Naujausios
KOMENTARAS
Paskutinis patriotizmo lašas
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Seimas vėl skilo į dvi stovyklas. Šįkart dėl žemės. Vieni norėtų pratęsti žemės nepardavimo užsieniečiams terminą. Kiti bijo, jog supyks Europa. Juk Lietuva, ateidama į Europos šeimą pasižadėjo... Pasižadėjo ir jau keleri metai slapčia tęsi savo pažadą parduoti Lietuvos žemelę užsieniečiams. Gal manote, kad tie vyrukai, nuolat ir masiškai supirkinėjantys apleistas sodybas ir žemes, jas supirkinėja už savo pinigus? Veikiausiai, už užsieniečių. Tad faktiškai ta žemė jau užsieniečių ir yra. Belieka tai tik įteisinti.
Tas pats nutiks ir su danų kiaulininkams, ir užsieniečių žemės ūkio bendrovėms bei ūkininkams nuomojama žeme. Dirs užsieniečiai nuo mūsų žemelės devynis kailius. Nualinę arba paliks, arba nupirks srutoms laistyti. O mes, žemdirbių tauta, liksime bežemiai ir prašysime lėkštės sriubos iš Maltos ordino savanorių.
Dabar kaimo žmogus, turėdamas gabalėlį žemės dar išsilaiko karvutę ir arklį, kuris uždirba mokesčiui už elektrą. Turi savo maisto. Badu nemirs. Rašėme apie šaukėniškį Joną Gajauską. Jis, arkliuku apardamas kaimynams daržus, vežimu parsiveždamas kelis maišus krienų šaknų ir medžių šakų vantoms išgyvena pats, leidžia vaikus į mokslą ir dar sukrapšto labdarai. Tačiau atimk iš Jono gabalėlį žemės — jam tektų prašyti pašalpos.
Tokių kaip Jonas kaimuose yra ne vienas. Visi darbštesni ir sumanesni kaimo žmonės atsispiria į žemę lyg į vienintelį išeities tašką. Jaunam ir sveikam kaimo žmogui vietoj pašalpos reikėtų atriekti gabaliuką valdiškos žemės, nupirkti karvę, arkliuką, porą kiaulių ir pulkelį paukščių. Tokį kraitį iš valstybės gavęs tegu manosi pats. Kam taškyti mokesčių mokėtojų pinigus sveikam rankas ir kojas turinčiam žmogui?
Visai kas kita seneliai. Maltos ordino savanoriai šelpia mūsų senelius lėkšte sriubos. O jų išrinktieji į valdžią dar mažina ir taip jau beveik mažiausias visoje Europoje pensijas. Visą gyvenimą sunkiai dirbę seneliai turi laukti išmaldos — lėkštės sriubos. Ar dar kur nors senajame mūsų žemyne teko girdėti apie tokį seno žmogaus paniekinimą?
Iš medicinos komisijos paršlubčioja aštuoniasdešimtmetė senučiukė. Vos pavelka kojas. Vos paneša savo gyvastį užsisvėrusi ant lazdos. Išsukinėti sąnariai. Nuo kataraktos drumsčiasi akys. Iki šiol ji prie pensijos gaudavo 180 litų globos pinigų ir trisdešimt du litus transportui. Kartais susirgusią kaimynas ją nuveždavo į ambulatoriją. Dabar komisija liepė rinktis — arba transporto išlaidos, arba globos pinigai. Abiejų išmokų negalima duoti. Valstybė taupo.
Norom nenorom pagalvoji — kaip tai panašu į tuos sukčius, kurie senukams paskambina naktį ir pranešę apie kokią avariją, išvilioja įkapėms sutaupytus pinigus. Arba į tuos, kurie laiptinėse užpuola senutes ir išplėšia jų rankines iš rankų.
Atsiprašau. Ką aš čia belyginu. Seimo ponai — garbingi. Pinigus iš seno žmogaus paima civilizuotais būdais. Juk seną leisgyvį žmogų valdyti taip lengva. Jis — altruistas, stengiasi visus suprasti ir pateisinti. Bejėgis lyg vaikas. Pats neapsigins.
Žurnalistė iš televizijos ekrano ragina mus vėl stoti į Baltijos kelią ir susikibti rankomis. Tik šįkart susikibti prieš skurdą. Bet ar susikibsime? Juk mes tokie nevieningi ir panirę į kasdienybės smulkmenas. Antai savo valakus atgavęs žemvaldys sumąsto, kad kaimyno šulinys priklausė jo tėvams. Duoda kaimyną į teismą ir prisiteisia po kaimyno langais esantį šulinį. Pasisekė. Tuomet dar gviešiasi ir šiltnamio. Kitas suaria kelią, nes jis eina per atgautąją žemę. Šiukštu, kad jo žemėn kojos neįkeltų kaimynas. Trečias užsitveria upelio pakrantę...
Kaip visa tai primena pokarį, kai kaimynas tremtin pasiųsdavo kaimyną, kad paveldėtų jo arkliuką. Niekas mūsų nepakeitė. Nei tremtys. Nei opkupacija. Su kumščiu ir špyga šokame prieš kaimyną, ypač jeigu jis daugiau turi. Bet nulenkiame galvą prieš kiekvieną koją šalin įkėlusį užsienietį.
Varome savo vaikus užsieniečiams lenkti nugarų, nors prieš tai brangiai mokėjome už jų išsilavinimą. Dejuojame, kad „Sodros“ kišenėse švilpia vėjai, bet neleidžiame prieš keletą metų apgautiems į bankus ir kitas privačias bendroves kaupti pensijų įviliotiems žmonėms su visomis santaupomis grįžti atgal į “Sodrą“. Jeigu būtų leista grįžti bent tiems, kurie patys to nori, “Sodros“ biudžetas, ko gero, prisipildytų.
Neūkiškumo pavyzdžių — tūkstančiai. Niekas neatsako už iššvaistytus milijonus. Už grobuonis, jau aprūpinusius savo vaikus, vaikaičius ir provaikaičius sumokame mes, paskutiniu sunkiai uždirbtu litu. O blogos naujienos kasdien pliaupia lyg neprognozuojamas lapkričio lietus. Atrodo nelaiku ir nevietoje. Ir kartais pamanai, jog nelaiku ir nevietoje gimei.
„Aukų šalis“, — meta epitetą tėvynei iš Anglijos pasidairyti po Lietuvą grįžusi tautietė. Ir kažkaip nevalingai pradeda garuoti paskutinieji patriotizmo lašai. O gal kam nors tik to ir tereikia?
