Naujausios
Į Konotopą įžengę okupantai nedelsiant atvyko prie tėvo Pavelo namo, o po to dar ne kartą tikrino, ar šventikas negrįžo ir kaimynų klausinėjo, kur jis gali būti.
Rusijos saugumiečiai pirmomis Konotopo okupacijos dienomis gatvėse vaikščiojo rankoje laikydami energetinio gėrimo skardinę, kad vieni kitus atpažintų, ir suiminėjo vyrus, dalyvavusius nuo 2014 metų vykstančiuose mūšiuose Donecke bei Luganske.
P. Kuzas ne tik lydėjo karius į mūšius, bet ir organizavo paramos frontui rinkimą. Didžiausią Kremliaus pyktį šventikas užsitraukė, kad sugebėjo prikalbinti didelę dalį Konotopo tikinčiųjų pereiti iš maskvietiškos stačiatikių bažnyčios į pavaldžią Kijevui.
„Iš įvairių šaltinių žinau, jog mane priešui buvo įskundę maskvietiškų cerkvių šventikai, kolaborantai, niršę už ukrainietiškumo aukštinimą“, – sakė tėvas Pavlas.
Prieš keturiolika metų jam atvykus dirbti į antrą pagal dydį regiono miestą, turintį 85 tūkstančius gyventojų, čia tik viena iš dešimties cerkvių buvo pavaldi Kijevui, o visose kitose skambėjo Maskvos propaganda.
Per tą laiką tėvui Pavlui pavyko Konotope pastatyti tris naujas cerkves, o dar dvi pavaldžios Kijevui iškilo užmiesčio gyvenvietėse. Statistika tapo iškalbinga – daugiau kaip pusė mieste gimstančių naujagimių dar prieš karą buvo krikštijami ukrainietiškose cerkvėse.
Didžiausiu tikinčiųjų traukos centru tapo naujai pastatytas Dievo Motinos soboras, kuriam vadovauja P. Kuzas. Soboro rūsyje dvasininkas įrengė paramos armijai bei pabėgėliams rinkimo centrą, o priešais soborą įkūrė šlovės alėją kariams, žuvusiems kovoje su Rusija.
„Aš užaugau Vakarų Ukrainos mieste Ivano Frankivske, ten visi šneka ukrainietiškai ir puoselėja tautines tradicijas, tad niekada neslėpiau kritiško požiūrio į maskvietiškas cerkves. Į Konotopą tam ir buvau pakviestas, kad gaivinčiau ukrainietiškumo dvasią, mat tai yra išskirtinės svarbos miestas – jame Ukrainos kariai prieš 364 metus pasiekė pačią didžiausią istorinę pergalę prieš Maskvą“, – pasakojo dvasininkas.
1659 metų birželio 29 dieną vykusiame mūšyje dalyvavo ir trys tūkstančiai lenkų bei lietuvių. Abiejų Tautų Respublika buvo pažadėjusi atsiųsti daugiau karių, tačiau dėl vidaus neramumų to nepadarė.
Ukrainiečių pajėgas Konotope sudarė dvidešimt tūkstančių kazokų, vadovaujamų etmono Ivano Vygovskio, ir keturiasdešimt tūkstančių Krymo totorių, atjojusių į pagalbą. Maskvos armijai vadovavęs caro Petro l krikštatėvis Oleksijus Trubeckojus atsivedė šimtą tūkstančių karių, tad pralaimėjimas tapo labai skaudus netikėtumas Kremliui.
Maskvos atėjūnai buvo sumušti, įviliojus juos į spąstus. Buvo suvaidinta, kad kazokai viename flange ima bėgti, ir rusų kariai juos puolė vytis, patekdami į siaurą taką, apsuptą pelkių. Pasislėpusiems totoriams ėmus priešą pulti, jie neturėjo kur sprukti, nes šonuose buvo pelkės, o užnugaryje esantį medinį tiltą per upę kazokai sugriovė.
Istorikų teigimu, mūšyje žuvo per trisdešimt tūkstančių maskvėnų, keturi tūkstančiai kazokų ir šeši tūkstančiai totorių. Žuvo ir keli šimtai lenkų bei lietuvių.
Ir carinė Rusija, ir sovietinė Maskva siekė ištrinti atmintį apie Konotopo mūšį, ir jis nebuvo minimas istorijos vadovėliuose nei mokyklose, nei universitetuose. Net prieš 32 metus Ukrainai atgavus nepriklausomybę, įvairios jėgos trukdė pergalę tinkamai įamžinti.
Artėjant mūšio 350 metų sukakčiai, Dievo Motinos soboro statymą prieš šešiolika metų inicijavo prezidentas Viktoras Juščenka, o soboro vadovu buvo nuspręsta paskirti būtent tėvą Pavlą. Jis tuo metu dirbo dar didesnėje rusakalbių glūdumoje Mikolajevo regione.
„Vakarų Ukraina, panašiai kaip ir Lietuva, komunistinį Maskvos jungą kentė nuo 1940 metų, o tuo tarpu Rytų Ukrainoje šis teroras prasidėjo dvidešimtmečiu anksčiau, tad čia ir daugiau sugriautų bažnyčių, ir mažiau tikinčiųjų, ir didesnis surusinimas“, – sakė šventikas.
Tėvui Pavlui atvykus dirbti į Konotopą, du trečdaliai gyventojų kalbėjo rusiškai ir visi žiūrėjo Rusijos televiziją bei tikėjo Maskvos propaganda. „Soboras buvo sumanytas kaip vieta, kur aukštinami Konotopo mūšio herojai ir iš kur sklinda ukrainietiškumo dvasia, tad 2014 metais prasidėjus kovoms Donecke ir Luganske sumanėme įrengti papildomą didvyrių alėją dabarties mūšiuose kritusiems kariams įamžinti“, – sakė šventikas.
2017 metais tėvas Pavlas tapo Konotope įsikūrusio Ivano Vygovskio 58 mechanizuoto pėstininkų bataliono kapelionu ir kas dvi savaites vyksta į frontą. „Fronte aš esu ne tiek šventikas, kiek psichologas, nes kariai labai nori išsikalbėti, išsakyti tai, ko nesiryžta pasakoti nei bendražygiams, nei namiškiams.“
Šventikas neslėpė, jog dalis karių negali sisitaikyti su mintimi, kad jų gyvybė yra pakibusi ant plauko ir gali tekti žūti, tad gyvena milžiniškoje baimėje. Dalis karių priešingai – yra tarsi praradę viltį, yra apatiški, užsisklendę savyje, tačiau po bendrų maldų ir pokalbių dažnai ir jie ateina pas šventiką. Pokalbiai apie Dievo gailestingumą ir žmogaus likimą nėra lengvi, ypač, jei išvakarėse karys regėjo, kaip skeveldra nuplėšia jo kovos draugui galvą arba sprogus bombai iš bičiulio visiškai nieko nebelieka.
Dvasininkas kelis kartus buvo patekęs į tiesioginį priešo apšaudymą, labai intensyvų bombardavimą, bet Dievas jam buvo maloningas.
