Naujausios
Planuojama sukviesti Tautos konferenciją
Lietuva serga. Tokią šiandieninės valstybės būseną įvardijo Lietuvos sąjūdžio pirmeiviai ir intelektualai, minėdami Sąjūdžio 25-ąsias metines. Nespėjusi pasigydyti sovietų sulaužyto tautos moralinio stuburo, ji gavo nuodingą krinkančios Vakarų moralės injekciją. Jeigu tautos smegenys neatsigaus, valstybės laukia eutanazija. Susitaikyti ir ruošti įkapes? Ar ginti savastį ir valstybingumą, nepaklūstant globalizmui ir besieliam liberalizmui?
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Organizuoja Tautos konferenciją
Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Endriukaitis įžvelgia fizinio Lietuvos kaip valstybės išnykimo, išvalstybinimo ir moralinės katastrofos grėsmę. Todėl drauge su valstybės likimui neabejingais bendraminčiais ketina surengti Lietuvių konferenciją, kurioje aptartų šiandieninę Lietuvos padėtį ir priimtų savigynos sprendimus.
Panaši konferencija Vilniuje, senajame operos ir baleto teatre, vyko 1917 metais rugsėjo 18–22 dienomis, 1918 metų Nepriklausomybės atgavimo išvakarėse. Šioje konferencijoje buvo įkurta Lietuvos Taryba, numatyta sušaukti steigiamąjį Seimą ir sukurti nepriklausomą valstybę.
Anuomet kaizerinės okupacijos metu beveik visą Lietuvą užėmus vokiečių kariuomenei, sustiprėjo Lietuvos valstybės atkūrimo ir nepriklausomybės siekis. Lietuvių atstovai Vilniaus konferencijoje išrinko Vykdomąjį komitetą. Nuspręsta atstovauti lietuvių reikalams ir ginti juos nuo okupacinės valdžios.
Šios konferencijos idėjos pavyzdžiu, ateinantį pavasarį planuojama sukviesti Tautos konferenciją ir deklaracijos ar memorandumo forma suformuluoti atsakymus į klausimą: „Kur eini, Lietuva?“, apibrėžti valstybės idėją, suvereniteto išsaugojimo svarbą, valstybės išgyvenimo būdą ir sąlygas.
Konferenciją organizuos Komitetas, neatstovaujantis nė vienai partijai. Komitetą sudarys autoritetingi Lietuvos piliečiai. Bus patelktas jaunimas ir kiti laisvi, išdidūs, istoriją žinantys ir gerbiantys žmonės, idealistai, kurie tiki savo valstybės išsaugojimo prasmingumu.
„Šiaulių kraštas“ kalbina rengiamos Tautos konferencijos iniciatorių Nepriklausomybės akto signatarą Algirdą ENDRIUKAITĮ.
Dvasinės kultūros dykuma
– Jūs tvirtinate, jog šiandieninių įvykių fone netoleruotina nei idėjų, nei veiksmų tinginystė. Dar Margaret Tečer laiške Vilniaus konferencijai Lietuvą perspėjo, jog Europos Sąjungos tikslas – „sulydyti Europos tautas į federalinę supervalstybę“, o tautos praras identitetą ir sunkiai iškovotą laisvę. Kodėl 1997-aisiais neišgirsti tie perspėjimai?
– Pasaulio istorikai yra pastebėję, jog žmonių naivumas yra begalinis. Jie greitai patiki apsišaukėlių išminčių ir geradarių brukamais dalykais ir lengvai atsisako patikrintos istorinės patirties.
Todėl bent tie, kurie matome ir suvokiame neteisingo valstybės pasirinkimo, pasidavimo pasekmes, turime sakyti žmonėms visą sveiko proto tiesą, pavaldumo, naivumo, užmaršties poziciją pakeisti savasties gynimu.
Lietuva eina link išnykimo ribos. Kasdien kalamos mintys apie globalizmą. Besielis, egoistinis ir materialistinis liberalizmas užgožia ir stumia lauk tradicines vertybes, lietuvių tautoje dar gyvą idealizmą, teisiškai legalizuoja iškrypimus. Galingos pramogų ir pasilinksminimo industrijos ugdomas žmogus verčiamas bedvase, primityvia pelno gavimo priemone.
Nedeklaruojant, tyliai, bet valstybiniu lygiu atsisakoma demokratinių principų, nuvertinama tradicinė kultūra, papročiai, nepriklausomybė. Pasiduodama globalizmo zoologiniam materializmui, kosmopolitizmui. Kuriama žmogaus nuvertinimo tendencija, kurią popiežius Benediktas šešioliktasis pavadino „dvasinės kultūros dykuma“.
