Pavasarį nuspalvino auksinė sukaktis

Loretos RIPSKYTĖS nuo­tr.
Al­ma ir Do­mi­nin­kas Va­liai sa­ko, kad gy­ve­nant kar­tu svar­bu kal­bė­tis, nie­ko vie­nas nuo ki­to ne­slėp­ti.
Bal­tų žie­dų pus­ny­se pa­sken­dę so­dai pa­ženk­li­no auk­si­nį jo­niš­kie­čių Al­mos ir Do­mi­nin­ko Va­lių bend­ro gy­ve­ni­mo pa­va­sa­rį. Prieš pen­kis de­šimt­me­čius jie, su­si­pa­ži­nę per Do­mi­nin­ko se­se­rį Ja­ni­ną, ku­riai bro­lis iš ka­riuo­me­nės ra­šy­da­vo gra­žius, rū­pes­čio ku­pi­nus laiš­kus, su­ža­vė­ju­sius ir bū­si­mą žmo­ną, pa­reiš­ki­mus tuok­tis nu­ne­šė po aš­tuo­nių mė­ne­sių drau­gys­tės. Ir nie­ka­da ne­si­gai­lė­jo.
Svar­biau­sia šei­mo­je nie­ko vie­nas nuo ki­to ne­slėp­ti ir pri­si­min­ti, pa­gal­vo­ti apie ki­tą, sa­ko su­tuok­ti­niai. Vi­są gy­ve­ni­mą, dar kai ne­bu­vo mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų, jų na­muo­se ga­lio­jo tra­di­ci­ja: kur nors išė­jai, tu­ri rei­ka­lų, pa­lik sa­vo žmo­gui raš­te­lį.

Na­mo vie­to­je bu­vo pel­ky­nė

Al­mos ir Do­mi­nin­ko Va­lių kie­me sklei­džia­si gė­lės, lyg ak­va­re­le lie­ja­si sod­ri pie­ve­lės ža­lu­ma, ku­rios vi­du­ry­je pūp­so žmo­gaus ūgį pra­len­ku­si eg­lu­tė Co­ni­ca. Kai gra­žus oras, lau­ke pra­bė­ga daugiausia lai­ko. Vy­ras su­ka­si prie ūkio dar­bų, žmo­na lau­ke so­di­na, per­so­di­na, ra­vi. Ją už­bu­ria ra­my­bė, paukš­čių čiul­bė­ji­mas, ga­li­my­bė pa­bū­ti be­veik nuo­ša­lio­je gam­to­je ir kar­tu – mies­te.

Iš bu­to Jo­niš­ky­je į so­dus jie per­si­kraus­tė jau be­veik prieš du de­šimt­me­čius. Ke­lių val­dy­bo­je dir­bęs Do­mi­nin­kas nuo­lat pa­ly­gin­da­vo, tvar­ky­da­vo so­dų bend­ri­jos ke­lius ir ta­kus, tad 2000-ai­siais ga­vo skly­pą – tuo me­tu vi­siš­kai ap­leis­tą pel­ky­ną, ku­rio vi­du­ry­je plau­kio­jo an­tys. Ve­žė ten prie­ka­bą po prie­ka­bos že­mių, su­kė­lė grun­tą. Ta­da pa­si­sta­tė ma­žu­tį me­di­nį na­mu­ką, ku­rio tik vie­na sie­na bu­vo su­ręs­ta iš ply­tų. Pa­si­dė­ti įran­kiams, pa­sė­dė­ti ir ar­ba­tos iš­ger­ti vie­tos už­te­ko.

Su­gal­vo­ję kraus­ty­tis iš mies­to šur­mu­lio į so­dus šei­mi­nin­kai na­me­lį ge­ro­kai pra­plė­tė, sta­ty­bi­nin­kai su­ren­tė ant­rą aukš­tą, abie­juo­se įren­gė ži­di­nius. Vie­ną jų puo­šia de­ko­ra­ty­vi­nių var­lių ko­lek­ci­ja – tai Do­mi­nin­ko po­mė­gis, ku­rį šiuo me­tu už­me­tė, mat nie­kas ne­no­rė­jo pri­si­dė­ti ir pa­dė­ti pil­dy­ti.

