Naujausios
Prie šviesuolio kapo atvedė lemtingas sapnas
Kelmės rajono pakraštys. Kiaunorių kaimas. Į kalnelį kyla kapinaitės. Įsikibusi į dviratį dažnai ten traukia Genovaitė Žymantienė. Ši kaimo moteris iš užmaršties ištraukė žymaus švietėjo, buvusio Šiaulių gimnazijos direktoriaus, tremtinio Vaclovo Šliagerio atminimą. Pasakoja, kad šviesuolis pats atėjęs į jos sapnus.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Sapne paprašęs prižiūrėti kapą
Genovaitė ir Česlovas Žymantai pusšimtį metų gyvena Kiaunoriuose. Česlovas dar prisimena gyvą Vaclovą Šliagerį. Teko ir dirbti Šliagerių dvare.
„Dvarininkas buvo labai geras žmonėms, – prisėdęs ant suolelio netoli Kiaunorių šviesuolio kapo pasakoja Česlovas. – Darbininkams atrėžė po septynis hektarus žemės. Kai bernai į šokius eidavo, kiekvienam duodavo po penkis litus, kad prieš merginas neapsijuoktų. Ir dvarui sumaniai vadovavo. Visi gyvuliai – gražūs, geros veislės.“
G. Žymantienė ne kartą klausėsi vyro pasakojimų apie Šliagerių dvarą, apie jo keliones į Šiaulius, kur dirbo gimnazijos direktorium, į Kretingą, kur važiuodavo mokyti vienuolių.
Kartą moteriai į rankas pateko knyga apie tremtį. Ten rado straipsnelį ir apie Vaclovą Šliagerį. Apsiverkė perskaičiusi apie tremties vargus.
Vieną naktį Genovaitė susapnavo iš Kiaunorių kilusį švietėją ir dvarininką.
„Atrodo, sėdžiu aš kapinėse ant suolelio už tujų. Girdžiu žingsnius. Atėjo, prisėdo šalia. Žiūriu – Šliageris. Jis kreipiasi į mane vardu. Sako: „Gene, aš gyvenime visiems dariau tik gera, o mane taip apleido. Būk gera, prižiūrėk mano kapą.“
Kapas apėjęs pieva
Kitą dieną G. Žymantienė, iki tol prižiūrėjusi ne vieną kapą kaimo kapinaitėse, susirado ir Vaclovo Šliagerio poilsio vietą.
„Antkapis įsmukęs. Paminklas vos neįaugęs į tują. Aplink žolynas“, – mena pirmąjį įspūdį Genovaitė.
Pasikvietė vyrą Česlovą. Abu plušėjo visą dieną. Nuskuto velėną. Papildė žemių. Iškėlė antkapį. Atidengė paminklą. Ant kapo pasodino gėlių.
Sunkiai vaikštanti moteris kasdien eina į kapines. Ant dviračio rankenos užsikabina bakelį su vandeniu. Jau beveik dešimtmetį prižiūri Kiaunorių šviesuolio amžino poilsio vietą.
Pavyzdys įkvėpė
Į Kiaunorius aplankyti tėvų ir kitų artimųjų kapų dažnai atvyksta vienas šiaulietis inžinierius, kuris dėl kuklumo prašė neskelbti jo pavardės.
„Stebėjausi šių žmonių tolerancija, – sakė iš Kiaunorių kilęs žmogus. – Juk Šliageris buvo turtingas. Dvarininkas. O Žymantai – iš neturtingųjų. Bet nejautė neapykantos. Sugebėjo protingai įvertinti istorijos faktus. Gerbti mokslą“.
Šiaulietis pasakoja, kad ir V. Šliageris, būdamas nepriklausomos Lietuvos mokyklos direktoriumi, išgelbėjo kelis savo mokinius.
V. Šliagerio paminklo raidės buvo ištrintos. Šiaulietis nuvažiavo į Pašiaušę pas akmentašį Gintarą Čyvą. Paprašė atnaujinti užrašus. G. Čyvas darbus atliko veltui.
Kol paminklas buvo atnaujinamas, kapą prižiūrinčios G. Žymantienės vyras, padedamas minėto šiauliečio, išbetonavo paminklui pamatą.
Knygų leidybą ir kultūrą remiantis G. Čyvas dar pridėjo ir marmurinę plokštę su užrašu: „Lietuva, Tėvyne mūsų“. Toks užrašas liko Sibire, ant Vaclovo Šliagerio žmonos ir sūnaus kapo. Svetimame krašte keturiasdešimtmetį sūnų pakirto skrandžio liga. Žmona neišlaikė įtampos ir išgyvenimų dėl sūnaus netekties.
Vienas
Altajaus krašte Vaclovas Šliageris liko vienas kaip pirštas. Iš tremties grįžo 1956 metais. Prisiglaudė Tytuvėnuose, pas gydytoją Gontarskienę.
Tėvynėje pagyveno vos keletą metų. 1963-iaisiais penkiasdešimt metų mokytojavusiam V. Šliageriui tarybų valdžia nustojo mokėti pensiją.