Šiandieninė Lietuva yra circulus vitiosus (ydingas ratas, padėtis be išeities) būsenoje. Galime sėdėti krūmuose ir ruošti valstybei įkapes. Kaip sakoma, jeigu į išdidžią praeitį šausi pistoletu, ji į tave šaus iš patrankos.
Artėjame prie D. Orvelo nurodyto apversto pasaulio modelio ir elgesio, primenančio debilizmą.
Pavyzdžiui, pasauliniu mastu ir Lietuvoje minimais M. Lukšienės metais nieko nekalbama apie jos gyvenimo prasmės – Tautinės mokyklos šiandienos turinį ir įgyvendinimą. Pametami migdomieji vaistai tautiškumui, be dvasios ir veiksmų. Įprasta poza – neužgauti kosmopolitinio liberalaus lygmens sampratos. Maironio jubiliejus paminėtas formaliai ir su būgštavimu, kaip rašė vienas žurnalistas, gėdijantis Europos, kad ši patriotizmo gali nesuprasti.
Privalome būdrauti
– Jūs sakote, jog tokioje akivaizdžioje pasaulio suvokimo krizės, kultūros griūties būsenoje norint išlikti žmogumi tenka būdrauti ir aktyviai veikti. Ar valstybiškai į valstybės ateitį žiūri valdžia, inteligentija ir visas tautos elitas?
– Lietuvos valstybės institucijos ir realią valdžią turinčios partijos neformuluoja lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos valstybės išlikimo teorinių ir praktinių klausimų, trinasi kasdieninėse smulkmenose ir skandaluose, o konceptualius judesius palieka neapibrėžtai savieigai.
Nėra valstybės išgyvenimo ideologijos, tik žvalgymasis, nykštukėjimas ir paklusimas didesniems ir galingesniems pasaulio tvarkytojams su pasiteiravimu: ką dar jums turime atlikti?
Visas Lietuvos žlugimas kyla dėl savanaudiškos valdžios pareigūnų savivalės, prokuratūros, teismų ir saugumo tarnybos veiklos, gimdančios nepasitikėjimą. Nėra teisingumo. Nėra prie ko šlietis. Todėl žmonės bėga į kitas šalis.
Kalbėdamas apie dabartinį mūsų elitą pritarčiau A. Šliogerio žodžiams: „Tai tamsūs, bailūs, kvaili, žiaurūs, agresyvus, godūs, klastingi, gudrūs, demoralizuoti egoistai, nė iš tolo nematantys valstybės idėjos ir net vadinamąjį valstybingumą traktuojantys vien instrumentiškai, kaip savo interesų tenkinimo įrankį.“
Tarp Lietuvos intelektualų yra sumanių, nuoširdžių ir aktyvių žmonių. Deja, didesnė dalis gabių savo srities žinovų nejaučia asmeninės atsakomybės už valstybę, nesipriešina absurdui ir neteisingumui. Juos tenkina pasiektas visuomenėje žinomo žmogaus, garsenybės statusas.
O jei dar gauna valstybinį apdovanojimą, yra pagerbiami radijo eteryje ar televizijos ekrane, gyvenimu lieka visiškai patenkinti. Jiems užtenka asmeninės reklamos, susireikšminimo, išskirtinumo, materialinės paskatos.
Dalis intelektualų tiesiog nenori pyktis su valdžia, kuri davė postą, užtikrinantį gerą materialinį aprūpinimą, leidžiantį gėrėtis savo atliktais darbais.
Pilietybė – pirmiausia pareiga, paskui – privilegija
– Vis dažniau pasigirsta kalbų apie dvigubą pilietybę. Esą globalizacijos amžiuje emigantai nėra prarastoji tautos dalis. Iš lietuvio niekas negali atimti jo pilietybės, nors jis tampa ir kitos šalies piliečiu. Jūs šiuos samprotavimus prilyginate Lietuvos valstybės kapituliacijos aktui. Kodėl?
– Pilietybė yra pirmiausia lojalumas ir pareigos, o savos pilietybės atsisakymas negali būti vertinamas kaip solidus, laukiamas ar kraštui naudingas siekinys.
Ką reikštų Lietuvai, jeigu didesnė lietuvių dalis turėtų dvigubą pilietybę ir gyventų kažkur kitur? Kas tuomet gyventų ir užpildytų Lietuvos teritoriją?
