Pastoraciniame centre – įtampa ir nežinia dėl pertvarkų

Įtampa ir nerimas

„Šiaulių kraštas“ kalbėjosi su keletu žmonių – jie kol kas nenori būti įvardyti. Pasakojimai sutapo: pašnekovų teigimu, Pastoracinio centro didžioji salė, kurioje vykdavo koncertai, susitikimai, galimai bus išnuomota laidojimo verslui. Knygynėlį-svetainę planuojama iškelti į antrą aukštą, lauke įrengti terasą, taip tikintis didesnio pelno. Dabartinėse knygynėlio-svetainės patalpose galbūt būtų erdvė koncertams.

Po vienu stogu Pastoraciniame centre veikiantys Evangelizacijos, Katechetikos, Šeimos ir Jaunimo centrai taip pat turėtų keltis kitur, dabartinius jų kabinetus planuojama nuomoti.

Ko gero, keisis ir kai kurių centrų vadovai – jų primygtinai prašoma savanoriškai palikti pareigas.

Pasak pašnekovų, bendruomenėje šiuo metu tvyro didžiulė įtampa, pasigendama bendravimo, paaiškinimo. Jų nuomone, komercija gal ir nieko blogo, bet ar išties reikalingos tokios drastiškos ir greitos pertvarkos, kai viskas vyko įprastu, nusistovėjusiu ritmu: visi turėjo darbą, išsilaikė, skolų nebuvo, papildomų lėšų veikloms iš bažnyčios neprašyta.

Pašnekovai teigė dabar tiesiog pasigendantys to, ko moko bažnyčia, – artimo meilės.

Sausio 22 dieną „Šiaulių kraštas“ kreipėsi dėl interviu į Šiaulių vyskupą Darių Trijonį. Vyskupas sakė, jog dėl didelio užimtumo susitikti laiko neturės artimiausias dvi savaites. Atkreipus dėmesį, kad atsakymų reikia visai bendruomenei, vyskupas pasiūlė kompromisą: atsakyti į klausimus raštu.

Susitikti pokalbio senojoje kurijoje sutiko vyskupas emeritas Eugenijus Bartulis – pirmasis Šiaulių vyskupas, kūręs vyskupiją ir jai pašventęs 27 metus.

E. Bartulis pabrėžė nenorįs konfrontacijos. Bet ir nelieka abejingas.

Visus priartinti prie Dievo

– Su kokia mintimi kūrėte Pastoracinį centrą, kokia buvo vizija ir jos įgyvendinimas?

– Mintis buvo tokia, kad galėtų visi centrai darbuotis. Kai atvažiavau į Šiaulius, neturėjau kur gyventi, nebuvo jokios kurijos. Pas amžinatilsį Kleopą Jakaitį išgyvenau beveik porą metų viename kambarėlyje. Tada remontavome laikiną kuriją – čia gyveno žmonės, Savivaldybė juos iškėlė, kai kurie neišsikėlė, dar pats primokėjau pinigėlių. O pastatui reikėjo kapitalinio remonto. Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, dabartinis kardinolas, man davė lėšų ir suremontavau šį pastatą.

Tuometinė Vyriausybė davė apie 500 tūkstančių litų, bet viską sudėjau į Katedros atnaujinimą. Tokia buvo pradžia. O reikėjo viską kurti naujai, pradėti nuo nulio. Visus centrus reikėjo įkurti: Šeimos, Evangelizacinį, Katechetinį, Jaunimo. Dabar Kaune besidarbuojantį monsinjorą Adolfą Grušą pasikviečiau kancleriu, jis man daug padėjo.

Pastate dar negalėjome gyventi, nes buvo avarinės būklės – visi centrai nuomojome patalpas iš jėzuitų, jie mus priglaudė. Taip tęstis ilgiau negalėjo. Kai suremontavome šį pastatėlį, čia viskas ir įsikūrė. Salytėje buvo kunigų susitikimai, platesnis bendravimas su žmonėmis, jaunimu, vyko įvairūs renginiai. Buvo įsikūręs Jaunimo centras, Šeimos centras, kurija, buhalterė, vyskupas, kancleris – viskas buvo šiame pastate. O aš gyvenau antrame aukšte. Toks buvo gyvenimas.

