P. Višinskio bibliotekoje atidaryta V. Rimkaus svetainė ir pristatyta knyga

Gintarės DAKNYTĖS nuotr.
Po­kal­bis Vy­te­nio Rim­kaus sve­tai­nė­je.

 

Penktadienį Šiaulių P. Višinskio viešojoje bibliotekoje atidaryta profesoriaus Vytenio Rimkaus (1930–2020) svetainė ir pristatyta žurnalisto Vlado Vertelio sudaryta knyga „Vytenis Rimkus – atėjęs nuo Šiaušės pakrantės...“. Uždarame bibliotekos renginyje dalyvavo V. Rimkaus šeimos nariai, bibliotekos darbuotojai, prisidėję prie svetainės įkūrimo. Renginys skirtas paminėti V. Rimkaus, gimusio 1930 m. sausio 17 d. Padubysio valsčiaus Zatišų vienkiemyje, devyniasdešimt penktąsias gimimo metines.

Kamerinį renginį vedęs dr. Stasys Tumėnas kalbėjo apie V. Rimkaus, kaip iškilaus kultūrininko ir visuomenės veikėjo, reikšmę Šiauliams, kraštui ir Lietuvai. Pabrėžta, kad menotyros profesorius, habilituotas mokslų daktaras, buvęs tremtinys ir Sibiro lagerių kalinys V. Rimkus – viena iš nedaugelio iškilių praeito šimtmečio ir šio amžiaus pradžios Šiaulių krašto asmenybių, kurių indėlis į Lietuvos kultūrą, visuomenės tobulėjimą yra labai ryškus.

Knygos „Vytenis Rimkus – atėjęs nuo Šiaušės pakrantės...“ sudarytojas laikraščio „Šiaulių kraštas“ vyriausiasis redaktorius V. Vertelis, apžvelgdamas knygos struktūrą ir turinį, dar kartą priminė, kad profesorius buvo Lietuvos patriotas be skambių šūkių, nes svarbiausia jam buvo dirbti savo šaliai. Knygos viršelyje yra atspausti tokie V. Rimkaus žodžiai: „Yra viena Lietuva, ir kur bebūtum, ką bedarytum, turi jaustis, kad esi pačioje Lietuvos širdyje ir nuo tavo darbo priklauso, kokia yra ir bus Lietuva.“ Meilę Tėvynei, gimtinei jis įrodinėjo darbais iki paskutinės gyvenimo dienos. Ne kartą V. Rimkus yra rašęs ir sakęs: pagal išgales dirbu darbą dėl Lietuvos.

Be įvairiapusiškos menotyrinės veiklos, be darbo Šiaulių universitete, V. Rimkus savo aktyvia pilietiška pozicija, pasitelkdamas žinių lobyną ir įvairią asmeninę patirtį, reiškėsi kaip viešasis intelektualas, periodikoje vertindamas dienos aktualijas, nesidangstydamas už aptakių frazių, tiksliai diagnozuodavo visuomenės negalavimus. Profesoriaus komentarai, pastabos, nors pasakytos kokiais 1991–1995 metais, nepraranda aktualumo ir šiandien. Tačiau, pabrėžė V. Vertelis, V. Rimkus nebuvo nuomonės formuotojas, nes jam rūpėjo ne asmeniniai, partijų ar ekonominių grupuočių interesai, o švietimo, kultūros, istorinės atminties problemos, lietuvių tautos ir valstybės gerovės reikalas.

Renginyje kalbėta, kad V. Rimkus buvo Povilo Višinskio darbų tęsėjas, dar paauglystėje įsitraukęs į iškiliausiųjų lietuvių tautos gaivintojų pradėtą sąjūdį „Kilk ir kelk“. „Žinios ir meilė Lietuvai, jos istorijai iki šiol tebėra mano ideologijos pagrindas“, – pristatomoje knygoje užfiksuota V. Rimkaus mintis.

„Išleisdamas pas skaitytojus šią knygą, noriu šviesuomenę paskatinti profesoriaus kūrybinio palikimo studijoms ir jo gyvenimo apmąstymams, asmenybės įamžinimui – džiaugiuosi, kad tai jau vyksta. Jei kas imtųsi rašyti V. Rimkaus intelektualinę autobiografinę monografiją, mano parengta knyga gali tam dideliam darbui pasitarnauti“, – sakė knygos sudarytojas.