Aštuoniasdešimtmetis mokytojas važiavo teisybės ieškoti į Vilnių, pas buvusius savo mokinius V. Niunką ir K. Korsaką, tuomet ėjusius aukštas pareigas.
Šie vyrai savo mokytojui buvo skolingi bent užtarimą. Tuo metu, kai V. Šliageris vadovavo Šiaulių berniukų gimnazijai, sargas pranešė, kad atvyko saugumo policijos darbuotojai už komunistinę veiklą suimti V. Niunkos ir K. Korsako.
Direktorius sargui liepė kviesti pareigūnus į jo kabinetą, o pats nubėgo įspėti mokinių, kad pasišalintų iš gimnazijos.
Deja, rašo buvęs V. Šliagerio mokinys, radviliškietis Vytautas Juozapaitis, V. Niunka savo gelbėtojo nepriėmė.
Akademikas K. Korsakas išklausęs liepė mokytojui ramiai važiuoti namo – sutvarkysiąs jo reikalus. Savo žodžio laikėsi.
Tik mokytojui pensijos daugiau neprireikė. Pavargęs ir susijaudinęs kelionėje, grįžęs į Tytuvėnus, mirė.
Švietėjas ir humanistas
Prieš pusšimtį metų miręs Lietuvos tremtinys ir švietėjas galėtų būti kultūringumo, darbštumo, humaniškumo pavyzdžiu šiandieniniam Lietuvos jaunimui.
Būdamas devyniolikos metų 1900 – aisiais jis baigė Šiaulių berniukų gimnaziją, 1906 – aisiais – Maskvos universitetą. Mokė Liepojos ir Kerčės gimnazistus, Radviliškio ir Šiaulių moksleivius, būdamas tremtyje Altajaus krašto jaunuolius.
1918 – 1922 metais V. Šliageris dirbo Radviliškio progimnazijos direktoriumi, 1922 – 1929 metais – Šiaulių gimnazijos direktoriumi, 1932 – 1940 – mokytojavo Kretingos gimnazijoje. 1940 – 1941 – Šiaulių berniukų gimnazijos fizikos mokytoju. 1941 metais ištremtas į Sibirą.
Altajaus krašte Maskvos universiteto diplomą ir 35 metų pedagoginio darbo stažą turintis fizikas ir matematikas buvo paskirtas „Pramkombinato“ ūkio kerdžiumi. Du sezonus ganė bandą. Skersai ir išilgai išjodinėjo Altajaus kraštą.
Tik įpusėjus karui, kai vyrus „ prarijo“ frontas ir nebuvo kam dirbti mokyklose, kerdžiaus paprašyta šviesti jaunimą. Ne vieną Sibiro vaikiną ir merginą jis išmokė matematikos, fizikos, astronomijos.
Vytautas Juozapaitis, buvęs V. Šliagerio mokinys, savo prisiminimuose rašo: „Jo pamokos – nepakartojamos, dėstymo metodika – savita, daugumos mokinių nemėgstamos matematikos pamokos pas V. Šliagerį tapdavo įdomiausiomis. Jis pakerėdavo mokinius originalia kalba, neįprastais, nestandartiniais uždavinių sprendimo būdais.
Astronomiją dėstė remdamasis savo mokytojo profesoriaus astronomo P. Šternbergo paskaitomis.“
Net Sibiro mokykloje, kur pokario metais kolektyvas buvo papildytas tremtiniais, ir dirbo daug solidžių, aukštos kultūros ir didelio intelekto mokytojų, V. Šliagerio nuomonė būdavo lemiama pedagogų tarybos posėdžiuose.
V. Juozapaitis prisimena, kaip mokytojas palydėjo jį į darbą: „Tu važiuoji mokytojauti. Būk sąžiningas. Gerbk mokinius. Mokyk juos matematikos, kiekviename matyk žmogų. Pirmai progai pasitaikius, grįžk Lietuvon, nes tik ten pasijusi laimingas.“
Autorės nuotr.
PAREIGA: Genovaitė Žymantienė, nors sunkiai vaikščiodama, jaučia pareigą rūpintis iškilaus kraštiečio atminimu.
IŠMINTIS: Genovaitė ir Mečislovas Žymantai įvertino Kiaunorių dvarininko protą ir nuopelnus Lietuvos jaunimui. Prižiūrėdami Vaclovo Šliagerio amžino poilsio vietą, kaimo žmonės puoselėja tautos palikimą.
LABDARA: Pašiaušėje akmens apdirbimo cechą įkūręs Gintaras Čyvas, atnaujindamas paminklo Vaclovo Šliagerio paminklo išsitrynusias raides ir padovanojęs marmurinę plokštę su įrašu „Lietuva – Tėvyne, mūsų“, įamžino šviesuolio atminimą.
Šiaulių J.Janonio gimnazijos nuotr.
PEDAGOGAS: Kiaunoriuose dvarą turėjęs ir šio kaimo kapinaitėse amžino poilsio atgulęs mokytojas Vaclovas Šliageris buvo vienas žymiausių praėjusio amžiaus pirmosios pusės Lietuvos pedagogų. Tokiu išliko net tremtyje, Altajaus krašte. Lietuviai tremtiniai laikė laime pas jį mokytis.
