioje sistemoje nuvertinami taip vadinami generalistai: vidaus ligų gydytojai, bendrieji chirurgai, šeimos gydytojai, skubiosios medicinos gydytojai. Tai medikai, turintys platų žinių spektrą ir galintys spręsti daugelio sričių problemas.
Mažesnėms ligoninėms, kur pacientų srautas nėra toks didelis kaip respublikinių ar universitetinių centrų, gali būti per sunku išlaikyti ir chirurgą, kuris susiūtų žaizdas, ir reanimatologą, kuris atstatytų širdies ritmą, ir ausų nosies gerklės specialistą, kuris pašalintų vaikui iš ausies svetimkūnį. Visas šias problemas gali spręsti vienas skubios medicinos gydytojas.
Kitas svarbus dalykas, kad skubios medicinos gydytojai yra atvejo vadybininkai, atsakingi už pacientą nuo jo atvykimo iki konkretaus problemos sprendimo: išleisti į namus, paguldyti ar perkelti gydyti kitur. Tai didelė pagalba pacientui painioje kabinetinio modelio sistemoje, kai sergantis žmogus siuntinėjamas pas skirtingus specialistus.
– Ar galite plačiau papasakoti, kodėl nuvertinami generalistai?
– Jei gydymas nėra susijęs su brangia aparatūra ar retais vaistais, mediko darbas ir žinios yra nuvertinamos. Skubios medicinos gydytojai naudoja mažiau brangios medicininės įrangos ir prirašo mažiau vaistų. Juk pačius inovatyviausius ir brangiausius vaistus turi teisę išrašyti siauros srities specialistai: onkologai, hematologai, kardiologai. Kardiologinis ar onkologinis gydymas gali kainuoti dešimtis tūkstančių eurų, tuo tarpu vienas skubios medicinos paciento vizitas įkainotas 30–40 eurų. Šeimos gydytojas per metus už pacientą gauna 80 eurų.
– Jeigu skubios medicinos gydytojas greičiau ir pigiau išsprendžia kai kurias kitų specialistų sprendžiamas problemas, ar medikų bendruomenėje tai nesukelia susipriešinimo?
– Pasipriešinimas Lietuvoje gajus kaip ir JAV, kur ši specialybė atsirado ir įsitvirtino. Pavyzdžiui, mėgstama sakyti, kad skubiosios medicinos gydytojas nepaskirs gydymo, tarkime, širdies ritmo atstatymui, taip gerai, kaip tai padarytų reanimatologas. Arba, kad žaizdą geriau pavesti tvarkyti šioje srityje besispecializuojančiam chirurgui. Bet tuo pačiu girdime ligoninių skundus dėl specialistų trūkumo ir pacientų nusiskundimus ilgomis eilėmis. Be to, specialistų trūkumas sukuria tam tikroms medikų grupėms laisvę manipuliuoti savo išskirtiniu statusu, nes jeigu jų trūksta, pas juos sunku patekti, jie gali diktuoti savo sąlygas.
Atsiradus skubios medicinos gydytojams tokie derybiniai svertai mažėja, todėl tai gali pasirodyti kaip grėsmė. Tačiau iš tikrųjų mes atliekame, galima sakyti, paprastą nešvarų darbą ir specialistams atlaisviname rankas imtis sudėtingesnių, daugiau išmanymo reikalaujančių darbų. Man atrodo, mes jiems kaip tik tampame didele pagalba.
– Kaip sekėsi įveikti pasipriešinimą pokyčiams pradėjus vadovauti Joniškio ligoninei?
– Pradėjęs budėti Joniškio ligoninės priėmimo skyriuje pamačiau, kad nedidelis pacientų srautas leidžia chirurgą, reanimatologą ir terapeutą pakeisti vienu skubios medicinos gydytoju. Žinoma, pasipriešinimo naujai tvarkai buvo nemažai, todėl skubios medicinos gydytojų įgalinimui labai svarbus administracijos palaikymas – inovatyvūs vadovai, kurie norėtų kurti pokytį.
– Ar teisinga sakyti, kad skubi medicina yra Lietuvos medicinos sistemos ateitis?
– Ne tik skubi medicina, bet jau minėti generalistai apskritai. Kol kas norėdamas atkimšti širdies kraujagyslę – nors tai gana mechaninė procedūra – žmogus turi šešerius metus mokytis bendrąją mediciną, po to dar bent ketverius kardiologiją. Šiuo požiūriu skubioji medicina turi absoliutų transformacinį potencialą Lietuvoje, nes rajonuose pacientų srautai maži, o jiems suteikti reikiamas paslaugas vis tiek reikia daugybės specialistų. Tad arba rajonų ligoninių vadovai pritrauks skubios medicinos gydytojus, arba paprasčiausia nebepajėgs išlaikyti gydymo įstaigų.
