Naujausios
Paminklas šalia žūties vietos
N. Kundrotas sako, kad vykti į Bosniją ir Hercegoviną buvo suplanuota balandį, bet planus pakoregavo pandemija ir žemės drebėjimas Kroatijoje.
Rugsėjo 6–13 dienomis keliavo septyniese: Nerijus Kundrotas, Gediminas Antanaitis, Gintaras Jaloveckas, Nerijus Šileika, Vitalijus Kuznecovas, Algis Ramanauskas, Darius Vaicikauskas. Studijų, misijų ir laiko patikrinti draugai, N. Valterio bičiuliai, mažos ir ypatingos karių bendruomenės nariai.
Kelionės tikslas buvo Maglajaus miestas šiaurės Bosnijoje, vieta, kur žuvo N. Valteris.
N. Valteris į lemtingą NATO vadovaujamą taikos įtvirtinimo misiją Bosnijoje ir Hercegovinoje išvyko 1996 metų vasario 19 dieną Lietuvos taikos palaikymo būrio LITPLA-4 Danijos bataliono sudėtyje.
Žuvo balandžio 17 dieną, vykdydamas užduotį. Visureigis, kuriuo važiavo keturi Lietuvos ir Danijos kariai, kalnų kelyje užvažiavo ant prieštankinės minos. Per sprogimą žuvo N. Valteris ir danas Arne Ib Andersen, kiti du kariai buvo sužeisti.
Minint 25-ąsias žūties metines, lietuviai paminklą N. Valteriui atminti pastatė šalia atminimo ženklo, skirto Danijos kariui. Ši vieta yra kiek tolėliau nuo nelaimės vietos, už 600–700 metrų.
„Toje vietoje statyti neleido, pavojinga, nes dar nėra viskas išminuota, nors nuo įvykio jau praėjo 25 metai“, – paaiškina N. Kundrotas.
Ant paminklo iškaltas užrašas trimis kalbomis: lietuvių, bosnių, anglų. Pastatyti paminklą mintis kilo tarnybos draugui pulkininkui Dariui Vaicikauskui. Idėją įgyvendino N. Valterio bendražygiai, prisidėjo Lietuvos karininkų korpusas, Krašto apsaugos ministerija, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija.
Ilgas, bet neprailgęs vakaras kalnuose
Kelionėje „Bosnijos septynetuką“ lydėjo daugybė nuotykių, vienas iš jų – besileidžiant kalnuose prakirsta automobilio padanga. Atsarginės mašinoje nebuvo – tik elektrinė pompa su putomis pradurtai padangai užpildyti. Eiti žemyn 15 kilometrų ar likti nakvoti?
Per stebuklą pavyko prisiskambinti pagalbos, nes ryšys kalnuose labai įnoringas. Nors sutvarkytos padangos teko laukti kone iki vidurnakčio, nenusiminė: susikūrė laužą, kalnuose nuskambėjo lietuviškos dainos.
„Jau grįždami namo, pergalvojome: Normis nenorėjo, kad mes išvažiuotume. Padangą pradūrėme nusileidę gal 200 metrų nuo paminklo. Taip visi su Normundu dar pabuvome“, – sako N. Kundrotas.
N. Kundrotas rodo paskutinę N. Valterio nuotrauką, darytą likus kelioms minutėms iki sprogimo. Tąkart kariai abejojo, kuriuo keliu grįžti, buvo trumpam išlipę iš visureigio, derinosi žemėlapius, įsiamžino kalnų fone. Deja, pasirinktas kelias buvo lemtingas.
Taikdariui buvo 23-eji. Amžinojo poilsio karininkas atgulė Šiauliuose, Ginkūnų kapinėse.
Po mirties N. Valteris už pasiaukojimą ir narsą buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu ir NATO medaliu už tarnybą.
1998 metais Vilniuje N. Valteriui atminti atidengtas paminklinis akmuo Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos kieme. Viborge (Danijoje) pastatytame paminkle įrašyta ir Lietuvos karininko pavardė.
Šiauliuose N. Kundroto iniciatyva Normundo Valterio vardas suteiktas jaunimo mokyklai, joje veikia ekspozicija, skirta taikdariui atminti.
Sugrįžo į misijų vietas
Misijose Balkanuose N. Kundrotas dalyvavo du kartus – 1994 metais ir 1996 metais.
1994 metais buvo pirmoji Lietuvos tarptautinė misija Jungtinių tautų pajėgose (UNPROFOR), Danijos kontingento sudėtyje, Kroatijoje. Į taikos palaikymo operaciją su danais išskrido 32 Lietuvos kariai. Šios misijos metu N. Valteris su savo draugais D. Vaicikausku ir N. Kundrotu leido „nuo nieko nepriklausantį“ laikraštį „Iskra“ su rimtomis ir humoristinėmis rubrikomis – N. Valteris buvo kūrybingas, meniškos sielos žmogus.
Antroji šių karių misija 1996 metais buvo jau NATO vadovaujama IFOR misija Bosnijoje ir Hercegovinoje. Pirmoji misija buvo taikos palaikymo, antroji – taikos įgyvendinimo.
Pirmą kartą po daugelio metų N. Kundrotas su bendražygiais į misijų vietas buvo sugrįžęs 2019 metais, po dvejų metų kelionę pakartojo.
