Naujausios
Socialinis darbas – viena iš profesijų, kurioje yra didelė perdegimo rizika. Perdegimas – fizinio, emocinio ir psichologinio išsekimo būsena, kylanti dėl nuolatinio streso ir ilgalaikės atsakomybės už kitų gerovę. Ši profesija pasižymi itin intensyviu emociniu krūviu. Socialiniai darbuotojai turi prisitaikyti prie ribotų resursų, nuolatinių paslaugų poreikių ir sudėtingų klientų problemų. Perdegimas nėra akimirksniu ant žmogaus užkrentanti būsena. Socialiniame darbe mokėti sustoti tampa ne prabanga, o būtinybe.
Socialinio darbo srityje dažnai manoma, jog kliento poreikiai turi būti aukščiau visko, o tai lemia, kad dėmesys sau lieka nuošalyje. Vis dėlto toks požiūris dažnai tampa perdegimo priežastimi, nes ilgai nepaisant savo poreikių silpnėja ir gebėjimas veiksmingai padėti kitiems. Perdegimo pasekmės – daugiau nei nuovargis, tai apatija, dirglumas, prarasta empatija, kaltės ar beviltiškumo jausmas, galvos skausmai, miego sutrikimai, imuniteto susilpnėjimas, virškinimo problemos, jaučiamas motyvacijos sumažėjimas, sunkumai priimant sprendimus, atsiranda noras keisti profesiją. Perdegęs socialinis darbuotojas ne tik jaučiasi blogai – jo darbas tampa mažiau kokybiškas, jis gali greičiau susierzinti, mažiau išgirsti klientą, priimti netinkamus sprendimus, prarasti gebėjimą išlaikyti profesines ribas. Tai turi pasekmių ne tik jam pačiam, bet ir žmonėms, kuriems jis padeda.
Socialine darbuotoja dirbu jau aštuonerius metus. Teko dirbti vaikų globos namuose ir socialinės globos namuose, kur gyvena žmonės su negalia. Tiek metų dirbdama supratau, kad asmeninė gerovė – būtina profesinės gerovės dalis. Rūpinimasis savimi – profesinis įrankis, leidžiantis išlikti emociškai tvirtai, tinkamai reaguoti į sudėtingas situacijas ir toliau teikti kokybiškas paslaugas. Savirūpa apima fizinę, emocinę, psichologinę žmogaus gerovę, o jos priemonės gali būti įvairios. Noriu pasidalinti keletu praktikų, kurias taikau pati, norėdama neperdegti. Viena paprasčiausių – mikropauzės. Jos leidžia bent kelioms minutėms sustabdyti intensyvų darbo tempą ir grįžti į dabarties momentą. Man padeda kelios serijos gilaus kvėpavimo, trumpas pečių, kaklo ar nugaros tempimas, minutė sąmoningo žvilgsnio pro langą ar trumpa meditacija mintyse.
Minčių paleidimas prieš miegą – gera praktika visas per dieną susikaupusias mintis išlieti ant balto lapo. Tiesiog – be struktūros ar taisymo. Nebūtina kažką išspręsti, svarbu išlieti mintis, „iškelti“ jas iš galvos. Sąmoningumo praktikos taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Dėmesingo įsisąmoninimo metodai, tokie kaip kvėpavimo stebėjimas, minties analizė be vertinimo, kūno skenavimas, dėmesingas valgymas, padeda geriau suprasti savo emocines reakcijas ir nepasiduoti stresui. Manau tai paprastos, bet veiksmingos priemonės, stiprinančios emocinį atsparumą.
Pabendravus su kitais šios profesijos specialistais, jie papasakojo, kaip rūpinasi savimi. Tai užsiėmimas įvairia kūryba (piešimas, spalvinimas, dainavimas), pasivaikščiojimas lauke be tikslo, šokis, savimasažas, joga, dienoraščio pildymas. Labai įdomu buvo sužinoti apie įsižeminimą – gebėjimą būti čia ir dabar, jausti save kūne. Tai – vaikščiojimas basomis, gulėjimas ant grindų ar žolės, medžio apkabinimas, bendravimas su gyvūnais.
Taip pat tikiu, kad labai svarbu profesinės ribos ir komandos palaikymas. Aiškios ribos yra būtina. Jos padeda išvengti pervargimo, saugo nuo emocinės manipuliacijos ir leidžia išlaikyti profesinį santykį su klientu. Tiek rūpinimasis savimi, tiek komandos palaikymas yra vienodai svarbūs – kolektyvas turi gebėti atvirai kalbėti apie stresą, dalintis patirtimi ir priimti rūpinimąsi savimi kaip darbo dalį.
Manau, svarbu pripažinti, kad perdegimo prevencija negali būti vien tik individuali atsakomybė. Įstaigos, kuriose dirba socialiniai darbuotojai, privalo kurti saugią ir palaikančią darbo aplinką, užtikrinti realistiškus darbo krūvius, suteikti galimybes supervizijai ir skatinti žmones kreiptis pagalbos. Tik tokioje aplinkoje socialiniai darbuotojai gali sėkmingai atlikti savo misiją padėti kitiems.
Socialinis darbas yra profesija, reikalaujanti didelės vidinės stiprybės. Ši stiprybė atsiranda iš gebėjimo rūpintis savimi. Sąmoningumas, fizinė veikla, aiškios ribos, komandinė parama ir palaikanti organizacinė kultūra – tai priemonės, padedančios išlaikyti profesinę pusiausvyrą. Tik emociškai atsparus, pailsėjęs ir savimi besirūpinantis socialinis darbuotojas gali padėti žmogui. Todėl rūpinimasis savimi šiame darbe – ne pasirinkimas, o būtina profesinė sąlyga.