– Kas jus motyvuoja dirbti Joniškyje? Ir kaip pavyko įtikinti čia atvykti kitus jaunus specialistus?
– Mane pakvietė mano mentorius, Joniškio rajono meras Vitalijus Gailius, su kuriuo atsitiktinai susitikome Šiauliuose, kur tuo metu dirbau ir jau ruošiausi emigruoti, nes atrodė, kad niekaip nepavyksta užsikabinti. Joniškio ligoninė kaip tik ieškojo pavaduotojo medicinai, ir sau pasakiau, kad tai bus mano paskutinysis bandymas ką nors nuveikti Lietuvoje.
Pradėjęs dirbti sulaukiau daug palaikymo, labai daug išmokau. Man patinka čia dirbti dėl keleto priežasčių: mažesnis pacientų srautas, nėra konvejerio, todėl turime laiko ir jėgų užtikrinti geresnę paslaugų kokybę, išlaikyti glaudesnį santykį su pacientais ir tuo pačiu esame labiau patenkinti savo darbu. Apskritai, rajone mažiau politikos, konkurencijos, daugiau galimybių save realizuoti ir būti vertinamam. Taip argumentuodamas pradėjau kviesti kolegas, su kuriais prieš tai dirbau kitose ligoninėse, ir jie manimi patikėjo.
– Viešojoje erdvėje mėgstama diskutuoti, kaip paversti regionus patrauklia vieta dirbti ir gyventi. Ką reikėtų pasiūlyti jaunam žmogui, kad jis pasirinktų čia dirbti?
– Orus atlyginimas yra pagrindas, be kurio nebūtų tolesnės diskusijos. O toliau – svarbu užtikrinti palankias sąlygos įsikurti. Atvykęs į Joniškį radau nepatrauklią medikų pritraukimo tvarką – buvo numatyta, kad atidirbus mažiau nei penkerius metus reikėtų grąžinti visą iš savivaldybės gautą paramą įsikūrimui. Džiaugiuosi, kad savivaldybės taryba šią tvarką pakeitė nustatydama žemesnį slenkstį paramai gauti. Dabar išdirbus metus nebereikia grąžinti atitinkamos jos dalies. Po metų gaunu dar vieną dalį paramos ir per tuos metus priprantu prie darbo vietos, prisijaukinu naujus namus, randu draugų. Galiu gauti kompensaciją būstui ar jo nuomai, taip pat kurui. Galiu gyventi didmiestyje, o į darbą važinėti.
Jauni žmonės renkasi vietą ir pagal galimybes kurti šeimą, turėti vaikų. Joniškyje yra gera mokykla, ligoninė, rengiamasi statyti baseiną. Be to, pandemija parodė, kad rajonai, mažesnio populiacijos tankumo vietos turi savų privalumų. Visgi kertinis dėmuo pritraukiant jaunus žmones, man atrodo, yra pažangūs vietos politikai, kurie norėtų pokyčių. O tai jau rajono gyventojų rankose, nes esame verti valdžios, kurią išsirenkame.
– Sakote, kad viskas vietos valdžios rankose, tačiau gal kuo nors padėti galėtų ir politikai nacionaliniu lygiu?
– Valstybė privalo įsikišti ir sureguliuoti rezidentų judumą studijų metu. Dabar norint rezidentą prisikviesti į Joniškio ligoninę, tektų rašyti prašymą universitetinių ligoninių rezidentūros vadovams. Tačiau reikia suprasti, kad rezidentas universitete yra nemokama darbo jėga, jo atlygis mokami iš valstybės dotacijų, todėl klinikos vadovui perleisti tokį specialistą kitiems – mažų mažiausiai nepravartu. Nors didelę laiko dalį rezidentas viso labo tvarko popierius ir dirba kitą mažareikšmį darbą, kur jam nesudaromos galimybės tobulėti kaip specialistui.
