
Naujausios
Parama, kuri daugina skurdo
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Aštuonių vaikų tėvas, įdarbintas viešiesiems darbams, privalėtų paravėti gyvenvietės gėlyną. Bet nenori lenktis. Skundžiasi, kad skauda nugarą. Už jį savo nugaras lenkia bendruomenės aktyvistės, neįdarbintos viešiesiems darbams ir už savo veiklą kaimo bendruomenės labui negaunančios nė euro.
Gal tas tėvas daug pluša namuose? Rodo darbštumo pavyzdį savo vaikams? Augina gyvulių ir daržovių? Juk prie stalo tris kartus per dieną sėda dešimt burnų!
Pluša... Kas antrą dieną abu su žmona traukia iki artimiausio miestelio „Maximos“. Grįžta su didžiuliais maišais maisto. Per porą dienų viską suvalgo ir vėl važiuoja...
Kaimynai moja ranka į plytinčius tuščius arus aplink sodybą. Arkit, sėkit, statykit šiltnamius. Galėsite valgyti daržoves pilna burna. Daugiavaikiai tėvai klausia: „O kas ravės?“ Nors pilna troba jau prakutusių vaikų! Ir patys tėvai – sveiki, drūti, prie smagesnių darbų nestokojantys energijos.
Žemės ūkio bendrovė neįgaliems senukams, daugiavaikėms šeimoms ir bežemiams veltui duoda bulvių. Po maišą, po du... Kaimynai daugiavaikiui tėvui kumščiuoja į šoną: „Eikit pasiimkit. Nereikės bulvių pirkti.“
„Kad mes jau nusipirkom“, – rodo į „Maximos“ maiše sudėtus kelis kilogramus.
„Pašalpos sunaikins Lietuvą, – grąžo rankas kaimo moterys. – Pašalpininkų vaikai nieko nemokės, nežinos, iš kur atsiranda duona!“
Iš tiesų prekybos centrų maistą valgančių tėvų vaikai stebisi, kad kitos tetos ir dėdės kasdien eina į darbą. Nesupranta, kam reikia taip vargti. Pradinę mokyklą bebaigianti mokinukė, per tvoros plyšius stebėdama, kaip kaimynė ravi daržą, klausia: „O kodėl reikia rauti žoles?“
Tačiau lysvėse ir ant krūmų augančių uogų, obuolių ir kriaušių tie vaikai nori. Tada apeina kaimynų sodus ir pasiskina, ko širdis geidžia.
„Ne uogos ar obuolio gaila. Apmaudu, kad pašalpinių vaikai dar išmoks ir vogti“, – svarsto kaimo darbų ir lietuviškų vertybių dar nepamiršę kaimo žmonės.
Antai pašalpų skonio nežinanti kaimo gyventojų šeima darbuojasi už minimumą. 300 eurų, gaunamų už mėnesį darbo, jiems atrodo nemaža paspirtis. Po darbo pluša dar ir nemažame savo ūkelyje.
Vos aštuoniolikos sulaukęs jų sūnus jau turi traktorininko pažymėjimą. Darbo dienomis eina į mokyklą, savaitgaliais ir švenčių dienomis dirba bendrovėje. Dažną rytą prieš pamokas dar apvažiuoja savo tėvų laukus. Apžiūri, kaip laikosi pasėliai.
Bet kartais to darbštuolio vaikino tokie pat darbštuoliai tėvai suabejoja, kurie kaime gudresni – jie, kruvinu prakaitu užsidirbantys duoną, ar gyvenantys iš pašalpų, ir nieko neveikdami gaunantys panašias pajamas.
Pavyzdžiui, ta aštuonis vaikus auginanti šeima, kurios tėvui skauda nugarą, gauna apie 700 eurų socialinių pašalpų ir vaiko pinigų. Jeigu abu tėvai darbuotųsi už minimalią algą, pajamos būtų mažesnės. Tai kam dirbti?
Kai valstybėje nepakanka darbo vietų, ir kasmet prastėja demografinė situacija, reikalinga humaniška socialinės paramos sistema. Tik kyla klausimas, ar ji mažina, ar didina vargo.