Kai gavau paskyrimą ir dešimt metų buvau kariuomenės vyskupu, prasidėjo kelionės po pasaulį: Italiją, Vokietiją ir kitus kraštus, bendravau su kariuomenės ordinarais, vyskupais. Ir galvojome apie tai, kad reikia pradėti naujos kurijos statybą. Buvo visokių pasiūlymų, Savivaldybė irgi ieškojo vietų, bet apsistojome ties ta, kur dabar stovi Pastoracinis centras, kad būtų viskas vietoje, šalia katedros. Pradėjome statybas neturėdami lėšų, pasitikėdami Apvaizda.

Tuomet turėjau daug ryšių su užsieniu, įvairiomis organizacijomis, sulaukiau žmonių pagalbos – pirmame aukšte yra didžiulė lenta visų geradarių, viskas smulkiai surašyta. Mūsų buhalterė viską tvarkingai vesdavo, visus pinigėlius skaičiuodavo – aš visai atsiribojau nuo piniginių klausimų, ji viską tvarkė, man buvo ramu, nes tikrai patikimas žmogus. Mano rūpestis buvo rašyti įvairius pareiškimus organizacijoms, galvoti, iš kur gauti pinigėlių.

Apvaizda leido pastatyti ir pastate įsikūrė visi centrai, knygynas-arbatinė, kurija, viskas – sakyčiau, Lietuvoje nėra tokio pastato, kur viskas būtų taip tvarkingai vienoje vietoje ir galėtume gyventi ir dirbti. Tikrai dėkoju Dievui ir visiems geradariams, kurie man padėjo šį planą įvykdyti.

– Kaip rinkotės centrų vadovus?

– Centrų vadovai per 27 metų laikotarpį keitėsi. Kai pasikeičia žmonių situacija, pavyzdžiui, sukūrė šeimas, išvažiavo į kitą miestą gyventi, po truputėlį ateina nauji vadovai iš to paties rato. Vieni kitus pažįstame, aptariame pabendraudami ir kol kas, atrodė, sėkmingai viskas vyko. Ir mūsų Katechetinio centro vadovė šauni, ir Šeimos centro – visais esu labai patenkintas ir labai džiaugiuosi, kiekvienas žino savo darbą, dirbome su džiaugsmu, su meile, jausdami atsakomybę už vienas kitą. Jokių problemų nebuvo.

– Tapo įprasta, kad Pastoraciniame centre vyksta ne tik dvasinė veikla, bet ir kultūrinė – koncertai, susitikimai, parodos?

– Taip. Netgi tarptautiniai festivaliai vyko, labai glaudus bendradarbiavimas su Sauliaus Sondeckio menų gimnazija, jie mums ir fortepijoną paskolino, galima sakyti, dovanojo. Labai daug veiklų knygynėlyje – parodos ir kiti įvairūs renginiai.

Didžiojoje salėje kalėdinius renginius, pabuvimą su bendradarbių apdovanojimais rengia Pasienio užkarda – anksčiau mes pas juos nueidavome, būdavo Kūčių susitikimas, paskui jie paklausė, gal pas mus galima? Prašom!

Aišku, dar Trečiojo amžiaus universitetas ir kiti – šiame pastate vyksta įvairiausi renginiai. Ir religiniai kino filmai rodomi. Žodžiu, viskas – intensyvus kultūrinis-dvasinis bendravimas.

– Vizija, kokios siekėte, buvo įgyvendinta?

– Pastoracinis centras skirtas tam, kad žmones priartintų prie Dievo. Šeimos centras, Jaunimo centras – visi susitikimai, ar sužadėtinių rengimas, ar bendravimas su jaunimu, ar ruošimasis įvairiems žygiams, ar Šeimų šventei, ar kitiems renginiams, ar, pagaliau, kasdienis bendravimas skirtas tam, kad jauną žmogų, ar vyresnius, ar bendraujant su anoniminiais alkoholikais, kas irgi vyksta – visus priartinti prie Dievo. Kito tikslo nėra.