Da­bar šei­ma sa­ko, kad už­tek­tų ma­žes­nio būs­to. Juo­lab kad ir skly­pas ge­ro­kai iš­si­plė­tė – įsi­gi­jo du ša­lia esan­čius ir tu­ri 21 arą.

Su­si­ža­vė­jo laiš­kais se­se­riai

Po­nia Al­ma at­si­ne­ša fo­toal­bu­mą: nespalvotoje ves­tu­vių nuo­trau­ko­je tri­mis ei­lė­mis su­sto­ję ir su­sė­dę jau­nie­ji, pirš­liai ir de­šimt po­rų pa­ly­dos. Su­si­tuo­kė jie pa­čia­me pa­va­sa­rio siau­tu­ly­je – ba­lan­džio 30-ąją. Pa­reiš­ki­mus nu­ne­šė po aš­tuo­nių mė­ne­sių drau­gys­tės.

„Tė­vai no­rė­jo sū­nu­mi „at­si­kra­ty­ti“, tai lie­pė že­ny­tis, kiek ga­li­ma vie­nam pas ki­tą į sve­čius va­ži­nė­ti“, – da­bar juo­kia­si hu­mo­ro gys­le­lės ne­sto­ko­jan­tis Do­mi­nin­kas. Šei­mo­je jis užau­go tarp tri­jų se­se­rų, vie­na jų, Ja­ni­na, abu ir su­ve­dė. Jei­gu ne ji, ka­ži ar ka­da 25-erių jau­ni­kai­čio iš Jo­niš­kio ra­jo­no Gra­žai­čių vien­kie­mio ir 19-me­tės tik­ros šiau­lie­tės ke­liai bū­tų su­siė­ję.

„Kar­tu su Ja­ni­na mo­kė­mės Šiau­liuo­se me­di­ci­nos mo­kyk­lo­je. Do­mi­nin­kas tuo me­tu tar­na­vo ka­riuo­me­nė­je ir siųs­da­vo jai laiš­kus, ku­riuos kar­tu skai­ty­da­vo­me. Iš jų at­ro­dė la­bai rū­pes­tin­gas, pa­ta­ri­mų se­se­riai ne­gai­lin­tis bro­lis. Pa­ma­niau: koks ge­ras žmo­gus...“ – da­bar pri­si­me­na Al­ma, nors pri­si­pa­žįs­ta anuo­met tu­rė­ju­si ki­tą vai­ki­ną. Ta­čiau iš ar­mi­jos grį­žęs Do­mi­nin­kas grei­tai su­ge­bė­jo ap­ža­vė­ti.

Ves­tu­vėms pa­si­rin­ko šven­tes, ge­gu­žės 1-ąją. Iš va­ka­ro su­si­tuo­kė met­ri­ka­ci­jos sky­riu­je, iš ku­rio vi­si su­gu­žė­jo į jau­ni­kio tė­vų vien­kie­mį – dvie­jų ga­lų tro­bą. Bu­vo pa­pjau­ta kiau­lė, ne­trū­ko viš­tų, žą­sų. Tris die­nas šo­ko try­pė dau­giau kaip šim­tas žmo­nių, vien Do­mi­nin­ko tė­vas pa­kvie­tė tris bro­lius ir ke­tu­rias se­se­ris su šei­mo­mis, jo ma­ma – iš de­vy­nių vai­kų šei­mos ki­lu­si. O kur dar drau­gai, jau­no­sios pu­sė...

Te­ko ga­ny­ti net kiau­les

„Ma­no krikš­to ma­ma at­va­žia­vu­si tru­pu­tį iš­si­gan­do, sa­kė, kur tu, vai­ke­li pa­puo­lei. Juk bu­vau tik­ra mies­to mer­gai­tė. Bet il­gai su uoš­viais ne­gy­ve­no­me. Kai gi­mė duk­ra Dia­na, at­si­kė­lė­me į Stun­gių kai­mo kul­tū­ros na­mus, kur įsi­kū­rė­me ant­ra­ja­me aukš­te. Ne­san­da­ria­me pa­sta­te vė­jai vaikš­čio­jo – kol kū­re­ni, šil­ta, nu­sto­ji – šal­ta. Bet grei­tai ga­vo­me bu­tą aš­tuon­bu­ty­je ir ta­po ge­riau“, – pa­sa­ko­ja Al­ma Va­lie­nė.