Ar socialiniai darbuotojai privalo tarnauti savo buitimi negalinčioms pasirūpinti šeimoms: vežioti juos susitvarkyti reikalų į rajono centrą, atvežti maisto produktus, vežioti jų vaikus pas gydytojus, administruoti jų pašalpų pinigus, taupyti šaldytuvui, televizoriui ar rašomajam stalui?
Turėdami tokį puikų servisą socialiai remtini žmonės niekuomet neišmoks savarankiškumo. O apie norą patiems ką nors dirbti negali būti ir kalbos. Jų pėdomis seks ir daugelio pašalpininkų vaikai.
Taigi, tokia pašalpų sistema, kokia yra šiandien, nėra investicija į valstybės gerovę. Tai investicija į skurdą, nes ji toliau daugins skurdą.
Rūpintis savo gyvenimu ir atlikti elementarius buities darbus turėtų remiamieji. Socialiniai darbuotojai turėtų būti gyvenimo mokytojais ir griežtais kontrolieriais.
Turiu puikų pavyzdį. Savo humaniškumu garsėjantis, daug nelaimėlių ir varguolių sušelpęs garbaus amžiaus tytuvėniškis verslininkas Albinas Palaikis teikdamas paramą naudoja labai prasmingą formulę: jo parama privalo dauginti pajamų, mažinti skurdą ir skatinti žmogų dirbti.
Ūkinį pastatą turinčiai daugiavaikei šeimai jis dovanoja karvę. Karvę reikia šerti, išvesti į ganyklą, melžti. Gyvulys atsilygina pienu, iš kurio galima nusigriebti grietinės, susimušti sviesto, pasigaminti rūgpienio, varškės ir sūrio. Viso to nedaug pajamų turinčiai šeimynai jau nebereikia pirkti.
Jau keleri metai Albinas Palaikis globoja kelių vaikų motiną iš Gailių. Nupirko jai butą. Kaime netrūksta žemės. Suorganizavo šiltnamį. Nupirko triušių. Pamokė, kaip išdirbti žemės sklypą morkoms ir bulvėms. Motinai padėjo rasti darbo pas ūkininką. Vaikams paskirstė pareigas. Vienas atsakingas už šiltnamį, kitas – už triušius, trečias tvarko namus ir namų ūkį, gamina valgį.
Visa tai verslininkas daro su subtiliu humoru. Tačiau pakontroliuoja, kaip vaikai atlieka savo pareigas, kaip elgiasi ir kaip gyvena motina.
Garbaus amžiaus, sveikatos problemų turintis verslininkas turi ne vieną remiamą žmogų. Ir visus juos sukontroliuoja, jie tiesiog privalo nusipelnyti paramos, už ją atidirbti savo labui.
Ar ne tokia socialinės paramos sistema turėtų būti ir valstybėje? Skatinti reikėtų ne tą, kuris lodoriauja ir to paties moko savo vaikus, o tą, kuris dirba, bet uždirba nepakankamai.
Deja, Lietuvos miesteliuose ir kaimeliuose yra priešingai. Trihektarininkai už grašius pardavė savo žemę, nes ji trukdė gauti pašalpas. Nepasiliko nė daržiuko. Apleido žolėmis. Tuščiuose tvartuose ūžauja vėjai. Kitas „apsukruolis“ jau spėjo sukūrenti ir tvarto sienas.
Mieste iš pašalpų gyvenančios mamos pasijuto tikromis gražuolėmis – vaikus išleidusios mokyklon, po tris kartus per savaitę persidažo plaukus. Apsuka visas parduotuves ir naudojasi išpardavimais. Daugelis dar gyvena ir renovuotuose socialiniuose būstuose.
Jeigu vieną dieną sugalvotų dirbti, prarastų visas privilegijas. Vienu euru viršytų nustatytą pajamų ribą – vaikai negautų nemokamo maitinimo, tėvai – kompensacijų už šildymą ir komunalinius patarnavimus. Darbas juos nepraturtintų, o nuskurdintų.
Socialinė parama – reikalinga, tačiau ji neturėtų sumenkinti darbo ir supriešinti dirbančių ir remiamų žmonių.