– Jūsų akimis, ar reikalingos Pastoracinio centro pertvarkos?

– Kiekvienas vyskupas savaip žiūri į gyvenimą, kaip jam atrodo. Man atrodo, kad viskas labai tvarkingai vyko, o už kitą žmogų aš negaliu komentuoti. Jis daro savaip.

– Kas jums, pirmajam Šiaulių vyskupui, buvo svarbiausia tarnystėje?

– Svarbiausia gyventi Evangelijos šviesoje. Mes esame vadinamieji gerieji ganytojai, turime tuo spinduliuoti, nes kito kelio nėra. Svarbiausia – jausti širdimi, mylėti širdimi, atlikti viską su didele meile, atsakomybe. Kiekvienas žmogus yra brangus, į kiekvieną žvelgiame kaip į Kristų: ką padarėme vienam iš mažiausiųjų, padarėme pačiam Jėzui. Ir su tokia dvasia mūsų bendravimas vyksta visą laiką. Per 27 metus aš nesu susipykęs nė su vienu žmogumi. Man džiaugsmas bendrauti ir šlovinti Viešpatį visa savo veikla. Tokia kasdienybė.

– Kokia dabar Jūsų kasdienybė?

– Pagalvoju, kad tam tikra prasme – aišku, aš negali lygintis su Popiežiumi Benediktu XVI – kai jis baigė pareigas, pasitraukė į maldos gyvenimą, sakė, aš melsiuosi už visą pasaulį.

Aš irgi panašiai galvoju, mano misija yra dar giliau pasinerti ir apglėbti malda visą vyskupiją ir ne tik vyskupiją, ir plačiau. Tiesiog šlovinti Dievą ir dėkoti Dievui už visus tuos metus, kuriuose galėjau patarnauti žmonėms ir, jei dabar galėsiu pasitarnauti, su meile, su džiaugsmu visiems padėsiu.

– Kur dabar tikintieji gali Jus rasti?

– Kol kas, kol esu čia, – senojoje kurijoje, šalia katedros. Visuomet, dieną, naktį, gali kreiptis, skambinti, pas mane jokių apribojimų nėra – kaip ir anoje kurijoje, kai dirbau, pas mane nebuvo jokių registracijų, visada žmonės galėjo ateiti, kada tik nori, nuo ryto iki pietų, kiekvieną dieną, visada išklausydavau, visada priimdavau ir, kuo galėdavau, padėdavau.

– Atvirumas – vienas iš pamatinių dalykų, bendraujant su žmonėmis?

– O taip. Žmonės ateina ir pasiguosti, ir nusiraminti, ir paprašyti maldos. Ateina kaip pas ganytoją. Ateina su visokiomis bėdomis, rūpesčiais, džiaugsmais. Ir visada kiekvieną žmogų priimi su meile.

– Kokią savo ateitį dabar matote?

– Ateitis Dievo rankose. Niekada neplanavau ateities, nes mes juokaujame, kad kai žmogus planuoja, Viešpats kartais pasijuokia iš mūsų planų. Jokių planų neturiu, tik dar giliau pasinerti į Viešpaties meilės vandenyną. Vedu rekolekcijas. Neseniai Trinapolyje, Vilniuje, vedžiau rekolekcijas šeimoms. Žmonės dabar trokšta dvasinio bendravimo. Anksčiau turėjau labai daug šeimų būrelių Šiauliuose ir už Šiaulių ribų, įvairiuose mūsų vyskupijos miestuose. Jei Dievas leis, bendrausime su šeimomis, nes šeimos išsiilgusios nuoširdaus, betarpiško bendravimo. Bendravimas žmones dvasiškai atgaivina. Kai ganytojas būna betarpiškas, jiems yra džiaugsmas.

– Kaip vertinate dabar susiklosčiusią situaciją – ko palinkėtume dabartiniam Šiaulių vyskupui?

– Palinkėčiau, kad naujasis vyskupas ir toliau su didele meile ir atsakomybe bendrautų ir žmonėms padėtų artėti prie Dievo.