Tuo tarpu Estijoje, kur, pavyzdžiui, neurologijos rezidentūra, neskaičiuojant atostogų mėnesių, trunka 44 mėnesius, rezidentūros reglamente nurodyta, kad 15 mėnesių rezidentas praleidžia universitetiniame centre, o likusius gali dirbti kitose įstaigose. Vadinasi, tos kitos įstaigos stengiasi tapti patraukliomis rezidentūros bazėmis, konkuruoja savo įranga, atlyginimais, mentorystės galimybėmis, kad tik rezidentai jas pasirinktų. Ir nebe suinteresuotas rezidentūros vadovas sprendžia, ar rezidentą išleisti, bet šis pats pasirenka. Tokio modelio žūtbūt reikia Lietuvai, nes jei žmonės visą rezidentūros laiką praleidžia universitete, jie galutinai įsišaknyja didmiesčiuose, įsigydami būstus, susirasdami antrąsias puses. Kanada, kuriai sunku medikais aprūpinti atokius šalies rajonus, yra įrodžiusi, kad jei rezidentas studijų metu pabuvos rajone, jis gerokai labiau bus linkęs ten pasilikti dirbti ir gyventi.
– Viešojoje erdvėje vis iškyla istorijos apie didžiulius medikų darbo krūvius ir persidirbimo, perdegimo, mobingo kultūrą. Kodėl tokia sudėtinga jūsų darbo aplinka? Ar gydytojai nori ją keisti?
– Mes, medikai, nemokame atskirti sunkumo nuo kančios. Studijų metais girdime gerbiamų gydytojų atsiminimus, kaip sovietmečiu šie budėdavę tris paras ir apžiūrėdavę šimtą pacientų – ir visa tai pateikiama kaip didvyriškumas, pasiekimas, kuriuo verta sekti. Taip, sunkumai žmogų užgrūdina, bet jei pradedi jausti kančią, tampi piktas ant viso pasaulio, sušlubuoja sveikata – tai nenormalu, tam būtina užkirsti kelią. Juk kiekvienas gyvenime siekiame pusiausvyros ir pilnatvės, norime dirbdami jaustis gerai ir realizuoti save. Tačiau Lietuvoje mediko uždarbis finansinės gerovės neužtikrina.
Medicinos studijų metu nieko nesu girdėjęs apie vertybes, jokio žodžio apie meistriškumą. Mūsų universitetai iš geriausių Lietuvos abiturientų, šimtukininkų, per šešerius metus padaro mėsmalę, nes studentai sulaukia labai daug smurto, mobingo, o vėliau rezidentūroje dar ir apkraunami kalnais popierių, už kurių neteisingą pildymą nuolat plakami. Taip pamažu sutrikdoma savivertė ir ilgainiui žmogui ima atrodyti, kad normalu gyventi kančioje.
Visgi tikėtis greitų mokymosi ir darbo kultūros pokyčių didžiuosiuose centruose būtų naivu. Jei ir įmanoma ką greitai pakeisti – tai pradedant nuo tokių mažų komandų, kokią turime Joniškyje. Pavyzdžiui, 12–14 etatinių gydytojų, kartu su atvykstančiais specialistais, gali patys kurti taisykles ir sutarti, kad čia renkamės dėl pacientų ir dėl vieni kitų.
– Šešias savaites dalyvavote skubios medicinos mokymuose JAV. Ko ten išmokote?
– Turbūt svarbiausias pastebėjimas, kad ten viskas persmelkta vadyba – skaičiuojama, sveriama, grindžiama faktais, o ne emocijomis. Taip pat daug profesionalumo bendravime vienas su kitu, rytiniuose pokalbiuose, pradedant juos šypsenomis, padėkomis.
JAV geriau sureguliuotas pareigų pasiskirstymas tarp gydytojų ir slaugytojų. Gydytojas atlieka sprendimo priėmimo ir gydymo darbą, o slaugytojai suvaldo pacientų srautus, protokoluoja, išleidžia namo. Sistema remiasi būtent slaugytojų įgalinimu. Lietuvoje mane ypač stebina tai, kad 30 metų dirbanti slaugytoja turi atsiklausti ką tik pradėjusio budėti rezidento, ar gali pacientui suleisti vaistų nuo pykinimo. Bet juk ji žino geriau! Taigi, slaugytojams reikėtų patikėti daugiau atsakomybių ir daugiau mokėti, nes tai yra pacientui artimiausi žmonės. Apskritai kalbant, gydytojas nėra ateities specialybė. Jau dabar sukurtas robotas, geriau nei plaučių gydytojas diagnozuojantis pneumonijas. O Elono Musko mikroschemas „Neuralink“ į stuburo smegenis įsodina ne geriausi Šveicarijos neurochirurgai, bet robotai. Ir kuo gydytojas siauresnės specializacijos, tuo lengviau robotui jį atkartoti. Ir nors generalistai ilgiau turės savo sferą, tačiau ateities specialybė visgi yra slaugytojas.