Aplankė Sunją, pirmąjį UNPROFOR misijos operacijų rajoną. Uždegė žvakutę močiutei, su kuria bendraudavo, šelpdavo maistu dar 1994 metais. Prieš dvejus buvę misijos dalyviai spėjo su ja susitikti ir pasikalbėti, šiemet jau nusilenkė šviesiam atminimui.
Ten, kur buvo karių stovykla prie Dubojaus miestelio ir Savos upės, dabar veikia prekybos centras. Kitoje kelio pusėje buvo stadionas – toje vietoje iškelta didžiulė Bosnijos vėliava.
Per dvejus metus, pasak N. Kundroto, Dubojaus apylinkėse pasistūmėta lyg per dešimtmetį: nauji keliai, statomi tiltai, namai.
Karo žaizdos
Vienas iš kelionės dalyvių, V. Kuznecovas, nuo 1994 metų palaiko ryšius su vietiniais kroatais, ypač su Ivica Pandža (Orkanu), karo metų vietiniu Sunjos regiono lyderiu, dabar itin gerbiamu Kroatijoje karo veteranu. Jis talkino ir organizuojant kelionę, ir keliaujant.
Kelionėje padėjo ir bosnių kilmės kroatas Šaban Kadric, ESBO atstovas Alen Čosič, buvęs bosnių žvalgas, karo didvyris Rizo, 1996 metų balandžio 17 dieną buvęs netoli vietos, kur žuvo N. Valteris.
„Bosnijoje gyvena ir serbai, ir kroatai, yra ir albanų, jie lyg vienoje valstybėje, bet važiuojant labai akivaizdūs skirtumai. Vienoje vietoje plevėsuoja Serbijos vėliavos, važiuoji toliau, jau matyti kroatai, paskui mečetės. Sugyvena gerai, problemų nėra, bet kroatai nori, kad politika būtų kaip Kroatijoje, serbai kaip Serbijoje, bosniai nori laikytis musulmoniškų tradicijų“, – sako N. Kundrotas.
Maglajaus miestas yra apsuptas kalnų, dauboje, prie Bosnos upės. Regionas neturtingas. Kai buvęs Jugoslavijos prezidentas Tito mieste pastatė popieriaus gamyklą, iš visos tuometinės Jugoslavijos vežė įvairių tautų darbuotojus.
Karas čia paliko itin gilias žaizdas. N. Kundrotas pasidalija vietinio pasakojimu.
„Jautėsi, kad buvusi Jugoslavijos armija stipriai ginkluoja serbus, o Maglajuje policininkai teturėjo keturis automatinius šautuvus ir kelis pistoletus. Tik toks pasipriešinimas. Kalnuose serbai pasistatė artileriją, miestas kaip ant delno. Maglajus buvo užblokuotas, negalėjo nieko išvežti ir atvežti, amerikiečiai gabendavo maistą su lėktuvais. Serbai palaukę, kai lėktuvai nuleidžia maistą ir subėga žmonės, apšaudydavo.“ Blokada tęsėsi 4 metus.
Susprogdinti keliai dabar jau užlyginti. Karo žaizdas mena suvarpyti namai. Paklausus, kodėl jie neremontuojami, išgirdo atsakymą, kad palikta specialiai – kad žmonės atsimintų.
„Čia buvo minos arba artilerinio sviedinio sprogimas, užtaisė, medžiai sužaloti, čia vėl mina. Namas suvarpytas. Miestelis buvo apšaudomas iš minosvaidžių, artilerijos“, – filmuotą medžiagą iš kelionės rodo N. Kundrotas.
Centriniame parke pagerbti žuvę miesto gyventojai – daugybė pavardžių. Ant kito paminklo įamžinti žuvę keli šimtai vaikų.
Pagerbs atminimą
Maglajaus savivaldybėje lietuvius sutiko miesto mero pavaduotoja, buvusi kariškė Eldina Mehinagič.
„Jūs padėjote mums tuomet, dabar mūsų pareiga jums padėti“, – sakė vicemerė, pažadėjusi, kad bus ne tik sutvarkyta paminklo aplinka, bet ir minima balandžio 17 diena. Vienoje iš Maglajaus miesto mokyklų bus organizuojamas rašinių konkursas šia tema – geriausi darbai atkeliaus į Lietuvą, į Šiaulių Normundo Valterio jaunimo mokyklą.
Maglajaus miesto gyventojai mini dar vieną skaudžią datą: karo metu čia žuvo Danijos humanitarinės misijos darbuotojai, šią dieną nebus pamirštas ir Lietuvos taikdarys.
Mero pavaduotoja lietuviams pasiūlė aplankyti ir žymias Maglajaus vietas: osmanų statytus svečių namus, mečetę, XIV amžiaus pilį. Nuo pilies atsiveria vaizdas į miestą – su nesena skaudžia praeitimi.
Grįždami lietuviai atliko dar vieną misiją – Kroatijoje aplankė 2017 metais misijoje Lietuvoje staiga mirusio kario kapą, jo tėvams perdavė Lietuvos vėliavą.
Įamžino skaudžią sukaktį
N. Kundrotas parodo medalį, skirtą Normundo Valterio žūties 25-ečiui atminti. Artėja ir kita sukaktis – kitąmet taikdariui sukaktų 50 metų.
Medalio averse – kario atvaizdas, vardas, pavardė, gimimo, žuvimo metai, Vyčio kryžius ir vėliava, reverse – žemėlapis su žūties vieta.
Medalių išleista 100 vienetų. Vienas iš jų liko Maglajaus savivaldybėje.
