Naujausios
Ražienomis prie aparto močiutės kapo
Kelmiškė tautodailininkė Kornelija Lopetienė, Žydų genocido dieną norėdama aplankyti per karą nacių nužudytos močiutės kapą, turėjo važiuoti per ražienas, apsiavusi guminius batus klampoti per bruzgynus ir arimus. Prie kapavietės nėra jokio kelio. Žemė išarta iki pat paminklo.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Kelionė į žudynių vietą
„Šiaulių krašto“ žurnalistė drauge su Kornelija Lopetiene leidosi į Graužų kaimą, kur laukuose karo metais sušaudyti keturi žmonės. Tarp sušaudytųjų buvo Kornelijos močiutė Taibė Šapyro ir jos sesers šeima. Prieš keliolika metų Taibės Šapyro sūnus, remdamasis vietos žmonių pasakojimais pasitelkęs japonišką aparatūrą, atrado tą vietą, kur 1942 -aisiais sušaudyti ir duobėje užkasti jo mama ir giminės. Ten pastatė paminklą ir pasodino gluosnį.
Dabar Juozas Šapyro jau miręs. Lapkričio pirmąją bei Žydų genocido dieną močiutės ir kitų artimųjų atminimą, uždegdama žvakutę, pagerbia jo dukra Kornelija Lopetienė. Tačiau patekti prie kapavietės — ne taip paprasta. Privažiuojame prie ūkininko sodybos. Šalia jos suka kelias į dešinę. Tačiau prieš posūkį pakabinta lentelė su užrašu: „Privati valda. Vaikščioti draudžiama.“ Kadangi apie važiavimą šiuo keliu lentelėje neužsimenama, rizikuojame — sukame ir riedame link laukų, kur yra kapavietė. Privažiuojame lauką, kurio viduryje matosi mažutis gojelis su pora medžių.
Apsiauname guminius batus. Per brūzgynus iriamės iki melioracijos griovio. Jį peršokus, dar vienas brūzgynas, tuomet patenkame į arimus. Per suartą lauką einame link gojelio. Tarp medžių ir raugeriškio krūmų pasislėpęs paminklas. Ant jo užrašytos keturios nužudytųjų pavardės.
Kornelija Lopetienė sako, jog lapkričio pirmąją čia nebus įmanoma prieiti. Gal dirvoje jau bus pasėti žiemkenčiai, o griovyje bus daugiau vandens. Ir vasarą per javų laukus nebrisi. „Aš nepykstu ant ūkininko. Jam savi vargai ir savas gyvenimas, — sako Kornelija Lopetienė. — Bet bent siaurą takelį prie kapo paliktų. Iš Izraelio atvažiuos mano teta, čia palaidotos močiutės dukra Dora Nidel Šapyro. Kaip parodyti beveik iki paminklo apartą kapavietę? “
„Tegu išsikasa palaikus“
„Šiaulių kraštas“ išsiaiškino, jog toje vietoje, kur yra kapavietė, ūkininkauja Algis Vaičiulis. Ūkininkas “Šiaulių kraštui“ teigė, jog žemę, kurioje yra kapavietė, nuomoja iš Amerikoje gyvenančios savininkės. Ir kolūkio laikais ten buvo ariama ir sėjama. Net paminklo nebuvę. Ūkininkas tvirtina, jog niekuomet iki kapo nebuvę ir kelio. Lentelę, su užrašu “Privati valda“ pakabinęs, nes pats tą kelią pasidaręs. Žemę dirbąs jau dvylika metų.
„Jeigu tie palaikai tokie brangūs, tegu išsikasa ir perlaidoja kapinėse, kur galės ramiai ilsėtis, — pyko ūkininkas. — Juk žmonės į Sibirą nuvažiuoja, išsikasa savo artimųjų kaulus ir parsiveža į Lietuvą.“
Sušaudė prie eglės
Algis Vaičiulis abejoja, ar tikrai būtent ten yra žydų sušaudymo vieta. Kas dabar tą tiksliai atsimena?
Kelmėje gyvena Aleksandra Bluškienė. Jos vaikystė prabėgo netoli Kelmės esančiame Graužų kaime. Toje pačioje troboje, iš kurios išsivarė keturis žydų tautybės žmones ir prie eglės sušaudė. Moteris pasakoja, jog per karą toje troboje gyveno ūkininkai. Kai pradėjo šaudyti žydus, pas juos prisiglaudė draugų šeima. Kaime žydai tikėjosi išvengti skaudaus likimo. Deja buvo įskųsti. Juos rado ir čia.
Ūkininkų tarnaitė, iššoko pro langą ir pabėgo į mišką vedina dviem mažais žydų vaikais. Išgelbėtieji ir buvo Juozas Šapyro, vėliau Graužuose pastatęs paminklą sušaudytai savo motinai, ir jo sesuo Marytė, dabar gyvenanti Izraelyje ir pasivadinusi Dora.
Aleksandra Bluškienė neabejoja, kad žydai sušaudyti ir jų palaikai užkasti būtent toje vietoje. Juk toje vietoje, visai negiliai, aptiko ir žmogaus kaulų.
Kapus gerbti įpareigoja įstatymas
Kelmės rajono savivaldybės Kultūros paveldo tarnybos vadovas Algirdas Kazlauskas „Šiaulių kraštui“ tvirtina, jog kultūros paveldo vertybių sąraše straipsnyje minimos žydų kapavietės nėra. Kelmės apylinkių seniūnijoje nurodyta tik viena žydų masinio naikinimo kapavietė miesto pakraštyje. Norint ją įteisinti reikėtų atlikti geodezinius matavimus, padaryti privažiavimą ir įteisinti kaip paveldo objektą.
Kultūros paveldo departamento Šiaulių padalinio vyriausiasis valstybinis inspektorius Zenonas Stundžia sako, jog Šiaulių apskrityje yra 25 žydų masinių žudynių vietos, įteisintos kaip paveldo objektai. Jos saugomos valstybės. Kultūros paveldo apsaugos įstatymas draudžia tokiose vietose vykdyti žemės ūkio veiklą. Kapavietė įgauna viešosios pagarbos vietos statusą, gali būti žymima skulptūromis, paminklais ir panašiai.
Jeigu ši kapavietė kultūros paveldo statuso neturi, jos apsaugą reglamentuoja Vyriausybės numatytos Kapinių tvarkymo taisyklės. Kapinaitės turi būti pažymėtos žemės planuose, jos negali būti priskirtos žemės naudotojui, prie jų turi būti privažiavimas.
Zenonas Stundžia pažadėjo artimiausiu laiku išsiaiškinti situaciją ir jeigu įmanoma, ją pakeisti.
citata: „Aleksandra Bluškienė neabejoja, kad žydai sušaudyti ir jų palaikai užkasti būtent toje vietoje.“
ARIMAI: Nužudytųjų palaikai neturi ramybės tarp arimų. Iki kapavietės reikia bristi apsiavus guminius batus.
KAPELIS: Kapavietė aparta beveik iki paminklo. Ar taip gali būti?
BRŪZGYNAI: Prie kapavietės reikia brautis per brūzgynus.
Autorės nuotr.