O jos vy­ras Do­mi­nin­kas min­ti­mis su­grįž­ta į da­bar dau­ge­liui eg­zo­tiš­kai at­ro­dan­čią vai­kys­tę.

„Di­de­lia­me vien­kie­my­je mū­sų tvar­tuo­se bu­vo lai­ko­mos ko­lū­kio „Už tai­ką“ kiau­lės, ku­rias te­ko pri­žiū­rė­ti. Vai­kas bū­da­mas ir ko­lū­kio žą­sis, kar­ves, avis ga­niau. Su ave­lė­mis ir ža­lo­sio­mis bū­da­vo ra­mu – žo­lės pa­rupš­no­ja, pri­gu­la. O žą­sys pri­le­sa grū­dų ra­žie­no­se ir pa­si­lei­džia pa­grio­viais van­dens ieš­ko­ti, vos spė­ji iš pa­skos bėg­ti. Kiau­lės – kai sau­lė­ta, sau­sa – ra­mios. Bet pa­li­jus po ko­kią pel­kė­tą ba­lą ima var­ty­tis, pa­skui pa­sklin­da į vi­sas pu­ses, kaž­ko­dėl į dar­žus be­si­tai­ky­da­mos. Ne sy­kį kai­my­nų bul­ves bu­vo iš­kni­su­sios, esu ir į kup­rą ga­vęs“, – da­bar tar­si ko­kius iš­gy­ve­ni­mo sto­vyk­los nuo­ty­kius pa­sa­ko­ja vy­ras.

Grei­de­ri­nin­kas ir me­di­ci­nos se­suo

Ta­čiau po šios vai­kys­tės ir paaug­lys­tės pa­tir­ties Do­mi­nin­kas Žei­me­lio pro­fe­si­nė­je mo­kyk­lo­je įgi­jo trak­to­ri­nin­ko spe­cia­ly­bę, ku­rį lai­ką dir­bo so­di­nin­kys­tės ūky­je. Žmo­na, tuo tar­pu, su­ko­si Ža­ga­rės li­go­ni­nė­je Vi­daus ir vai­kų li­gų sky­riu­je, įsi­kū­ru­sia­me ant­ra­ja­me dviaukš­čio prie­šais da­bar­ti­nę se­niū­ni­ją sto­vin­čio se­no­vi­nio pa­sta­to aukš­te, pir­ma­ja­me vei­kė grei­to­sios me­di­ci­nos pa­gal­bos sto­tis. Ku­rį lai­ką A. Va­lie­nei te­ko dirb­ti Ža­ga­rės tu­ber­ku­lio­zi­nia­me sky­riu­je, odon­to­lo­gi­jos ka­bi­ne­te. Ta­čiau 1974 me­tais gy­dy­to­ja Te­re­sė Na­va­sai­tie­nė ga­bią jau­ną me­di­ci­nos se­se­rį pa­kvie­čia dirb­ti į vai­kų kon­sul­ta­ci­ją Jo­niš­ky­je. Iš pa­skos iš­va­žiuo­ja ir vy­ras. Laik­raš­ty­je pa­ma­to skel­bi­mą, kad Ke­lių val­dy­bai rei­kia grei­de­ri­nin­kų, jie dar ir būs­tu ap­rū­pi­na­mi. Ko dau­giau be­no­rė­ti?..

Ke­lių val­dy­bo­je Do­mi­nin­kas dir­bo iki pen­si­jos su la­bai trum­pa per­trau­ka, ka­da, pa­si­gir­dus gan­dams, kad įmo­nė bus per­tvar­ko­ma ir gal nai­ki­na­ma, su­si­gun­dė va­žiuo­ti dirb­ti į Tiu­me­nę (Ru­si­jo­je, Va­ka­rų Si­bi­re). Ga­vo ten san­dė­li­nin­ko dar­bą ir ge­rą už­mo­kes­tį, bet grei­tai su­pra­to, ko­dėl nė­ra no­rin­čių­jų įsi­kur­ti.