Šiaulių arenoje perduodamas tarnystę vyskupui palinkėjau, kad kiekvienas žmogus nueitų nuo tavęs geresniu žmogumi. To paties linkiu ir dabar. Kad kiekvienas žmogus, susitikęs su vyskupu, galėtų nueiti geresniu žmogumi, priartėjęs prie Dievo.

Nereikia užstoti Viešpaties savo asmeniu, o leisti veikti Šventajai Dvasiai, įsiklausyti, ką Viešpats sako. Ir Marijos pasakymas vestuvėse Galilėjos Kanoje: „Darykite, ką jis jums liepia.“ Mes esame Viešpaties įrankiai, o veikti, tai ne mes veikiame – Viešpats veikia, mes atliekame ne savo darbus, o Viešpats nori darbus atlikti per mus. Esame tik sraigteliai begalinės Viešpaties meilės mechanizme.

– Bet atsakomybė – mūsų?

– Atsakomybė mūsų. Ar mes įsiklausome, ar mes girdime, ar mes darome tai, ko nori Viešpats. Tai visur galioja, ar šeimoje, ar pasaulietiniame gyvenime, visur tas pats, nėra kito mokslo, tik vienas Viešpaties meilės mokslas. Viskas labai paprasta.

– Pertvarkos irgi turi būti atliekamos su meile?

– Kai mokydavome kunigus, sakydavome: jei tave paskiria į parapiją, metus stebėk, žiūrėk, bendrauk, įsiklausyk į žmones, įsigilink ir tada atsargiai, jeigu yra reikalas, keisk. Reikia neskubėti, visur reikia darbuotis su ramybe, su meile, su džiaugsmu.