Lietuvoje negyvenantys šiaudiniai piliečiai reikštų beprasmę statistinę saviapgaulę, migracijos pateisinimą ir skatinimą, teritorijos ištuštėjimą bei neišvengiamą valstybės išnykimą. Be piliečių valstybė netenka prasmės.
Vargu ar tikėtinas atsakingas ir svarus politinis emigrantų domėjimasis Lietuva. 2009 metų Lietuvos prezidento rinkimuose balsavo tik 15 tūkstančių lietuvių iš 1,3 milijono gyvenančių užsienyje. Kur kiti?
Informacija iš JAV teigia, kad naujasis emigrantų srautas nesidomi kultūra, tautiškumu ir senieji reikšmingi emigrantų centrai užsidaro.
Valstybės ir suvereniteto našta lieka gyvenantiems Lietuvoje.
Patekome į nuopuolio kultūrą
– Stodami į Europos Sąjungą tikėjomės pateksią į gerovės rojų. Vakarus laikėme ir kultūros bei pažangos lopšiu. Dabar sužinojome, jog Europa – pasenusi, pavargusi, nesugebanti apginti savo tradicinių krikščioniškų vertybių nuo komercinio šlamšto. Patekome į savotišką kultūrinį vakuumą. Mums brukama vulgari nuopuolio kultūra. Gal puolusią tautą lengviau pavergti?
– Toji vertybių sistema, kurią propaguoja Vakarų civilizacija, yra visiškai bankrutavusi, bet mes ten brukamės bet kokia kaina ir patarėjais imame tuos, kurie sąmonės degeneraciją vadina progresu, o tūkstantmetės žmonijos orientacijos suardymą – „vakarietiškomis vertybėmis“.
Lietuva gauna gyvenimo kultūros ,,išminties injekcijas“ ir iš mūsų svajonių šalių – Norvegijos ir Švedijos. Pavyzdžiui, Lietuvos gėjų lygos pusantrų metų išlaidos sudarė 365 tūkstančius litų. 90 procentų lėšų gauta iš Švedijos.
Tokios pat pusantrų metų trukmės Tolerantiško jaunimo asociacijos išlaidos, gautos iš Norvegijos, sudarė 859 tūkstančius litų. Jos veiklą mokyklose palaimino ministras liberalas G. Steponavičius. Tolerantiškas jaunimas savo veikloje užsibrėžė ,,griauti tradicines nuostatas ir įsitikinimus ir suteikti jiems naujų reikšmių“.
Kuo reiškiasi demokratija Lietuvoje? Partijų gausa? Bet biudžetinės partijos, kurioms priklauso vos keli procentai Lietuvos gyventojų, per metus gauna 18 milijonų litų finansavimą iš valstybės biudžeto. Dar gauna nemokamas patalpas. Naudojasi visuomenine televizija.
O piliečiai nejaučia, kad partijos tikrai rūpintųsi tauta ir jos idealais. Mato tik pelningą politikos verslo rūšį.
Jurgen Elsėser (Jürgen Elsässer) ,,naujos pasaulio tvarkos“ kūrimą vertina kaip milžinišką antropologinį eksperimentą, atliekamą žmonių santykių srityje. Jis atliekamas be tautos sutikimo, maitinamas iš pasaulio finansinio kapitalo ėdžių.
Europos Parlamento 2012 metų ataskaitoje nurodoma, kad ES veikia 3,6 tūkstančio tarptautinio organizuoto nusikalstamumo grupuočių. 880 tūkstančių žmonių dirba vergiškomis sąlygomis. 270 tūkstančių iš jų yra lytinio išnaudojimo aukos. Prekyba žmonėmis nusikalstamoms grupuotėms duoda 25 milijardus eurų pelno, o prekyba žmonių organais – nuo 18 iki 26 milijardų pelno.
Visa tai reiškia civilizacijos egzistencinę krizę. Turime savęs paklausti: kiek dėl mūsų iškrikimo ir nuolankumo liko žmogiškosios savigarbos ir istorinio išdidumo? Kur galime atsidurti užsimerkę eidami su banda?
Asmeninės nuotr.
INICIATORIUS: 1990 metų kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signataras Algirdas Endriukaitis siūlo 1917 metų Vilniaus konferencijos pavyzdžiu surengti Tautos konferenciją, kurioje būtų atsakyta į klausimą, kur eina Lietuva ir kokia mūsų valstybės ateities vizija.
RŪPESTIS: Algirdas Endriukaitis jau ne pirmą kartą reiškia nuoširdų susirūpinimą dėl Lietuvos kaip valstybės išlikimo.