„Ten am­ži­no­jo įša­lo že­mė. Oras ki­toks, ge­ro­kai ma­žiau de­guo­nies, tad sun­ku kvė­puo­ti. Be to, kal­ba­ma, kad ten N. Chruš­čio­vo lai­kais bu­vo at­lie­ka­mi ato­mi­niai ban­dy­mai. Pa­ju­tau svei­ka­tos su­tri­ki­mus ir po tri­jų mė­ne­sių grį­žau į Lie­tu­vą na­mo“, – apie trum­pą emig­ra­ci­ją neįp­ras­ta Ry­tų kryp­ti­mi už­si­me­na Do­mi­nin­kas Va­lys.

Grį­žu­sį jį vėl par­si­va­di­no at­gal Ke­lių val­dy­bos va­do­vas, ten dir­bo kuo tik rei­kė­jo: grei­de­ri­nin­ku, bul­do­ze­ri­nin­ku, plent­vo­li­nin­ku, eks­ka­va­to­ri­nin­ku. Jam te­ko už­baig­ti Pui­kių kar­je­ro eksp­loa­ta­ci­ją ir pa­kel­ti pir­mą­jį kau­šą Švė­te­lės kar­je­re.

Al­ma iš me­di­ci­nos taip pat nie­kur ne­pa­bė­go, tik iš skie­pų ka­bi­ne­to 1976 me­tais išė­jo dirb­ti se­su­te į dar­že­lį „Nykš­tu­kas“, o vė­liau – į „Sau­lu­tę“.

Svar­biau­sia – nie­ko ne­slėp­ti nuo ar­ti­mo

Da­bar ne­ky­lant ažio­ta­žui apie ga­li­mą skie­pų ža­lą A. Va­lie­nė ste­bi­si: „Mes anuo­met net į na­mus ei­da­vo­me vai­kų skie­py­ti. Nuo dif­te­ri­jos, kok­liu­šo, stab­li­gės, ty­mų, vė­ja­rau­pių. Vi­si skie­pi­jo­si ir nie­kas ne­bi­jo­jo. Apie ko­kias rim­tas komp­li­ka­ci­jas net ne­te­ko gir­dė­ti“, – sa­ko bu­vu­si me­di­ci­nos se­suo.

Mo­te­riai la­bai pa­ti­ko dar­bas, ypač li­go­ni­nės sky­riuo­se – ji net lauk­da­vo, kad ato­sto­gos grei­čiau baig­tų­si ir vėl ei­tų bend­rau­ti su li­go­niais, jiems pa­dė­ti. Kar­tais pa­svars­to ga­lė­ju­si siek­ti gy­dy­to­jos dip­lo­mo.

Al­ma ir Do­mi­nin­kas užau­gi­no duk­rą Dia­ną, ku­ri dir­ba bib­lio­te­ki­nin­ke, tu­ri dvi anū­kes Faus­tą ir Ro­ber­tą. O da­bar jų šir­dis ypač džiu­gi­na ma­žo­ji sep­ty­ne­rių me­tų proa­nū­kė Ka­mi­lė.

Pak­laus­ti, koks gi to­kio gra­žaus gy­ve­ni­mo kar­tu re­cep­tas, abu sa­ko, kad svar­biau­sia yra tar­pu­sa­vio su­pra­ti­mas, bend­ra­vi­mas. Nie­ko ne­rei­kia slėp­ti nuo sa­vo žmo­gaus, be to, svar­bu su­pras­ti, kad ki­tas rū­pi­na­si, ner­vi­na­si, jei ne­ži­no, kur jo šei­mos na­riai, ką vei­kia. To­dėl vi­są gy­ve­ni­mą, kai dar ne­bu­vo mo­bi­lių­jų te­le­fo­nų, jų šei­mo­je ga­lio­jo tai­syk­lė: kur nors išei­ni, bū­ti­nai pa­lik raš­te­lį, kur esi ir ka­da grį­ši. Tad vi­si pre­nu­me­ruo­ja­mų laik­raš­čių kam­pai bū­da­vo ap­ra­ši­nė­ti.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.