Spren­di­mai – pa­gal po­rei­kius ir ga­li­my­bes
Sau­sio 23-io­sios va­ka­rą „Šiau­lių kraš­tas“ su­lau­kė Šiau­lių vys­ku­po Da­riaus Tri­jo­nio at­sa­ky­mų raš­tu.
– Ofi­cia­liai Šiau­lių vys­ku­po pa­rei­gas pe­rė­mė­te praė­ju­sių me­tų pa­bai­go­je. Ar tar­nys­tės pra­džia ati­ti­ko lū­kes­čius, ar jau įsi­lie­jo­te į Šiau­lių bend­ruo­me­nę?
– La­bai trum­pas lai­kas, kad ga­lė­čiau iš­sa­miai ir pla­čiai apie tai kal­bė­ti. Nep­raė­jo nė 100 die­nų. Gal­būt vė­liau ga­lė­siu pa­sa­ky­ti kaž­ką dau­giau.
– Ko­kia Jū­sų, nau­jo­jo Šiau­lių vys­ku­po, vi­zi­ja?
– Da­ry­ti tai, ko la­biau­siai rei­kia šiuo me­tu ir šio­je konk­re­čio­je vie­to­je.
– Pra­dė­jo­te per­tvar­kas. Ar tie­sa, kad Pas­to­ra­ci­nio cent­ro kon­cer­tų-su­si­ti­ki­mų sa­lė­je pla­nuo­ja­ma įsteig­ti lai­do­ji­mo na­mus-šar­vo­ji­mo sa­lę. Jei taip, ko­dėl bu­vo rei­ka­lin­gas šis pa­kei­ti­mas?
– Kol kas Pas­to­ra­ci­nia­me cent­re vyks­ta įpras­tos veik­los. O dėl atei­ties, vi­sa­da rei­ka­lin­ga ieš­ko­ti tų spren­di­mų, ku­rie ati­tik­tų laik­me­čio po­rei­kius ir ga­li­my­bes.
– Ar pla­nuo­ja­ma iš­kel­ti Pas­to­ra­ci­nio cent­ro sve­tai­nę-kny­gy­nė­lį? Ar ši veik­la bus ki­tur tę­sia­ma? Kas pla­nuo­ja­ma šio­je erd­vė­je?
– Vi­so­kių ga­li bū­ti spren­di­mo bū­dų. Vie­nas iš jų ga­li bū­ti ir to­kia įvy­kių rai­da. O kol kas dar daug rei­kia per­mąs­ty­ti ir su­bran­din­ti tin­ka­mą spren­di­mą.
– Ar liks Pas­to­ra­ci­nia­me cent­re po vie­nu sto­gu vi­si pa­sto­ra­ci­nę veik­lą vyk­dan­tys cent­rai? Ar tie­sa, kad jų va­do­vams (ar kai ku­riems) pa­siū­ly­ta išei­ti iš dar­bo? Ko­dėl?
– Ma­ny­čiau, jog po tam tik­ro lai­ko vi­sa­da yra nau­din­ga iš nau­jo per­mąs­ty­ti anks­tes­nius už­da­vi­nius, pa­tal­pų, žmo­giš­kų­jų iš­tek­lių ir veik­lų efek­ty­vu­mą. O ta­da ga­li­me ieš­ko­ti op­ti­ma­les­nių spren­di­mų. Svar­bu yra ne verkš­len­ti ar nu­si­min­ti dėl to, kad kai kas mū­sų gy­ve­ni­me pa­si­kei­čia. Tu­ri­me iš­mok­ti vi­sa­da priim­ti si­tua­ci­jos di­na­miš­ku­mą. La­bai gra­žiai apie tai yra pa­sa­kęs Jė­zus: „Taip pat nie­kas ne­pi­la jau­no vy­no į se­nus vyn­mai­šius. Ant­raip vy­nas su­plė­šy­tų vyn­mai­šius, ir nuei­tų nie­kais ir vy­nas, ir vyn­mai­šiai. Jau­nam vy­nui – nau­ji vyn­mai­šiai“ (Mk 2, 22).
– Ar Pas­to­ra­ci­nio cent­ro veik­la bu­vo nuo­sto­lin­ga, ar yra sko­lų?
– Sko­los ir nuo­sto­liai – yra vi­di­niai da­ly­kai, ku­riuos ver­ti­na ir spren­džia tam rei­ka­lui pa­skir­ti ir kom­pe­ten­tin­gi as­me­nys.
– JE Eu­ge­ni­jus Bar­tu­lis 27 me­tus pa­šven­tė Šiau­lių vys­ku­pi­jai. Kaip pa­si­rū­pin­ta anks­tes­nio­jo vys­ku­po iš­lai­ky­mu?
– Vys­ku­pas eme­ri­tas Eu­ge­ni­jus li­ko gy­ven­ti ta­me pa­čia­me na­me, kur gy­ve­no anks­čiau. Jis tu­ri ke­le­tą kam­ba­rių, as­me­ni­nę kop­ly­čią. Jo bu­to ko­mu­na­li­nes iš­lai­das ir in­ter­ne­to pa­slau­gas pa­den­gia vys­ku­pi­jos ku­ri­ja. Vys­ku­po bui­ti­mi pa­si­rū­pi­na šei­mi­nin­kė, ku­ri jam pa­de­da, tvar­ko kam­ba­rius ir ruo­šia val­gy­ti. Vys­ku­po as­me­ni­niu iš­lai­ky­mu, kaip ir ki­tų vys­ku­pų eme­ri­tų, yra tin­ka­mai pa­si­rū­pin­ta pa­gal aiš­kiai nu­sta­ty­tas nor­mas Baž­ny­čios ka­no­nų tei­sė­je.
– Bend­rau­ja­me me­tų pra­džio­je – ko­kius tiks­lus sau ke­lia­te šiems me­tams? Ar tę­si­te anks­tes­nio­jo vys­ku­po dar­bus? Ko­kių esa­te nu­ma­tęs nau­jų veik­lų?
– Pa­si­kar­to­siu, jog praė­jo ne­daug lai­ko nuo to lai­ko, ka­da ta­pau vys­ku­pu or­di­na­ru, to­dėl svar­biau­sias rū­pes­tis – tin­ka­mai su­si­pa­žin­ti su si­tua­ci­ja. Ieš­ko­ti ge­riau­sių spren­di­mų ir mels­ti Vieš­pa­ties pa­lai­mos mums vi­siems.
 

Šiaulių vyskupo D. Trijonio atsakymai laikraštyje "Šiaulių kraštas" bus publikuojami antradienį, sausio 28 dieną.